Žemės ūkio laukuose situacija analogiška miškų ūkiui. Irgi visus aplinkosaugininkų siekius bent kiek daugiau dėmesio skirti dirvožemio apsaugai ūkininkai su trenksmais iš šauksmais blokuodavo. Apie verslinę žvejybą net nekalbu – ten jau seniai aplinkosaugininkai išprašyti. Žemės ūkio ministerija čia pati ir kontroliuoja, ir reguliuoja. Tai net niekas dorai ir nežino, kokia realiai situacija yra su verslinių žuvų populiacijų būkle.
Žemės ūkininkai, kaip ir miškininkai, visada aiškino, kad jie geriausiai išmano kaip ūkininkauti, net trąšų apskaitos niekaip neįsileido taip palikdami Lietuvą bene vienintele ES šalimi, kuri visiškai neturi informacijos, kiek kur kokių trašų sunaudojama.
Dirvožemio atsistatymas yra ilgas procesas. Visiškai nualintiems dirvožemiams atsistatyti reikia nuo 50 iki 100 metų. Tad didelių įmonių ūkininkavimas gali vis labiau imti panašėti į lydiminę žemdirbystę. Nualinti laukai bus paliekami ir einama kitur (daugiau skaityti ČIA).
Su tokiu ūkininkavimu neįmanoma pasiekti geros vandenų būklės. Spartės eutrofikacija ir visi lydintieji procesai.
Bet aplinkosauga ir toliau matoma kaip trukdis, o ne pagalba ekonomikai. Tai reiškia, kad iki šiol gyvenama vienadiene ekonomika.
Šia diena gyvenanti valstybė negali sukurti gerovės.