Dar vienas ryškus Andriaus Tapino straipsnis „Respublika miršta: automobilių bagažinėse, pėsčiųjų perėjose, Baltijos bangose“.
Tik… kodėl reikia nukristi iš taip aukštai, kad sulauktum tokios visuotinės atjautos?…
Negi tokia mirtis sukrečia tik todėl, kad iš aukštai krentame retai ir kad prie to dar nesame pripratę?
Žmonės miršta – diena iš dienos. Dažnai – laiku nesulaukę mediko pagalbos. Tai – jokia retenybė, bet lėktuvai krenta retai – ir mums dėl to labai baisu?
O juk per pastaruosius dešimt metų Lietuvos keliuose kasmet prarandame po vidutinio dydžio Lietuvos gyvenvietę. Ir mums … kažkodėl nebaisu… Negi tik dėl to, kad … jie žūsta ne iš karto – po vieną, kelis, nepastebimai, jau įprastai?
Tačiau skausmas visais atvejais vienodas – negi svarbu, kaip prarandami artimieji: sudužus lėktuvui ar automobiliui?
Nuoširdi užuojauta visų žuvusiųjų artimiesiems.
Tik kodėl vienais atvejais mes beveik nereaguojame, o kitais atvejais mūsų aštrus reagavimas atrodo … šokiruojantis?
Ir kodėl tokiais atvejais žuvusiųjų artimieji turi sėsti prie greitosios mašinos automobilio vairo ar imti vadovauti gelbėjimo operacijai? Net ministras to daryti neturi. Ne tik dėl to, kad tiesiog… neturi teisės tai daryti, bet ir dėl to, kad čia reikia itin didelio išmanymo ir patirties.
Supratimas, kad tereikia imti ir skristi ar imti ir važiuoti, geriausia iliustruoja tą nesupratimą, kas iš tikrųjų yra gelbėjimo operacija. Tai sakau remdamasis savo asmenine patirtimi – tegul ir nedidele: kai reikėdavo suvaldyti poveikį aplinkai sukėlusias avarijas, emocijų užvaldytų aukštų pareigūnų nurodymai sukeldavo tikrą chaosą operacijų grandinėje.
Žinoma, tai nereiškia, kad dirbdami savo darbą mes galime likti abejingi artimųjų skausmui. Tik noriu pabrėžti: ištikus avarijai jokiu būdu negalima supainioti emocinės užuojautos su racionalaus proto reikalaujančiais sprendimais.
Ar šiuo atveju buvo išsaugotas racionalus protas ir sulaukta adekvačios reakcijos, atsakys, tikiuosi, tyrimas.