Pilietinis Tiesos.lt portalas paprašė aplinkosaugininką Liutaurą Stoškų, kuris ryžosi kartu su Lietuvos Sąrašu eiti į Vilniaus tarybos rinkimus, pakomentuoti vieną svarbiausių Lietuvos Sąrašo programos nuostatų – siekti darnios ir tvarios miesto plėtros.
Pristatydamas savo turimą darnaus miesto sampratą keletą kartų paminėjote, jog, kaip vilnietis, Jūs pasigendate Vilniaus ateities vizijos, tam tikros strategijos. Tačiau, kiek man žinoma, pastaraisiais metais ne tik Lietuva, bet ir Vilnius skyrė daug lėšų prikurti įvairių vizijų ir strateginių planų – nuo tramvajaus ar metro iki globaliosios Lietuvos, kurioje ir Vilniui buvo skirta nemažai dėmesio. Ar esate su jais susipažinęs? Kaip juos vertinate? Ko juose pasigendate?
Išsitardamas, kad trūksta vizijos, iš tiesų kiekvienas rizikuoja būti nesuprastas. Nes šiais laikais vizijonierų ir vizijų yra apsčiai. Dažnai net nelengva atskirti, ar tai kliedesys, ar toleregiška vizija. Vos ne kas pusmetis vyksta vienoks ar kitoks renginys, kuriame pristatinėjamos ir platinamos miesto, Lietuvos ar bent kokios ūkio šakos plėtros vizijos. Ypač gausiai vizijų pabyra rinkimų laikotarpiu. Šis taip pat nėra išimtis.
Bet aš šiuo atveju turiu pasiteisinimą, nes kalbu ne apskritai apie vizijos trūkumą – jų yra netgi daugiau nei reikėtų: mes turime dipolio viziją, metropolio, kuriame gyventų apie milijonas gyventojų, viziją, mums pavyzdžiu pristatomas neįvardintas Italijos miestas, kuriame apie 90 proc. sudaro afrikiečiai – mat tokiu būdu neva šaunuolis meras gelbėjo miestą. Ir tada jau pradedi nebesuprasti: miestas tarnauja žmonėms ar žmonės yra tik tam, kad užpildytų miestą? Tada ir emigracija yra blogai tik todėl, kad biudžetas praranda pinigus – vis mažiau belieka kam valgyti mėsainius ir dešrainius, nebelieka kam įsiūlyti centralizuotai tiekiamą vandenį valančio aparato ir pan.
Toks transformuotas žmogaus, kaip priedo prie ekonominės sistemos, traktavimas yra nemalonus, bet, deja, apėmęs dalį visuomenės. Gigantomanija, gaji tarybiniais laikais, dabar įgavusi ekonominio suinteresuotumo atspalvį. Jei jau ką statome, tai paprastai būtinai 2–3 kartus didesnį, nei mums reikia – nesvarbu, ar tai būtų sprendžiami atliekų deginimo klausimai, ar svarstomos viešojo transporto tipų (metro) alternatyvos. Nes seniai apčiuopta – didžiausia nauda iš proceso, o ne iš proceso metu sukurto rezultato. Dėl to atitinkamai atrodo ir į tai sukoncentruotos siūlomos vizijos.
Kalbėdamas Lietuvos Sąrašo forume, skirtame savivaldai, siūlėte įvesti skandinavišką modelį – kad ir veikiantį Danijoje, pagal kurį komunalines paslaugas teikiančios įmonės tampa ne pelno siekiančiomis, o miesto gyventojai, bendruomenės – jų dalininkais. Kuo toks modelis pranašesnis už tą, kuris įsigalėjęs mūsų šilumos ūkyje, turiu omeny „Icoro“ monopolį Vilniuje ar „Fortumo“ Klaipėdoje?
Skandinavijos šalys yra labai skirtingos ir apibendrintai šnekėti apie jas būtų sudėtinga. Man labai imponuoja Danijos pavyzdys, kur mažos kogeneracinės elektrinės (0,5–5 MW) didele dalimi yra valdomos kooperatyvų. Kodėl taip negalėtų būti Lietuvoje?
Ar ne tokia turėtų būti valstybės, juo labiau – savivaldybių strategija – padaryti vartotoją energijos gamybos dalininku? Kodėl neskatinamos bendruomenės statytis 2–4 MW vėjo jėgaines savo bendruomenės poreikiams tenkinti? Nekuriami reikalingos finansinės paramos mechanizmai? Tiems tikslams pasiekti menkai naudojamasi ES teikiama finansine parama.
Juk yra puikių pavyzdžių. Taip, Samso salos gyventojai moka maždaug po 14 EUR per mėn. už vėjo jėgainių parką. Likusi suma dengiama bankų. O net 133 milijonus eurų kainuojantis 84 MW vėjo jėgainių parkas šiaurės vakarų Danijoje yra finansuojamas tik 2000 vietinių dalininkų. Ir tai atspindi ne Danijos gyventojų turtingumą. Tai rodo, kad yra sukurti pakankami finansiniai mechanizmai, kurie sudaro sąlygas vartotojams tapti energijos gavybos dalininkais. Taip griūva mitas, kad tik didelės kompanijos gali leisti sau įgyvendinti tokius projektus.
O kur dar visiškai neišnaudotos savivaldybės, privataus verslo ir bendruomenių kooperacijos galimybės? Savivaldybės galėtų padėti toms bendruomenėms valdyti savo jėgaines. Kad nepersekiotų tokios problemos, kaip Smalininkų bendruomenę, o entuziastai nebūtų baudžiami, kaip tai kadaise nutiko Vydmantų bendruomenėje.
Kodėl miestų teritorijų planavimo dokmentuose negalima privaloma tvarka numatyti teritorijų atsinaujinančios energijos generavimo šaltiniams? Kodėl nenaikinamos kliūtys ir neskatinami daugiabučių namų gyventojai diegti saulės kolektorius, šilumos siurblius, lietaus vandens surinkimo sistemas ir pan.? Atsakymas matyt būtų tas pats – mes taip pripratome prie tarpininkų ir monopolijų, kad net nepastebime, kiek daug problemų galėtume išspręsti kur kas pigesniais, racionalesniais ir aplinką labiau tausojančiais būdais.
Puikiai suprantu, kad siūlomi problemų sprendimo būdai nėra lengvai padaromi, nes reikalauja ne tik peržiūrėti esamas strategijas ir sukurti naujus veiklos modelius, bet ir įtraukti bei motyvuoti vis tik dar ganėtinai pasyvią ir, be to, greitai senstančią visuomenę. Todėl einama paprastesniu keliu. Bet kitoks kelias galėtų paskatinti žmones, motyvuoti juos, leisti jiems būti proceso dalininkais, palankiau žiūrėti į atsinaujinačios energetikos plėtrą bei jausti atsakomybę už priimamus sprendimus. Prof. F. Hvelplund‘as, vienas iš atsinaujinačios energtikos plėtros strategijos kūrėjų Danijoje, tai laiko būtina prielaida demokratijai, kurią jis vadina inovatyvia. Ir negalima su tuo nesutikti.
Tačiau viso to nesimato Vilniaus, o juo labiau kokio kito miesto padangėje, todėl savijauta yra tokia, tarsi mes vis dar spręstume, kaip apsirūpinti šienu ir pašalinti arklių mėšlą, nors aplinkui jau pradeda važinėti ne arklių traukiami vežimai, bet automobiliai.
Kaip apklinkosaugininkas, dažnai pabrėžiate, kad svarbiausi kriterijai vertinant gyvenimo kokybę Vilniuje būtų tie, kuriuos apibendrinate vartodamas darnaus miesto sąvoką. Kiek Vilnius juos atitinka? Kokie, Jūsų manymu, būtų pagrindiniai darbai, kurių reikėtų imtis, kad Vilnius miesto kasdienybė būtų darnesnė, o miesto plėtra tvari?
Su darnumo supratimu mes turime nemenkų problemų. Šis žodis yra tiek devalvuotas, kad vargiai besuprantame, ką jis reiškia. Paliko vieną nenukirstą iš penkiasdešimties medžių ar stogą apdėjo velėna – jau ir darni urbanistika, nupirko 20 gamtinėmis dujomis varomų autobusų – jau ir darnus transportas, nemuša žmonos ir geria tik Courvoisier X.O. – štai jums ir darnaus gyvenimo būdo pavyzdys…
Iš tikrųjų darnaus miesto vienu sakiniu neapibrėši. Jei tai būtų įmanoma, jis galėtų skambėti maždaug taip: tai miestas, kuriame gyventojai į visus reikiamus jiems taškus nuvyksta ne daugiau kaip per 30 min (10 minučių būtų idealu) pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu ir dėl to nepatiria poveikio sveikatai, energijos poreikius tenkina naudodami atsinaujinančius išteklius ir visus iškilusius klausimus sprendžia bendru sutarimu. Tame sakinyje slypi bent keturi pagrindiniai darnaus miesto aspektai – teritorijos išplanavimas, transportas, ekologija ir socialinė integracija.
Tad ar Vilnius yra darnus miestas, gali nesunkiai įsivertinti kiekvienas net be didesnių skaičiavimų. Vien to fakto, kad žiemą ar rudenį kelionė pėsčiomis iš taško A į tašką B Vilniuje prilygsta žygdarbiui, po kurio pusdienį turi džiovinti batus, kojines ir kelnes, pakanka, kad būtų galima teigti, jog Vilniaus vadovai neturi jokių ambicijų orientuotis į darnų miestą. Aš jau nekalbu apie dviračių takus, kitas aštrias viešojo transporto problemas.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad socialinė integracija pas mus dažniausiai suprantama kaip aprūpinimas socialiniu būstu, socialinės pašalpos, infrastruktūriniai sprendimai neįgaliesiems. Tačiau socialinė integracija tuo galėtų baigtis, bet ne prasidėti.
Visų pirma, socialinė integracija prasideda bendruomenes įtraukiant į miesto klausimų sprendimą. Apklausos, à la kaip jūs vertinate Zuoko darbą, nėra tos apklausos, kurių bendruomenės tikisi sulaukti. Kodėl aktyvios Žirmūnų, Užupio, Pilaitės, Šnipiškių, Žvėryno, Lazdynų bendruomenės negali pačios nusistatyti prioritetų, kuriuos įgyvendintų savivaldybės administracija? Kodėl neįtraukus jų į klausimų svarstymą pirminiuose etapuose, užuot su jomis bylinėjusis teismuose? Ar neįmanoma skirti bent šiek tiek daugiau dėmesio skirti daugiabučių namų bendrijoms? Paskatinant jas ar bent informuojant apie geriausias praktikas ir esamas patirtis sprendžiant namų priežiūros klausimus.
Dažnai esamas ir buvusieji Vilniaus merai mėgsta pasigirti „žaliu“ Vilniumi, tačiau pamirštama pridurti, kad apie 20 proc. (įskaitant funkcines teritorijas) „žaliojo“ Vilniaus sudaro valstybės lygmeniu saugomos teritorijos ir tik kiek daugiau nei 4 proc. – savivaldybės. Didžioji dalis šių žaliųjų teritorijų yra miesto pakraščiuose, o mieste centre želdiniai ir likę žalieji plotai sparčiai nyksta, nes dekoratyvinis želdinių funkciškumas ima viršų prieš apsauginę ar taršos mažinimo funkcijas. Kirtimai Viršuliškėse, Karoliniškėse daugiabučių kvartalams, „nuplikintas“ Gedimino kalnas, palengva išnykę medžiai prie pačios Aplinkos ministerijos, praktiškai permatomas pasidaręs Vingio parkas – visa tai turi savo pateisinimą. Vienur tai siekis miesto gyvenimą daryti arčiau gamtos, kitur – reikia erdvės automobiliams, dar kitur – atidengti architektūros objektus, fasadus ir reklaminius užrašus ar tiesiog iš teritorijos išvyti ten perinčius ar nakvojančius varninius paukščius.
Dažniausiai žaliųjų plotų naikinimas paslepiamas po teritorijos sutvarkimo siekiais. Dabartiniam miestelėnui natūraliai augantys medžiai ir krūmai nėra gražu. Deja, bet estetikos paieškos dažnai stipriai prasilenkia su želdinių, kaip miesto plaučių, išsaugojimo būtinybe. Pavieniai medžiai negali efektyviai sulaikyti teršalų, o vasarą sukurti žmonėms palankesnio mikroklimato. Todėl sveikatingumo požiūriu situacija Vilniuje prastėja. Tai dar vienas pavyzdys, kaip lopant skylę vienoje vietoje, nepastebima, kad yra plėšiama kitoje.
Čia gal tiktų perfrazuoti garsųjį juokelį, – nežiūrint visų merų pastangų, Vilnius vis dar žalias miestas, su pakenčiama oro kokybe ir išlikusiu beveik autentišku senamiesčiu.