Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nario Liutauro Stoškaus kalbą, kurią jis pasakė šių metų balandžio 5 dieną Taryboje atsiliepdamas į Želdynų komisijos pirmininkės Janinos Gadliauskienės raginimą išsaugoti užsimotas iškirsti sveikas Lukiškių aikštės liepas ir gindamas visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl jai svarbių erdvių planavimo ir išsaugojimo.
Sakiau, kad noriu kalbėti apie Lukiškių aikštę, bet iš tikrųjų tai bus pokalbis apie mus ir mus supančią aplinką. Ne vien gamtinę. Žmones taip pat. Lukiškių aikštė tėra tik ryškus pavyzdys to, kiek mums yra svarbūs simboliai, kiek mums yra svarbi visuomenės nuomonė. Galų gale – kiek mums yra svarbi miesto gamta.
Nesinori pradėti kalbos visiškai biurokratine mintimi, kuri būtų tiesiog priminimas, kad Miesto planavimo ir plėtros komitetas yra aiškiai, nedviprasmiškai pasisakęs, jog pasirinktas aikštės „sutvarkymo“ modelis yra ydingas. Nes tai, kas daroma ir planuojama daryti aikštėje, nėra jos tvarkymas, o jos rekonstrukcija. O tai, kaip turi būti daroma tokių objektų kaip Lukiškių aikštė rekonstrukcija, teisės aktai nustato labai aiškiai. Pirma – konkursas, tada – architektūrinis projektas, projektas pristatomas visuomenei, visuomenė išsako savo pastabas projektui, projektas, jei reikia, koreguojamas ir tada jau prasideda jo įgyvendinimas. Tai, ką matome su Lukiškių aikšte, yra viso proceso apvertimas nuo kojų ant galvos. Mes pirma parenkame darbų rangovą ir prasidėjus darbams pradedame aiškintis, kas čia bus daroma: bus Vytis, nebus Vyties.
Tiesą pasakius, net ir aiškinimuisi erdvės ne itin palikta. Tai, kad prieš pradedant darbus buvo sudaryta visuomenininkų komisija, kurioje bendrais bruožais buvo pristatyta ir aptarta aikštės formavimo idėja, yra sveikintinas dalykas. Tačiau dabartiniame etape atsirandantys sprendiniai akivaizdžiai rodo dvi problemas. Pirma, kad ir aikštės sutvarkymo vizija tuo metu nebuvo iki galo aiški, ir, antra, kad visos suinteresuotos visuomenės grupės nebuvo įtrauktos į procesą. Dabar visi esame varomi į kampą aiškinant, kaip čia nėra laiko viską iš naujo aptarinėti. Toks elgesys yra nepateisinamas. Dabar ir yra kaip tik tas metas, kai turime dėl visų dalykų sutarti ir paviešinti galutinį sutarimo projektą. Tai yra būtina. Dėl visų mūsų.
Savo kalbą iš tiesų pradėti norėjau pasiremdamas architekto, semiotiko Justino Dūdėno išsakyta mintimi, kad architektūra, kad ir kaip ją suprastume, beveik visada yra politiška. Kas turėtų reikšti, jog „sukurtos struktūros veikia mus ne mažiau nei kalnai, jūros, upės“, kurios, „nubrėždamos politines sienas, tampa geopolitiniu veiksniu“, „tik mažesniu masteliu“. Tai reiškia, kad kai kalbama apie tokių objektų, kokie yra Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas, tvarkymo sprendimus, neišvengiamai transliuojama žinia apie tai, kokios yra miesto ar visos tautos, jei vis dar tautą suprantame kaip centrinę valstybės ašį, nuostatos, požiūris ir politiniai siekiai. Todėl tokių objektų tvarkymas negali būti vien tik keleto tarnautojų ir statybinės įmonės reikalas. Tai toks pats politinis reikalas, reikalaujantis plataus sutarimo tarp visų visuomenės sluoksnių, kaip šalies vystymo krypties parinkimo reikalas. Tik lokalesniu masteliu. Bet susitarimas dėl to yra ne mažiau svarbus. Nes tai – apie visuomenės pasirinkimus.
„Architektūra visuomet turi viešąjį veidą“ (J. Dūdėnas). Net jei ja siekiama to veido neturėti. Kai kalbama apie tokius objektus, kokie yra Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas, kurie yra net ne Vilniaus, – visos Lietuvos veidas, nesunku suprasti, kodėl visuomenės dėmesys ir jautrumas yra padidintas. Todėl, pavyzdžiui, visiškai nestebina, kad vakar vakare, Nacionaliniame muziejuje pristatant Gedimino kalno tvarkymo istorinę apžvalgą ir kalbant apie jo tvarkymo perspektyvas, muziejaus salė buvo pilnut pilnutėlė. Juk ir Gedimino kalnas yra mūsų visuomenės veidas. Rūpestis Gedimino kalnu yra susirūpinimas dėl mūsų veido. Kol yra, kam svarbus mūsų veidas, tol yra vilčių, kad šiame krašte gyvens atsakingi už to krašto likimą žmonės.
Todėl visuomenės noras ir siekis būti proceso dalyviu kyla ne vien iš nepasitikėjimo. Jis kyla iš pilietiškumo, iš noro būti kūrimo akto dalimi. Ir tokį norą bei pastangas reikia tik sveikinti ir skatinti. Nes tai – sveikos visuomenės požymis. Nebent kam būtų paranku turėti ligotą ir apatišką visuomenę.
Tačiau taip pat yra pagrindo ir nepasitikėjimui. Jau minėjau nuo kojų ant galvos pastatytą Lukiškių aikštės tvarkymo procesą. O kur dar Libeskindo projektas, kai prisidengiant architektūriniu konkursu stumiamas bendrojo plano reikalavimų neatitinkantis sprendimas.
Ar galima tikėtis visuomenės pasitikėjimo, kai projektuojant Lukiškių aikštę atskaitos sistema yra projektuotojos, kad ir kokia gera ji būtų, vizija, o ne jos kontūrus apibrėžiantis žaliasis aikštės rūbas. Jau pats požiūris, kad medžiai trukdo vizualinei ašiai, parodo pasiklydimą prioritetuose ir atmeta mus mažiausiai pusšimtį metų į praeitį, kai buvo laikoma, jog miesto pagrindiniai akcentai yra stiklas ir betonas, o želdynai tik užpildo tarpus tarp jų.
Kažkodėl pamirštama, kad želdiniai miestuose atlieka ne tik estetinę, bet ir ekologinę, istorinę, kultūrinę ar net socialinę funkciją. Turiu priminti, kad yra skaičiuojama, jog vienas aras medžių sulaiko apie 300–350 kg dulkių per metus! O naujai pasodintas medis savo brandą pasieks tik per gerus 30 metų. Pamirštama, kad Lukiškių aikštė yra viena iš nedaugelio erdvių, kur medžių masyvas dar auga ne ant betono ir gali itin efektyviai tarnauti oro gerinimo tikslams miesto centre. Todėl, vėlgi, Miesto planavimo ir plėtros komitete svarstant pasiūlymus dėl želdinių Lukiškių aikštėje tvarkymo, komiteto nariai vieningai pasisakė dėl to, kad tvarkant aikštę būtų siekiama išsaugoti geros būklės želdinius.
Kodėl per prievartą yra brukama susigalvota vizija ir nesistengiama išgirsti kartu su mumis gyvenančių miestelėnų noro išsaugoti tai, kas jau yra? Tikrai yra begalės būdų, kaip sutvarkyti šaligatvius, kad greta augantys medžiai būtų išsaugoti. Pravartu priminti, kad Želdynų įstatymo 3 str. 7 dalis sako, kad pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, turi būti įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Ar noras išsaugoti geros būklės medžius atsižvelgiant į jų atliekamas ekologines funkcijas nėra pakankamas motyvas pakoreguoti vizualinę ašį?
Ir iš karto užbėgdamas už akių galimoms spekuliacijoms dėl to, kas yra gera/negera medžio būklė, vėlgi noriu pacituoti to paties Želdynų įstatymo 16 str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad ginčytinais atvejais, siekiant įvertinti želdinių ekologinę ir estetinę svarbą, turi būti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekama želdinių būklės ekspertizė. Tuo remiantis mūsų pačių dar neseniai pasitvirtintose taisyklių dėl želdynų ir želdinių apsaugos 17 punkte aiškiai sakoma: kai reikalinga papildoma informacija apie želdinių būklę ar kyla ginčų dėl želdinių, numatytų kirsti ar genėti, būklės, sušaukiama komisija, kuri Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atlieka želdinių būklės ekspertizę, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims.
Labai raginu tuo keliu ir eiti.
Redakcijos prierašas: kviečiame miestelėnus savo parašu paremti iniciatyvą „Gelbėkime Vilniaus medžius“. Pasirašyti galima iniciatyvos Veidaknygės paskyroje ČIA.