Bernardinai.lt
Turbūt daugelis prisimenate seną anekdotą apie tai, kaip kurmis darbo ieškojo. Į klausimą, ką moka daryti, kurmis atsako, kad gali kasti. O ką dar gali daryti? – klausia jo. Galiu ir nekasti, – atsako kurmis.
Šis anekdotas į galvą ateina nejučia visada, klausantis geologų, pasakojančių apie Lietuvos žemės gelmių išteklius ir jų eksploataciją. Tik kurmis iš anekdoto moka bent du dalykus.
Savanaudiškumas, baimė ir politikų manipuliacijos – kažkada vasaros pradžioje „Žinių radijo“ laidoje „nekasimo“ priežastis vardijo Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas. Nes „nekasti“, matyt, galima tik dėl kenkimo. „Žinai, geologams „kasti“ reiškia darbą ir atlyginimą. Visada palaikys“, – kažkada neoficialiai tarstelėjo vienas kolega geologas profesorius.
Kai prieš kokius 50 tūkst. metų neandertaliečiai medžiojo mamutus, tai kiekvienas sumedžiotas mamutas reiškė galimybę išgyventi. Tuomet tikrai niekas nesuko sau galvos, kad net ir mamutai yra baigtinis reikalas.
Neandertaliečiai išnyko, bet mamutų medžiotojų požiūris į išteklius išliko ir iki mūsų laikų. Tik dėl gero tono dar prikabinamas epitetas „darnus“. Arba dar dažniau – racionalus. Bet mamutų medžiotojas visada išliks mamutų medžiotoju, nesvarbu, kokioje epochoje gyventų ir kaip save vadintų.
Šiaip net gana tolimi nuo aplinkosaugos (o gal šiuo atveju būtent dėl to, kad tolimi) valstybės kontrolieriai savo ataskaitoje dar 2009 metais konstatavo – „Lietuvoje nėra bendros šio [žemės gelmių] valstybinio turto naudojimo strategijos (išskyrus požeminio vandens), todėl neįmanoma tinkamai spręsti valstybei aktualių problemų“, taip pat ir „suderinti naudingųjų iškasenų gavybą su aplinkos apsauga“. Neabejotina, jog yra manančių, kad ją atstoja Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“. Beje, rekomenduotina ją pasiskaityti visiems, kam trūksta tikėjimo ateitimi ir optimizmo gyvenime.
Bet ar iš tiesų yra įmanoma kokia kita strategija be tos – kurmiškosios?
Diskusijos dėl žemės gelmių išteklių racionalaus naudojimo dažniausiai baigiasi: „kasti“ arba „nekasti“. Nors dar mažiausiai bent kelios dimensijos turėtų būti išnagrinėtos – kokiam tikslui kasti? (dėl to, kad turiu kastuvą ir kasu, nes moku ir moka?); kada apsimoka kasti? (dėl to, kad visada apsimoka kasti kuo daugiau ir kuo greičiau?) ir pan.
Tačiau tokie klausimai gali kilti tik tada, jei žvilgsnis į ateitį (strategija) yra bent jau šiek tiek ilgesnis nei 4 metai. Kita vertus, valstybė per savo įmones turėtų kažkam naudoti tuos išteklius, kad jai būtų būdingas toks perspektyvinis žiūrėjimas. Dabar gi praktiškai visa ūkinė veikla, kuri remiasi naudingųjų iškasenų gavyba (praktiškai išskyrus geriamo vandens tiekimą), yra privataus kapitalo valdoma. Todėl akivaizdu, kad bus kasama tik tada, kada yra interesas. Bet verslo interesas. Ar visada verslo interesas yra ir Lietuvos interesas?
Ties interesu ir tenka apsistoti.
Lietuvoje žemės gelmės yra valstybės, t.y. mūsų visų nuosavybė. Taip bent įtvirtinta Konstitucijoje. Skirtingai nuo JAV, kur žemės savininkas yra ir žemės gelmių jo sklype savininkas. Todėl Lietuvoje valstybės įgaliotos institucijos turi spręsti, ar žemės gelmių naudojimo tikslai, priemonės, būdai ir kt. atneš naudos Lietuvos žmonėms, t.y., ar yra visuomenei koks interesas, kad ištekliai būtų eksploatuojami. Tam, kad nustatytum naudą, turi atlikti išlaidų – naudos analizę. Tai reiškia įvertinti, ar nenukentės dėl to viešosios paslaugos įskaitant ir gamtos teikiamas paslaugas. O jei nukentės, tai ar gaunama nauda atsveria praradimus ir pan. Be to, lygiai taip pat gali būti kitas verslas, kuris patirs žalos dėl išteklių eksploatavimo. O esant dideliam neigiamam poveikiui kad ir kokiam vienam sektoriui, tai atsiliepti gali visos Lietuvos ekonomikai. Todėl reikia suvesti balansą, antraip šnekėjimas apie naudą visuomenei tiek iš gavybos, tiek dėl pačių investicijų į gavybą yra tiesiog tušti plepalai. Bet prie investicijų mes dar grįšime.
Imkime naftos gavybos Lietuvoje pavyzdį. Štai, pavyzdžiui, Laisvosios rinkos instituto (LLRI) direktoriaus Žilvino Šilėno nuomone, jei naftos gavybos įmonės Lietuvoje sumoka 27 proc. nuo apyvartos (taip pat ir per išteklių mokestį), tai yra labai geras pasiekimas. O štai Seimo nariui Linui Balsiui atrodo, kad pardavus 3,8 mln. (4318,8 tūkst. t.) barelių naftos ir nuo gautos sumos per 5 metus sumokėti į valstybės biudžetą apie 150 mln. litų yra labai mažai. Tai apgintas ar neapgintas yra visuomenės interesas?
Laikas anksčiau ar vėliau pasakyti: mums nepakanka tokių skaičių. Mes turime suskaičiuoti, kiek realiai Lietuva galėjo uždirbti per 20 ir daugiau metų pardavus per 4 mln. tonų lietuviškos naftos. Teoriniai, bet artimi realybei apskaičiavimai, žinant faktus, yra visiškai įmanomi, įskaitant reikalingas tuo metu padaryti investicijas ir pan. Štai tą skaičių ir reikėtų lyginti su tuo, ką valstybė realiai uždirbo per tą laiką. Matytume, ar išlošė valstybė privatizuodama savo įsteigtą naftos gavybos įmonę ir atsisakydama savo dalies bendrose su švedais ir danais įmonėse. Ar atmesdama galimybę gaminti įvairius naftos produktus vietoje (įvairias sintetines medžiagas, tepalus) neužkirto kelio stiprėti Lietuvos ekonomikai. Jei reikalingos investicijos buvo nepakeliamos, t.y. jų grąža yra per ilga ar per maža, arba tiesiog tuo metu nebuvo finansinių galimybių plėsti naftos perdirbimo sektorių, – tai reikia ir parodyti. Nes dabar iki šiol lieka neaišku, ar tikrai reikėjo skubėti pumpuoti aukščiausios kokybės žaliavą Lenkijon, užuot kruopščiai suplanavus ir parengus visą naftos gavybos ir perdirbimo strategiją. Tada vietoj to mes gavom tiktai žinią, kad nafta nėra prioritetinis Lietuvos išteklius (!). Tai turėjo reikšti, kad Lietuvai intereso nėra. Tad kokios dar čia strategijos. Veikė viena – „kurmio strategija“. Intereso nėra, bet kasti reikia, lyg pats kasimas būtų interesas. Tik ar toks interesas buvo Lietuvos interesas?
Visų aukščiau paminėtų skaičiavimų mums reikia ne tam, kad vėl kažkas bandytų kaupti politinius dividendus ieškodami kaltų ir švaistydamiesi būtais ir nebūtais kaltinimais. Be to, puikiai visi prisimename, kad nepriklausomybės atgavimo pradžioje, kol dalis žmonių gyveno sapne, kita dalis plėšė ir „chvatizavo“. Matyt, tai neišvengiama revoliucijų dalia, net jei jos – dainuojančios. Įsivertinimo mums reikia tam, kad galėtume pamatyti, kokie sprendimai mums davė naudos, o kokie – atvirkščiai – iššvaistė mūsų naudą. Nes kitaip yra didelė grėsmė, kad ištaškysime savo likusius išteklius (ne tik iškastinius, bet ir miškus, vertingiausias gamtines teritorijas) ramindami vienas kitą, kad visa tai – dėl tos Lietuvos, arba atvirkščiai, jog tai nėra Lietuvos interesas. Ypač tai svarbu dabar, nes šiandien vėl atsirado stipriai ką kasti, rankos jau niežti.
Tačiau ir po 20 metų ruošdamasi nuo tradicinių angliavandenilių gavybos pereiti prie netradicinių angliavandenilių gavybos valdžia nieko kito daugiau nei „kurmio strategija“ visuomenei pasiūlyti negali. Tiksliau sakant, pasiūlo, tik ta alternatyva niekuo ne geresnė. Bet apie tai – kiek toliau.
Netradicinių angliavandenilių paieška ir gavyba yra susijusi su nepalyginamai didesne rizika aplinkai nei tradicinių angliavandenilių. Todėl šiuo atveju kaip niekada yra svarbu turėti kaip galima tikslesnį išlaidų – naudos vertinimą. Ar nauda, kurią gautų valstybė, atpirktų tas išlaidas, kurias patirtų nelaimės ir kompensuojant netiesioginio poveikio padarinius atvejais? Ar nauda yra tokia didelė, kad dėl jos verta rizikuoti? Nes dėl veiklos labai tikėtina bus patiriama nemažai išorinių išlaidų (susijusių su kelių remontais, žemės, pastatų nuvertėjimu, pajamų iš žemės ūkio veiklos praradimu, gręžinių posteksploatacinę priežiūrą ir t.t., jau nekalbant apie taršos, kuri gali pasireikšti iš karto, po 10, 50 ar dar daugiau metų, padarinių švelninimą). Net jei ir pavyktų ankstyvos taršos aptikimo atveju įrodyti veiklos vykdytojo atsakomybę, kas yra, kaip rodo JAV ir kitų šalių patirtis, nepaprastai sudėtinga, visiškai atlyginti padarytą žalą nėra įmanoma. Ne vien dėl to, kad pagal šiuo metu galiojančią aplinkai padarytos žalos atlyginimo metodiką net ir supumpavęs visas 70 tonų gręžiniui išgręžti reikalingų chemikalų tiesiai į požeminį vandenį, pumpuotojas atsipirktų maždaug 1 mln. Lt bauda (įskaitant ir administracinę, ir aplinkai padarytos žalos atlyginimą). Palyginimui – vieno gręžinio įrengimo kaštai yra apie 15 mln. litų. Tai – JAV. Vertinama, kad Europoje tokios išlaidos būtų 2–4 kartus didesnės. Tad, kaip teisingai pažymėjo kažkada Seimo narė Agnė Bilotaitė, „šalia tokių sumų gyventojų nuostoliai – nesvarbu“ (!).
Žiūrėdamas į aplinkos ministro nuveiktus darbus neabejoju, kad jis lengva ranka nustatys šimtą, o gal ir kelis šimtus kartų didesnį taršos tarifą hidraulinio ardymo teršalams. Tą padaryti nebus labai sunku. Tačiau nuo to užterštas požeminis vanduo neišsivalys. Galvojant apie tai reikėtų, matyt, milijonus kartų didinti tarifą. Ir už tuos pinigus valyti užterštą vandenį. Bet visi supranta, kad požeminio vandens taršos atveju kur kas paprasčiau ir pigiau atsivežti vandens iš ten, kur jis dar neužterštas. Taip vyksta JAV, taip vyksta ir visur kitur.
Cabot Oil & Gas yra deklaravusi išleidusi 109 tūkst. dolerių metanui pašalinti iš gėrimui naudojamo vandens 14-ai namų ūkių Dimocke. Ten pat vandens tiekimo pakeitimui namų ūkiams, kuriems buvo užterštas vanduo, buvo išleista ne mažiau 193 tūkst. dolerių. Kolorado valstijoje požeminio vandens valymas nuo dujų truko 8 metus ir kainavo šimtus tūkstančių dolerių. Čia tik keletas geriausiai žinomų pavyzdėlių.
Nors vienas linksmų plaučių bendramokslis pašmaikštavo: „Panaudojant elektros energiją, gautą deginant skalūnų dujas, galima ir purviniausią vandenį išvalyti tiek, kad atitiktų žmonių vartojimo standartus. Dar didesnis teigiamas ekonominis postūmis! Tik nereikia jaudintis dėl visokių BPA iš plastmasinių butelių.“
Ironiška, tačiau tai atitinka LLRI logiką. Prie visų mokesčių, kuriuos sumoka įmonės, ir žalos atlyginimo mokestis prisidėtų, ir papildoma ūkinė veikla – geriamojo vandens ruošimas. Ir kuo labiau terštume, tuo labiau Lietuvos BVP augtų. Ar ne toks akcentuojamas yra Lietuvos interesas?
Linksmintis galima ir reikia, tačiau žengdami žingsnį hidraulinio ardymo naudojimo link turime įsisąmoninti, jog požeminio vandens taršos atveju nebus kitos išeitis, kaip tiesiog su tuo susitaikyti. Na, bet jau tie, kurie vakarais prieš miegą pasiskaitinėja „Lietuvą 2030“ ar bent pasiklauso V.Mazuronio patikinimų, žino, kad taip niekada neatsitiks.
Lietuvos teisės aktai nustato, jog konkursai žemės gelmių ištekliams žvalgyti, paieškai ir/ar gavybai rengiami remiantis strateginiu poveikiu aplinkai vertinimu. Nors vertinimo metodikai nereikia suvesti balanso, kaip turėtų būti padaroma išlaidų–naudos analizės atveju, tačiau iš atsakymų į nustatytus klausimus, vertinančių poveikį ekonomikai, socialinei aplinkai, gamtinei aplinkai bei finansams, iš principo galima susidaryti vaizdą apie tai, kokie yra tikėtini išteklių eksploatavimo atveju teigiami ir neigiami poveikiai, kuriuos norint galima bandyti išreikšti ir kiekybiškai.
Todėl kokį darys poveikį netradicinių angliavandenilių paieška, tarkim, Šilutės–Tauragės plote, turėtume rasti to ploto strateginio pasekmių vertinimo ataskaitoje. Tačiau tos ataskaitos 103 psl. skaitome: „Atsižvelgiant į negausius aptiktus bei prognostinius angliavandenilių išteklių kiekius, išgauta produkcija realios įtakos energetinių išteklių šalies rinkos pokyčiams neturės, todėl šiuo aspektu neprognozuojama nei teigiamos, nei neigiamos pasekmės sektoriaus (gavybos, perdirbimo ar energijos gamybos) ekonominei aplinkai“ (paryškinta aut. – red. pastaba). Tai kodėl toks ažiotažas, jei dokumentas, kurio pagrindu pradėtos procedūros teigia, kad naudos Lietuvai iš to nebus? Jei nebus, kam visos tos rizikos? O jei dokumentas neatspindi realios padėties (kas ir yra iš tikrųjų, nes mes čia nerasime nieko apie hidraulinį ardymą ir su tuo susijusius procesus), tai kaip galima pradėti kalbėti apie kokių nors sutarčių pasirašymą, kol nėra, kaip teisės aktai reikalauja, atliktas vertinimas? Kaip tikėti pono Mazuronio žodžiais, kad bus laikomasi įstatymų, jei jau šioje stadijoje jų nėra laikomasi?
Puikiai suprantama, jog labai daug dalykų paaiškėjo nuo tų 2011 metų, kai buvo parengta strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita. Tikėčiau, kad net ir pačioje Geologijos tarnyboje, be keleto ar keliolikos žmonių, tuo metu nelabai kas suvokė iš tiesų, kas yra hidraulinis ardymas. Tai yra normalu. Tačiau per pastaruosius metus geometrine progresija didėja informacijos kiekis apie fracking‘o poveikius, pasekmes ir taip pat nesėkmes, pasiekė ir pirmieji tyrimų duomenys iš oficialių šaltinių, tokių kaip Obamos administracijos Aplinkos apsaugos agentūra. Tad toliau apsimetinėti ir įtikinėti kitus, kad viską čia mes žinom, viskam pasiruošę ir viskas bus gerai, yra arba visiškas cinizmas, arba visiškas diletantizmas. Pavojaus gali išvengti tik tas, kas yra gerai informuotas apie pavojus ir žino, kaip jie gali būti suvaldomi.
Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo organizatorius galėjo, jei ne privalėjo, pareikalauti atlikti naują vertinimą ar bent papildyti esamą trūkstama informacija tam, kad būtų įvardintos grėsmės ir galimos pasekmės ne tik aplinkai bet ir kitiems sektoriams, nors teisingiausia būtų buvę skubiai imtis išsamios išlaidų–naudos analizės, kad būtų galima pagrįstai kalbėti apie galima naudą Lietuvos ekonomikai. Ir tik po to iš naujo skelbti konkursą. Dar keisčiau, kad, užuot atlikę namų darbus, organizatoriai organizuoja paskaitėlių ciklą apie skalūnų dujas Lietuvoje, kokia bus saugi aplinka ir ekonominė nauda. Kas jose dalyvausite, būtinai paklausykit, ar papasakos apie tai, kaip rodo prof. A. Ingraffea Marcellus telkinio grežinių tyrimai, kad 6–7 proc. 2010–2012 metais išgręžtų gręžinių neatitinka hermetiškumo reikalavimų ir sudaro sąlygas užteršti aplinką. Ar pakomentuos JAV valdžios cenzūruotos EPA ataskaitos apie vandens kokybę šachtiniuose šuliniuose Dimocko apylinkėse Pensilvanijoje duomenis.
Kaštų naudos analizė leistų įvertinti, koks būtų veiksmingiausias išteklių naudojimo būdas (kokios turėtų būti gaunamos pajamos iš gavybos, kad būtų verta rizikuoti), kokios gali būti patiriamos išorinės išlaidos (mokestis už išteklių naudojimą surinktas, tačiau ar jo pakaks, kad būtų kompensuoti galimi praradimai (suprastėjusi vertingos teritorijos būklė ar paveiktas kultūros paveldo objektas, prarastos pajamos iš žemės ūkio, nuvertėjęs turtas ir pan.). Dabar viso šito nėra. Vietoj to mes turime V.Mazuronio patikinimą, kad viskas bus gerai, ir nuomonę, jog viso to dabar nereikia, nes „per anksti“.
Kai pilietis nueina į banką paskolos, tarkim, verslo projektui įgyvendinti, bankui kažkodėl neužtenka piliečio patikinimo, jog viskas bus gerai. Pilietis turi pasiūlyti kažką labiau apčiuopiamo, kad tuo atveju, jei vis dėlto ne viskas bus gerai, bankas galėtų tikėtis neprarasti bent jau savo dalies. Tad ką užstato ponas Mazuronis? Nes mums irgi reikia garantijų. Tai yra mūsų visų bendras interesas.
Šešėlinis energetikos ministras gąsdina šalį, kad nepasirašydama sutarties su „Chevron“ Lietuva praras daug investicijų. O dėl to ir kiti stambūs investitoriai savo milijonus atitrauks. Iš teksto galima suprasti, kad Lietuvoje į bet ką investuojamas milijonas savaime yra gėris. Suprantama, kad, tarkim, nedidukė 9.5 mln. eurų investicija (maždaug tokia yra skaičiuojama minimali gręžinio angliavandenilių gavybai Europoje kaina) skamba įtaigiau, nei kalba apie galimą tos investicijos pridėtinę vertę, kuri nėra visiškai lengvai išreiškiama milijonais. Na, skalūnų dujų ar naftos gavybos atveju, matyt, labiausiai tą pridėtinę vertę pajustų vilkikų vairuotojai. Aišku, tas irgi yra gerai. Tačiau reikėtų nepamiršti, kokios investicijos yra į kitus sektorius. Tarkim, žemės ūkyje. Investicijos į ekologinę žemdirbystę, ūkių stiprinimą ir pan. Vien tik Šilalės rajone išmokų žemdirbiai kasmet gauna apie 45 mln. Lt, jau nekalbant apie investicijas kitomis formomis.
Tai nereiškia, kad dėl netradicinių angliavandenilių gavybos bus nurėžtos visos išmokos. Tačiau, kaip bus paveikti kiti sektoriai, turi atsakyti bent jau teisės aktuose numatytas privalomas strateginis pasekmių vertinimas, jei ne išlaidų–naudos analizė. Dabar tenka konstatuoti, kad šis privalomas vertinimas nėra atliktas.
Taip pat yra būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą, kuris yra piktybiškai ignoruojamas. Tai yra į energijos tvermės dėsnį – energijos ir kartu resursų sąnaudas, reikalingas energijos vienetui pagaminti. Remiantis naujausio Tullet Prebon tiriamojo darbo išvadomis, vienam energijos vienetui gauti netradicinių angliavandenilių reikia sunaudoti arti 17 proc. energijos. Palyginimui – naftos gavybos pradžioje apie 1930 metus energijos vienetui gauti buvo sunaudojama apie 1 proc. energijos. Apie 1970 metus energijos sąnaudos prilygo 3,2 proc. gauto energijos kiekio, o dabar naujai atidaromuose naftos gavybos plotuose – tik kiek mažiau nei 9 proc.
Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad tie 17 proc. energijos, kurie bus reikalingi tam, kad kažkas galėtų išgauti netradicinius angliavandenilius, konkuruos su kitais energijos poreikiais. Nes kiekvienam išgautam 100 tūkst. tonų naftos (maždaug tiek, kiek šiuo metu yra išgaunama Lietuvoje per metus) reikės jos „sudeginti“ apie 20 tūkst. tonų! T.y. šie 20 tūkstančių tonų arba 850 tūkstančių GJ bus sunaudojami vien tik tam, kad mes išgautume kitus 80 tūkstančių, užuot panaudoję juos įvairiems visuomenės poreikiams. Arba, kitais žodžiais tariant, net ir esant nekintantiems visuomenės energijos poreikiams reikės 17 proc. padidinti pirminės energijos gamybą. Tuo tarpu poreikiai ne tik kad nekintantys, bet ir stipriai augantys.
Įsivaizduokime, kiek turi susitraukti kitos ekonomikos šakos, kad būtų patenkinti tokie didėjantys energijos naudojimo poreikiai. Arba kiek turi išaugti visa ekonomika. Anksčiau minėto darbo autorius Timas Morganas, remdamasis verslo analitiko Andrew Lees įžvalgomis, teigia, kad jei iš tiesų vidutinės pasaulinės energijos sąnaudos energijos vienetui pagaminti 2010 metais buvo 4,76 proc., kas reiškia, kad tokia dalis yra atimama iš pasaulinio BVP, tai 17 proc. sąnaudos (kaip tik panašios yra netradicinių angliavandenilių gavybai reikalingos energijos sąnaudos) reiškia, jog energijos kaina turėtų išaugti 250 proc. Perskaičiuojant į Brento naftos kainą gautume maždaug 280 USD už barelį. T.y. gerokai nei dvigubai daugiau dabartinės naftos kainos net ir konflikto su Sirija išvakarėse!
„Politikai turi tikėti, kad [šios prielaidos] apie energijos sunaudojimą energijos gamybai iš tikrųjų yra labai klaidingos, nes jei iš tiesų pagamintos energijos santykis su sunaudota energija nukris iki 5:1 per ateinančius 7 metus, ekonomika, kokią mes ją žinome, bus tiesiog baigta. Tai yra visiškai paprasta.“ Taip teigia Timas Morganas.
Jei iš tiesų šios prielaidos yra teisingos (bent jau jos principinės nuostatos nėra paneigtos, o dėl laiko, kada tai atsitiks, diskutuoti nėra paprasta), tai iš tikrųjų investicijos į tokia žema grąža pasižyminčias priemones prilygsta situacijai, kai visu greičiu į pražūtingą kliūtį lekiančios mašinos vairuotojas, užuot pradėjęs stabdyti, daro priešingai – spaudžia akceleratorių. Tokios investicijos iš esmės yra galimos tik todėl, kad politikai, užuot realiai ieškoję galimų sprendimų šiandien, tai nukelia kitoms kartoms. Bet tada, kaip ir lekiančiame į sieną automobilyje, – su kiekviena sekunde vis mažiau šansų, kad bus suspėta laiku sustoti.
Kodėl taip vyksta? Čia jau ne vien „kurmio strategija“ kalta.
Skalūnų dujų gavybos bumas, prasidėjęs Amerikoje, sudarė iliuziją, kad milžiniški potencialūs skalūnų dujų (o ir skalūnų naftos) ištekliai gali sudaryti prielaidas naujam ekonominiam proveržiui. Daugiau nei 15 USD už 1 MMBTU 2005 metais kainavusios dujos 2010 metais tekainavo 4.5 USD, o 2012 metais jų kaina buvo vos 2 USD už 1 MMBTU. O tai buvo mažiau nei savikaina! Atrodė, kad tai gali išjudinti naftos monopolį net ir transporto sektoriuje. Vėl suaktyvėjo pastangos pereiti nuo benzinu ir dyzeliu varomų variklių prie naudojančių suskystintas dujas.
Tačiau „skalūnų revoliucija“ pasirodė „šiek tiek išpūsta“, kaip praėjusį mėnesį pareiškė Shell generalinis direktorius Peteris Voseris, kai jo kompanija gavo nurašyti į nuostolius 2.1 mlrd. JAV dolerių daugiausia dėl neatsipirkusios gavybos JAV „skalūnų angliavandeniliais turtingose teritorijose“. BP, Exxon Mobil, Chevron, Total SA, Statoil ir Eni SpA taip pat pranešė apie smarkiai sumažėjusius pelnus. Bendrai paėmus, 2012 metais pelnas iš skalūnų dujų JAV siekė 32.5 mlrd., o investicijos – 42 mlrd. JAV dolerių.
Dažnai žmonės stebisi ir netiki, jog taip gali būti, kad įmonės vykdytų nuostolingą veiklą, šiuo atveju pardavinėtų dujas pigiau nei jas kainuoja išgauti. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – ekonomiškai pasiteisinančių išgauti skalūninių angliavandenilių nėra daug, tačiau vis dėlto pakankamai daug, kad pavyzdžiui, dujų atveju prisotintų JAV rinką. Nepaisant didelio progreso tyrimų ir gavybos technologijų srityje per praėjusius 10 metų, vis dėlto galutinis rezultatas yra dar ir sėkmės reikalas. Investavus dideles sumas į žemės įsigijimą, gręžinius, nelieka nieko kita kaip tikėtis, kad bent keliuose gręžiniuose išgaunami angliavandeniliai bent iš dalies kompensuos nuostolius. Todėl vienintelė strategija yra kuo daugiau gręžinių. Pavyzdžiui, Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro ataskaitoje teigiama, kad, norint išlaikyti ekonomiškai pagrįstą ir pastovų dujų tiekimą, kasmet Europoje turėtų būti išgręžiama ne mažiau kaip 4200 gręžinių per metus. Todėl vyko ir tebevyksta varžybos dėl to, kas išgręš tuos gręžinius ir baigiantis ištekliams dar turės daugiausia atsargų, kad automatiškai kylant kainoms galėtų bent iš dalies pasidengti buvusias išlaidas.
Tai reiškinys, kurį gamtoje geriausiai iliustruoja… ievinė kandis. Turbūt daugelis esat matę pavasarį kai kada baltais, tankiais ir stipriais voratinkliais aptrauktus ievų krūmus. Esant šio drugio populiaciniams sprogimams, vikšrų gali būti tiek daug, kad visiems nebeužtenka ievų lapų, ir dalis jų žūva taip ir nepasiekę lėliukės stadijos. Vikšrai konkuruoja dėl maisto, nes kitaip neužteks energijos susisukti į kokoną.
Lygiai tas pat vyksta netradicinių angliavandenilių gavybos rinkoje. Įmonės konkuruoja, kuri daugiau ir greičiau išsiurbs. Tik skirtumas tas, kad tuo išsiurbtu skysčiu maitinasi ne pačios įmonės, o mes visi. Tad lyg ir kaltinti dėl „kandies strategijos“ turėtume visų pirma patys save.
Todėl JAV nuo skalūninio burbulo gali išgelbėti… Lietuva. Kaip jau gelbsti Lenkija. Čia pajėgių konkurentų nėra daug, o kainos aukštos. Bet net ir pardavinėjant po 500 JAV dolerių už 1000 m3 dujų, maždaug kiek šiuo metu moka Lenkija už dujas „Gazpromui“, šiuo metu daugiausia skalūninių dujų duodantis gręžinys Lenkijoje (8 tūkst. m3 per parą) padengs investicijas ne anksčiau kaip po 8–16 metų, jei gręžinio įrengimo kaina galėjo būti tarp 9.7–18.7 mln. EUR, kaip vertina gręžinio įrengimo kaštus Europoje Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras. Tikėtis, kad toks gręžinys funkcionuos 30 metų, galima, bet, remiantis JAV patirtimi, nėra labai protinga. Ji rodo, kad jau po 2–3 metų didžiojoje dalyje gręžinių gavybos apimtys drastiškai krenta.
Tad paliekame patiems skaitytojams spręsti, kas gi yra labiau suinteresuotas molio skalūnų angliavandenilių gavyba Lietuvoje – Chevron ar Lietuvos visuomenė.
Kažkada garsusis ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas yra pasakęs – „[…] kalbą nukreipti į ilgąjį laikotarpį yra klaida. Ilguoju laikotarpiu mes visi – mirę“. Panašu, kad tai naujai atgimsta „kandies strategijoje“.
Žemų kainų iliuzija, kurią turime dėl vis didėjančio neatsinaujinančių išteklių naudojimo, neleidžia ieškoti alternatyvių sprendimų. Mes esame narkomanai, įjunkę į savo tradicinę dienos dozę, ir trumpomis prablaivėjimo akimirkomis, kai dozės kaina tampa pernelyg aukšta, imame dairytis aplinkui ir kaltinti visus, kas griauna mūsų iliuziją apie susikurtą gerą ir teisingą gyvenimą.
„Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys“, – mėgsta sakyti iš Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigų pasitraukęs Juozas Mockevičius. Tuo lyg ir suponuodamas, kad naftos amžius gali irgi baigtis, ir mes būsime nespėję išnaudoti savo šanso juo pasinaudoti. Iš dalies turime su tuo sutikti, bet ar to šanso išnaudojimas yra mums gyvybiškai svarbus? O gal kaip tik atvirkščiai, labiau žalingas. Kai kas, pavyzdžiui, nesupranta, kaip galima gyventi nepasistačius pilaitės saugomoje teritorijoje ar nesumedžiojus Didžiojo penketo. Neandertalietiški instinktai gajūs ir naftos amžiuje.
O jei kalbame apie tai, dėl ko baigėsi akmens amžius, tai jis baigėsi visai dėl kitų priežasčių. Nors žalvariui ar geležiai apdoroti reikėjo daugiau energijos nei akmeniui, tai leido sutaupyti energijos kitur – medžioklėje, buityje ir pan. Pigiai naftai mes neturime jokios kitos (išskyrus hidro-) energetiškai veiksmingesnės alternatyvos. Dabar, kai naujų angliavandenilių išteklių gavybos efektyvumas krenta iki minimumo, pranašumą pradeda įgauti vėjo ir saulės jėgainės (vėjo jėgainėms energijos sąnaudos energijos vienetui pagaminti siekia 5–6 proc.). Net branduolinės energijos gavyba tampa pranašesnė. Bėda tik, kad tiek saulės energijos elementų gamyba, tiek vėjo turbinų statyba yra neįmanoma be naftos. Ir jų kaina augs, augant naftos kainai.
Pigios naftos amžius eina į pabaigą. Remiantis Timo Morgano ir kitų verslo analitikų išvadomis, tereikia, kad energijos sąnaudos pirminės energijos gavybai pakiltų iki 5:1, na, gal 3:1, kaip teigia Ch. Hallas ir kiti. Tada, kai net ir turėdami po savimi naftos, mes neturėsime energijos jai pasiekti. Bus per brangu siekti. Kaip tie nepavalgę vikšrai. Ir jie negali susirasti kitos ievos. Bet tai nereiškia, kad „kandies strategija“ yra alternatyva „kurmio strategijai“.
Apie alternatyvas (jų tikrai yra) bus galima pakalbėti kitą kartą. Svarbiausia, kaip sakė, berods, dėdulė Einšteinas, nebandyti spręsti problemų tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis mes jas ir sukūrėme.
Autorius – ilgametis Aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos vadovas žinomas gamtosaugininkas, šiuo metu – nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam