Rengėjai aiškina, kad tokiu būdu perkelia ES direktyvos reikalavimus [nors R. Karbauskis šiandien Žinių radijuje tai įvardino trimis visiškai skirtingas prasmes turinčiais pavadinimais: direktyva – reglamentas – rekomendacija].
Tiesa yra ta, kad Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvos PAKEITIMAIS [pati direktyva veikia nuo 2013 metų] ES šalims sudaro galimybę imtis greitų veiksmų transliuotojų [visų pirma – IŠORINIŲ(!)] atžvilgiu, jei viešai kurstoma įvykdyti teroristinį nusikaltimą, kyla didelis pavojus visuomenės ar nacionaliniam saugumui. Taip pat turi būti taikoma efektyvi apsauga nuo neigiamo informacijos poveikio nepilnamečiams, o visi piliečiai saugomi nuo terorizmo, smurto ir neapykantos kurstymo.
Direktyvoje NĖRA kalbama apie draudimą „skatinti nepasitikėjimą […] valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekti stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę“.
Visa tai ateina iš sąsajos su Nacionalinio saugumo ataskaita, kur apie tai kalbama. Direktyvoje kalbama tik apie nacionalinį saugumą. Šiaip jau ne tokiame kontekste. Na, bet, sakykim, sąsaja yra.
LRTK misija yra reguliuoti transliuotojus. Tačiau vargu ar jos nariai turės tiek kompetencijos atskirti, ar valdžios veiksmų kritika jau griauna valstybės pamatus, ar dar ne. Prisimindamas skalūnų epopėjos laikus, kai žmonės visiškai pagrįstai priešinosi hidraulinio ardymo darbams, nors tuo metu nei tam reikiama kontrolės sistema buvo sukurta, nei procedūros nustatytos, dauguma valdžios atstovų tai viešai traktavo kaip bandymą priešintis JAV kompanijos atėjimui į Lietuvą, ir tuo pačiu – tuos veiksmus kaip pavojų nacionaliniam saugumui. Net VSD ataskaitoje šie piliečių veiksmai buvo įvardyti nacionaline rizika.
Tai papiktino daugelį padorių žmonių, nes toks bandymas mesti šešėlį ant lojalių piliečių jau pats savaime yra nacionalinio saugumo silpninimas (vėliau į užklausą, reikalaujančią pagrįsti arba paneigti poziciją, VSD atsakinėjo tik išsisukinėdamas). Tad transliuojantiems priešinimąsi valdžios sprendimams tokių laisvų traktuočių kontekste natūraliai gali kilti pavojus būti apkaltintais rimtais nusikaltimais.
Arba mokytojų streikai. Ar negriauna pasitikėjimo savo valstybės institucijomis? Dar ir kaip griauna. Negalima transliuoti?
Kaip matyti, kyla daug klausimų. Ne tik teisininkams.
Bet tuo pačiu norėčiau pasakyti dar ir štai ką. Aš suprantu ir netgi pateisinu pačią idėją. Tik jos nereikia dangstyti kokiomis nors ES direktyvomis. Visus išvardintus dalykus reikia ir būtina ginti. Ir ne tik nuo išorinių veiksnių. Nes ant to laikosi mūsų valstybės pamatai. O jie yra nuolatos plaunami. Tačiau suvesti visą sprendimą į formalų 11 žmonių [iš kurių 5 yra tiesiogiai valdžios skirti atstovai, o kiti – nori nenori, bet bent netiesiogiai jai tarnaujantys] subjektyvų vertinimą, mano galva, yra per daug rizikingas sumanymas.
Ką daryti? Aš vargiai įsivaizduoju, kad būtų galima lengvai sukonkretinti šias formuluotes. Pradėjus tai daryti susidursime, kad kiekviena iš jų reikalaus savo paaiškinimo. Tada greičiausiai viskas susives į kokius nors šalutinius požymius, kuriuose išsiplaus esmė. Bet galima bandyti apibrėžti vertinimo metodiką. Tik kad nenutiktų taip, kaip vaikų atėmimo atveju. Kur vietoj meilės, tarpusavio ryšio ir kitų šeimos funkcionavimui svarbiausių kriterijų vertinimo skaičiuojami kvadratai ir tikrinama kanalizacijos būklė. Tai diskredituos ir nužudys ir šią savo esme teisingą idėją.
Tad reikėtų toliau dirbti prie svarbios idėjos protingo realizavimo. Nenužudykim jos.