Reakcija į aplinkos ministro ir į diskusiją įsijungusio premjero komentarus dėl planuojamo „automobilio mokesčio“ rodo, kad visuomenėje yra visiškas aplinkosauginių mokesčių prasmės suvokimo vakuumas.
Kita vertus, ir pati siekių komunikacija toli gražu nėra ideali ir akivaizdžiai įtakota nedaug su aplinkosauga turinčių tikslų. Todėl natūralu, kad padrikame kontekste nepasiruošusi visuomenė reakcingai priima tokius pasiūlymus kaip aplinkosauginis automobilių ar vienkartinių kavos puodelių apmokestinimo mokestis.
Matyt, reikia pradėti nuo to, kad aplinkosauginiai mokesčiai nėra skirti biudžeto papildymui. Jie visų pirma yra skirti mažiausiomis sąnaudomis sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, dažniausiai per vartojimo įpročių keitimą apmokestinant aplinkai žalingesnius pasirinkimus. Todėl kalbant apie aplinkosauginius mokesčius kirtis yra ne ant „mokesčių“, o ant „poveikio aplinkai mažinimo“ ir „pasirinkimo“.
Tačiau aplinkosaugoje, kaip niekur kitur, ypatingai dažnai pagrindiniai tikslai užsimiršta ir antraeiliai, lydintys siekiai tampa esminiai ir netgi diskredituojantys pirminę idėją.
Taip nutiko ir su atliekų deginimu, kai tikslas – iki galo sutvarkyti atliekas – virto energijos gamybos iš atliekų tikslu, o tų tikslų kovoje beviltiškai nusivėlino atliekų deginimo gamyklų vystymas Lietuvoje ir mes visi dabar esame priversti tuščiai mokėti už brangų atliekų rūšiavimą mechaninio biologinio rūšiavimo įrenginiuose prieš jas išvežant „sandėliuoti“ sąvartynuose. Noras atliekų tvarkymo projektus paversti energetiniais projektais galėjo iš esmės apversti atliekų susidarymo mažinimo siekius ir padaryti mus priklausomais nuo atliekų. Ar to pavyks išvengti matysime ateityje. Bet trijų atliekų deginimo gamyklų atsiradimas Lietuvoje, kad ir su sumažintais pajėgumais Vilniuje, kelia abejonių ilgalaikės perspektyvos kontekste.
Taip dabar vyksta ir su Aplinkos ministerijos iškeltu siekiu sumažinti transporto poveikį aplinkai, žmonių sveikatai ir, visų pirma, klimato kaitai, orientuojant visuomenę į labiau aplinkai draugiškas transporto priemones ir alternatyvius privatiems automobiliams keliavimo būdus. Ypač viskas susivelia, kai į diskusiją įsitraukia „ekonomistai“, kuriems žodis „mokestis“ yra kaip buliui raudonas skuduras.
Rašomos ilgos ir graudžios istorijos apie vos galą su galu suduriančius senukus, daugiavaikes šeimas ir melžėjas bei į juos visu smarkumu nutaikytą mokesčio smaigalį. Kai kurie ima kurti istorijas apie tai, kaip kretantys, tik į parduotuvę, turgų ar giminaičius nuvažiuoti išgalintys senoliai bus priversti atsisakyti automobilių, o jie patys paliekami mirti vienumoje ir giliame liūdesy. Tie, kurie dilgėlių ir balandų mišrainės dėka išgyvens, už paskutinius pinigus pirks bilietą viena kryptimi ir skubės palikti Lietuvą.
Ir visas tas burbulas pučiamas, kai dar nėra jokių konkrečių skaičių, apmokestinimo principų ir kriterijų. Kai tik yra kviečiama į diskusiją.
Liberalų partija, bene vienintelė partija, neskaitant valdančiųjų, aiškiau deklaravusi savo nuostatas aplinkosauginių mokesčių kontekste, apsimeta, kad nesupranta aplinksauginių mokesčių prasmės ir siūlo savo palaikymą aplinkosauginiams mokesčiams, jei bus atsisakyta kitų. Be abejonės, tai geriau nei nieko. Tačiau tokiu atveju užsimerkiama prieš tai, kad aplinkosauginiai mokesčiai yra geriausi ne tie, kurie surenka daugiausia pinigų, o tie kurie efektyviausiai keičia ekonomikos vystymosi kryptį. Ir jei mokestis yra efektyvus aplinkosaugine prasme, tai tikėtina jis greitai praras finansinę prasmę.
Kad finansinė prasmė būtų išlaikyta, turi būti apmokestinami visi. Bet tokiu atveju nelieka pagrindinio aplinkosauginio mokesčio tikslo – per mokestį kreipti darnesnių su aplinka pasirinkimų link. Arba jis tampa sunkiai suvokiamas ir visuomenei nepriimtinas.
Todėl mokestis įkomponuotas į akcizą kurui dėl savo logikos negali būti aplinkosauginis mokestis. Jį moka visi vartotojai priklausomai nuo vartojimo masto. Čia veikiantis ekonominis stimulas maskuoja aplinkosauginius siekius ir jie įtakoja rinką tiek, kiek ją gali įtakoti žmonių perkamosios galios pokyčiai.
Be jokios abejonės, didžiausias poveikis aplinkai yra ne pats automobilis, o jame deginamas kuras. Kas daugiau sudegina, daugiau ir mokesčių sumoka. Tačiau paskata rinktis mažiau kurą deginantį automobilį yra vien tik ekonominė, aplinkosauginiai motyvai nėra aiškiai išreikšti ir stimuliuojami finansinėmis priemonėmis ir todėl jie nevaidina lemiamo vaidmens. Kai nėra siūloma alternatyva – jokio papildomo mokesčio nebuvimas, tai žmogus pastatomas į „amžinai kalto“ poziciją: kad ir ką besirinktų, vis tiek mokės, tik kaltės laipsnis bus didesnis arba mažesnis.
Aplinkosauginio mokesčio tikslas yra ne pats mokestis, o stimulo keisti įprotį sukėlimas susiejant tai su priežastimi – poveikiu aplinkai. Tad žinia – prisidedu prie klimato kaitos, taršos mažinimo, kitų aplinkosauginių problemų sprendimo ir dėl to man nereikia mokėti mokesčio – yra esminis aplinkosauginio mokesčio elementas ir jis privalo būti aiškiai išreikštas. Kitaip iš tiesų aplinkosauginis mokestis bus tik dar vienas mokestis, kaip kad jį ir pristato liberalioji publika.
Stimulą gali sukelti tik tam tikros ribos įvedimas, nuo kurios pradedamas skaičiuoti mokestis. Principas – moka visi, kas važiuoja, yra teisingas principas, bet jis neskatina keistis. Be to, verčia tuos, kurių gyvenimas didele dalimi priklausomas nuo automobilio, susimokėti dar kartą. Dėl to bandymai siūlyti įkomponuoti aplinkosauginį aspektą į akcizą yra logiški, tačiau nesuteikiantys krypties ir netgi socialiai neteisingi. Esminiai provežiai galimi tik tada, kai akcentas yra dedamas ne ant paties mokesčio, o ant pasirinkimo aiškiai nubrėžiant tolerancijos brūkšnį. Ir tas brūkšnys turi turėti rimtą aplinkosauginį pagrindimą, ne vien būti grįstas finansine logika.
Iš aplinkosauginį mokestį atstovaujančių pusės pasigirstantys komentarų, kad automobiliams skirtas mokestis turėtų padėti „orientuotis ir žiūrėti į naujesnes transporto priemones“, taip pat rodo slidinėjimą lygiame kelyje. Mokestis visų pirma turėtų skatinti rinktis aplinkai draugiškesnes transporto priemones. Neturi būti kuriama senų – naujų priešstata, kuri yra sąlygota ne aplinkosauginių sumetimų, bet pragmatinio siekio paskatinti naujų automobilių pardavimus. Tai mažai turi ką bendro su darnumu. Greičiau priešingai. Sena transporto priemonė dėl mažos variklio kubatūros gali būti aplinkai draugiškesnė nei didelę variklio kubatūrą turintis naujas automobilis. Todėl reikėtų vertinti transporto priemonių modelių išmetimus, o ne amžių.
Grasinimai, kad mokestis bus taikomas nuo įvedimo dienos visiems, kurie į aplinką išmetą daugiau negu pasirinktą kiekį CO2 kilometrui, yra dar vienas neteisingas aplinkosauginio mokesčio interpretavimas. Vėlgi, aplinkosauginis mokestis yra apie pasirinkimą, o ne visų vertimą čia ir dabar keisti automobilį. Tai būtų anti-aplinkosauginis mokestis savo prasme. Nes jis baustų ir verstų atsisakyti esamo vardan kito. Tai niekaip nesuderinama su efektyviu išteklių naudojimu. Tada jau geriau jokio mokesčio nei toks.
Todėl mokestis turėtų būti taikomas tik naujai registruojamiems ar perregistruojamiems automobiliams, kurių CO2 išmetimai viršija sutartą vertę.
Variklio kubatūra gal ir galėtų būti naudojamas kaip rodiklis siekiant paprastesnio mokesčio administravimo, tačiau jis nėra objektyvus. Skirtingų metų, skirtingų modelių tos pačios kubatūros automobiliai gali turėti ganėtinai skirtingą CO2 emisiją. Todėl natūralu, kad kubatūros kaip kriterijaus naudojimas nėra nei pakankamai objektyvus, nei patraukus aplinkosaugine prasme.
Puiku, kad vyriausybė pradėjo šią diskusiją. Belieka tikėtis, kad bandant visiems pasukioti vairą nebus nuslysta nuo lygaus kelio.