Ir pozicija, ir opozicija veik kiekviename didesniame pasitarime viena kitą pralenkdamos prisiekinėja savo atsidavimą svarbiausiam Vilniaus miesto reikalui – investicijų pritraukimui. Nes investicijos tai – pinigai ir darbo vietos. Per tą išsakomų priesaikos žodžių triukšmą jau beveik ir nebesigirdi balsų, kalbančių apie investicijų sukuriamą ilgalaikę pridėtinę vertę, liksiančią visuomenei įgyvendinus investicinius projektus.
Jei pažvelgtume į kurio nors Europos Sąjungos miesto, į kurį norėtųsi lygiuotis, vykdomą politiką, joje matytume labai aiškiai suformuluotą miesto raidos viziją, kuriai įgyvendinti ir yra „traukiamos“ investicijos. Ankstesnio Vilniaus mero A. Zuoko vizijoje (tiesa, tik žodinėje) buvo miestas su bene 1,6 milijonų gyventojų. Dabartinės Vilniaus miesto tarybos daugumos atstovai irgi įvairomis progomis miesto dydį įvardina kaip siekiamybę. Kas tai? Nevisavertiškumo kompleksas? Ar negebėjimas skirti tikslą nuo priemonės?
Pamenu, kad ankstesnių diskusijų apie „milijoninį Vilnių“ kontekste būdavo cituojamas vieno miesto Italijoje pavyzdys, kur meras, kai miestas prarado didžiąją dalį miestelėnų, priėmė sprendimą jame apgyvendinti išeivius iš Afrikos ir taip išgelbėjo miestą nuo bankroto. Tikiuosi, kad dabar ieškant pabėgėlių problemos Europos Sąjungoje sprendimo šis pavyzdys nebus pritaikytas siekiant Vilniaus plėtros. Juolab kad Remigijus Šimašius, pristatydamas paramos leidžiantiems vaikus į privačius darželius mechanizmą, aiškiai pasakė, kad jo prioritetas – turtingų žmonių pritraukimas į Vilnių. Toks siekis irgi šiek tiek rėžia ausį, bet tai jau atskira tema.
Suprantu, kad nei A. Zuokas neplanavo, nei A. Šimašius neplanuoja miestą plėsti apgyvendindamas čia karo pabėgėlius. Tas pavyzdys tik tam, kad būtų aišku, jog neteisingas siekio įvardijimas (pavyzdžiui, gyventojų skaičių) gali gerokai klaidinti. Tikiuosi, kad kalbėdami apie augantį miesto gyventojų skaičių abu politikai šneka apie miestą, kuris savo patrauklumu skatina čia atsikelti žmones.
Bet gal tuomet ir kalbėkim, koks miestas galėtų būti patrauklus? Nubrėžkim kryptį tokio tikslo link? Ir tada ieškokim investicijų tiems siekiams įgyvendinti – tada aiškiai matysime, kokių investicijų mums reikia labiausiai.
Dabar, deja, neretai tenka susidurti, kad investicijos vienoje srityje iš dalies ar net visiškai užkerta kelią pritraukti investicijų į kitas sritis. Pavyzdžiui, vystydami gyvenamųjų namų statybas gamtiniu ar kultūriniu požiūriu vertingose teritorijose mes užkertame kelią galbūt kur kas didesnėms investicijoms į turizmo sektorių tose pačiose teritorijose – tokia investicijų plėtra paprastai sukuria kur kas daugiau darbo vietų. Kita vertus, investicijos į intensyvų, nereguliuojamą turizmą gali sunaikinti ir pačius traukos objektus, tokiu būdu tokių investicijų nauda bus labai trumpalaikė ir turės neigiamų pasekmių ateičiai. Panašiai investicijos, skirtos vystyti tramvajaus ar metro projektą, sukurtų visą eilę konfliktų: pradedant esamomis infrastruktūromis ir baigiant kultūros paveldo apsauga. Bent jau Vilniaus atveju atrodo, kad tokia investicija nepasitvirtintų.
Jei pasižiūrėsime, kaip nuo tokių pavojų saugosi išsivysčiusios šalys, jų miestai, tai matysime, kad jos, pirma, savo strateginiuose siekiuose į pagrindinę vietą kelia ne pačių investicijų pritraukimą, o nusistato kryptį, kuria judėdamos gali suteikti šaliai ar miestui naują kokybę, ir stengiasi pritraukti būtent tikslinių investicijų. Tokiu būdu ir visuomenė gauna aiškią žinią, kuria kryptimi yra judama, ir investitoriai gali būti tikri, kad jų investicijos yra ilgalaikės, nes prisideda prie bendrųjų siekių.
Puikiu pavyzdžiu galėtų būti kad ir kovo mėnesį Amsterdamo tarybos patvirtinta Darnumo darbotvarkė (Agenda Duurzaamheid). Ją priėmusi miesto taryba patvirtino, kad Amsterdamas orientuojamas į energiją taupantį, atsinaujinančiais ištekliais ir žiedine ekonomika grindžiamą miestą, kuriame renkantis tarp alternatyvių plėtros projektų pasiūlyti darnūs sprendimai duoda net 30 proc. papildomų taškų.
Na, o antra, mes turime įprasti ne tik kad reikalauti atlikti kiekvieno investicinio projekto, galinčio turėti tarpsektorinį poveikį, kaštų-naudos analizę, bet ir įvertinti galimas ekonomines pasekmes gamtiniams ar kultūriniams objektams, jei kartais vykdant investicinius projektus šie būtų pažeisti ar net sunaikinti. Pakeista gamtinių ar kultūrinių kompleksų vertė gali būti bent iš dalies išreiškiama ekonominiais vienetais ir jie turėtų būti vertinami bendrame kaštų-naudos balanse.
Trumpai apie autorių: Liutauras Stoškus – aplinkosaugininkas, Vilniaus miesto tarybos narys