Lourdes Alfonso Velasco. Mergaičių gelbėjimas Nepale

S. Daukanto aikštėje protestuojantiems žmonėms vos ne kiekvieną dieną tenka bendrauti su užsieniečiais, kurie susidomi čia esančiais plakatais, vėliavomis, kreida ant šaligatvio plytelių parašytu žodžiu. Neretai užsimezga labai įdomūs pokalbiai. Vieną vakarą prie mūsų priėjo ispanė – anglų kalbos mokytoja iš Madrido Lourdes Alfonso Velasco, jos pasakojimas buvo toks jaudinamas, kad paprašėme visa tai papasakoti prieš videokamerą. Lourdes sutiko, ir po valandos priešais S. Daukanto aikštę esančioje kavinėje „Klaipėda“ gimė šis interviu.

Lurdes, pirmą kartą keliaujate po Baltijos šalis, lankotės Vilniuje. Kuo Jus sudomino S. Daukanto aikštėje vykstantis protestas?

Kai šįvakar ėjau pro Prezidentūrą ir pamačiau grupę protestuotojų su plakatais, nesupratau, kas čia vyksta. Mane sudomino vienas plakatas anglų kalba, kuriame parašyta: „Patraukit rankas nuo mergaitės.“ Tai buvo tarsi raktas, kabliukas, kuris mane užkabino. Tada paklausiau apie tai protestuotojų, ir taip sužinojau apie mažos mergaites bylą, kurią Lietuvoje tikriausiai žino kiekvienas. Ši istorija man iš karto asocijavosi su mano pačios patirtimi Himalajuose, kur aš, galima sakyti, gelbsčiu mergaites…

Papasakokite apie savo patirtį.

Esu anglų kalbos mokytoja iš Madrido, ir jau šešerius metus važinėju į Nepalą, kur dalyvauju organizacijos „Maiti Nepal“ veikloje. Ši organizacija užsiima mergaičių, kurios buvo parduotos į sekso vergiją Indijoje, vadavimu, sugrąžinimu į Nepalą ir reabilitacija.

Šios mergaitės, dažniausiai dar vaikai, pagrobiamos ir priverčiamos dirbti prostitutėmis Indijoje. Jos kilusios iš atokių ir labai skurdžių šalies vietovių, jų tėvai, kurie gyvena labai vargingai, jas parduodami iš tiesų net nežino, koks likimas laukia dukrų, jie tiesiog mano, kad jas siunčia į Katmandu Valey dirbti kilimų fabrikuose, kur dirbdamos galės paremti šeimą, atsiųsdamos šiek tiek pinigų. Iš tiesų jos yra apgaunamos apsimetėlių, tariamų mergintojų, jaunų vyrų, galiausiai išprievartaujamos. Kai gyvenimas merginoms pradeda slysti iš po kojų, galiausiai joms pasakoma, kad yra toks rojus kaip Indija, kur jos galės susikurti laimingą gyvenimą.

Tokias įtikėjusias geresniu gyvenimu merginas labai lengva pervežti per sieną. Šiuo metu yra labai daug tarptautinių organizacijų, kurių savanoriai dirba vietovėse prie Indijos ir Nepalo sienos. Ten jie sugeba išlaisvinti kai kurias merginas dar prieš joms su pagrobėjais kertant sieną, nes jie stabdo mašinas, sunkvežimius net ir vidury nakties. Kai savanoriai pamato išsigandusias mergaites, o vaikinai negali įrodyti, kad yra teisėti jų vyrai ar giminaičiai, tai jau įrodymas, jog jos pagrobtos. Bet daugelis merginų nėra tokios laimingos, ir kai jos nuvežamos į Delį, Mumbajų, ten pakliūva į viešnamius, gerai dar, jei jos ten sugeba išlikti, nes yra atvejų, kad pagrobiamos net 7–10 metų mergaitės, kurios nukraujuoja, patiria persileidimų, yra užkrečiamos ŽIV ir hepatitu, o kartais net susilaukia vaikų, su kuriais gyvena viešnamiuose.

Organizacija „Maiti Nepal“, kur aš dirbu, stengiasi surasti ir išvaduoti tokias mergaites, yra žmonių, savanorių, kurie gyvena šiuose didmiesčiuose, jauni vaikinai apsimeta viešnamių lankytojais, eina ir kalbasi su tomis merginomis, kai kurios jau būna praradusios visą orumą, net nenori grįžti namo; kai kurios verkia. Kai pavyksta jas išvaduoti, aišku, su policijos pagalba, nes tai – sunkus nusikaltimas, susijęs ir su pedofilija, ir pan.

Kai mergaitės pagaliau pargabenamos į šalį, jų tiesiog negalima palikti likimo valiai, nes tai yra sunkios ligonės, kurias reikia ilgai gydyti, juk dauguma mergaičių net neturi 12 metų.

„Maiti Nepal“ jas apgyvendina savo įkurtuose globos namuose ir bando suteikti visokeriopą gydymą bei reabilitaciją. Aš dirbu tuose globos namuose. Ten pat darbuojasi ir mano sesuo, medikė iš Madrido, kuri taip pat jau daug metų dirba savanorišką darbą Nepale, šiuo metu ji vadovauja klinikai, kurios anksčiau ši organizacija neturėjo. Tokia mano patirtis dirbant su nuostabiomis būtybėmis, kurios prieš tai buvo tokios nusivylusios, kad net norėjo palikti šį pasaulį.

Jūs matote šias mergaites iš labai arti, bendraujate su jomis. Kaip keliais žodžiais galėtumėte jas charakterizuoti, nusakyti jų savijautą?

„Maiti Nepal“ organizacijoje sutiktas merginas mes lyginame su sudaužytu veidrodžiu, jos dėl savo hindu religijos taip pat mano, kad savo praeitame gyvenime padarė kažką labai blogo, todėl turi kentėti šiame, esą jų bloga karma. Todėl mes stengiamės jas priimti kuo šilčiau, bendrauti kaip su normaliais žmonėmis, nepaisant jų praeities. Praeina labai daug laiko, kol jos vėl įstengia nusišypsoti

Jūs taip pat daug keliaujate po Azijos šalis ir lankotės ten ne vien kaip turistė. Papasakokite trumpai, kokią ten misiją vykdote.

Keliauju po Pietryčių Aziją, kurioje klesti pedofilijos verslas, aš ten mačiau daug vakariečių, į tai įsitraukusių. Laimė, dabar jau yra daug savanorių, aš taip pat esu viena iš jų. Jei mes, savanoriai, pastebime savo tautietį, bendraujantį su vietiniu vaiku, belaikantį už rankų, flirtuojantį, jei tai sukelia įtarimą, tai būtinai nufotografuojame ir pranešame savo šalies ambasadai. Tai darau ir aš, nes manau, kad pedofilija yra vienas iš baisiausių nusikaltimų prieš vaikus.

Gal galite prisiminti, kas per tą laiką, praleistą Nepale, labiausiai sukrėtė, ko jau niekada negalėsite pamiršti?

Aš prisimenu du labai jaudinančius įvykius, kuriuos patyriau dirbdama reabilitacijos centre. Vienas, kai Anuradha Koirala (organizacijos „Maiti Nepal“ lyderė) mane skubiai pakvietė į centro kiemą, labai gražų sodą, kuriame merginoms paprastai rengiamos šokio, rankdarbių pamokos, taip pat jos mokomos rašyti, skaityti, daugelio dalykų. Pamačiau grupę žmonių, tarp kurių, be policininkų, buvo 5 vyrai ir apie 15 ką tik išvaduotų merginų, kurios jau buvo paruoštos pervežti per sieną. Jos net nežinojo, kur vežamos, manė, kad į Katmandu Valey dirbti fabrike. Vienas savanoris jas pastebėjo, nes jos gyveno jau atskirtos nuo savo šeimų kaimyniniame name. Aš niekada nepamiršiu jų veidų, jos buvo mirtinai persigandusios.

Kitas atvejis, visiškai priešingas, kai mane pakvietė į įstaigą, o ten buvo du ką tik sugrąžinti iš Indijos vaikai, dabar jie jau įvaikinti ir laimingai gyvena Ispanijoje.

Būna ir ne tokių džiuginančių patirčių. Mane labai sukrėtė vienas vaikas, mergaitė, kuri buvo labai agresyvi ir pikta. Ji nieko neprisileido. Tas vaikas gimė ir augo viešnamyje, kuriame gyveno mama. Visiškai aišku, kodėl ji nenori nieko prisileisti, nenori apkabinimų. Jei žiūrėsite dokumentinį filmą „Tin girls“, arba ispaniškai „Niñas de Hojalata“ (rež. Miguelis Bardemas), ten viešnamyje kalbinama mergina, o po jos lova yra įrengta maža patalpėlė kūdikiui.

Kitą dieną mergaitė jau buvo šiek tiek linksmesnė, ir tai yra didelė viltis. Kiekvieną kovą verta kovoti, ji duoda gerų rezultatų. Aš noriu jus padrąsinti, kad dirbtumėte sunkiai, tada pasieksite tikslą.

Pasakojote apie Migelio Bardemo 2004 metais sukurtą dokumentinį filmą, jame nusifilmavo Jūsų sesuo Aurora Alfonso. Papasakokite plačiau.

Filmas yra apie šias Nepalo merginas, prekybos žmonėmis aukas. Filmo pavadinimas „Tin girls“ reiškia skardinės merginos. O ir iš tiesų yra taip, kad šeima, kuri atidavė savo dukrą prekiautojams žmonėmis, gauna šiek tiek pinigų ir užsidengia stogą skarda, o tai laikoma prabanga. Todėl savanoriams, kurie ieško merginų šeimų, toks stogas kaime yra kaip orientyras. Mano sesuo tame filme yra tarsi šviesos spindulys. Ji jau daugelį metų dirba su „Maiti Nepal“.

Dirbate neabejotinai prasmingą darbą. Ar ši patirtis praturtino Jus kaip asmenybę, ar tai kažkaip pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Jei pradedi dirbti šį darbą, negali sustoti, atsipalaiduoti, nesvarbu, kur esi, darbe, atostogauji, jau matai pavojingas situacijas. Taip pat mes visi – nesvarbu europiečiai ar iš kitų žemynų – turime dėti pastangas, kad apsaugotume vaikus nuo tų pabaisų. Mes negalime leisti vaikams kentėti šiame pragare. Situacija pasikeičia, kai daug žmonių įsitraukia ir kovoja prieš. Jei vyriausybe, valdžia negali apginti vaikų, turi visuomenė įsitraukti ir kovoti, visa tai viešinti.

Aš nieko nežinojau apie šią bylą Lietuvoje, bet kai man papasakojot, tai galiu pasakyti, kad taip pat yra visame pasaulyje. Prieš porą metų Ispanijoje buvo išaiškintas pedofilų tinklas, kuriam vadovavo vos 23 metų vaikinas. Tai buvo Europoje viena didžiausių nusikalstamų organizacijų, kurios nariai išnaudojo mažus vaikus.

Tai yra baisus nusikaltimas, į kurį mes negalime žiūrėti pro pirštus. Kiekviena bendruomenė turi kažkaip su tuo tvarkytis, kovoti.

Organizacija „Maiti Nepal“

Organizacija „Mait Nepal“ įkurta 1993 metais, jos tikslas – apsaugoti Nepalo mergaites ir moteris nuo tokių nusikaltimų kaip smurtas namuose, prekyba žmonėmis, vaikų prostitucija, nelegalus vaikų darbas, taip pat kitų išnaudojimo bei kankinimo formų. Organizaciją įkūrė grupė neabejingų šioms socialinėms problemoms žmonių, kurių daugumą sudaro mokytojai, žurnalistai, socialiniai darbuotojai. Pagrindinė organizacijos veikla yra prekybos žmonėmis prevencija, prekybos žmonėmis aukų vadavimas ir reabilitacija. Žodis „Maiti“ neturi tikslaus vertimo, jis reiškia merginos gimtuosius namus, kuriuose ji užaugo, šie namai vadinami „maiti“ ir apdainuojami dainose, jose kalbama apie sunkią dalią ištekėjusios moters, kuri priklauso vyrui ir yra praradusi visas teises į šiuos namus, o savo šeimos jau laikoma svetima. „Maiti Nepal“ yra visų, nesvarbu ištekėjusių ar ne, merginų namai. Organizacijos įkūrėja ir vadovė Anuradha Koirala yra buvusi anglų kalbos mokytoja. Pradėti šią veiklą ją įkvėpė Motinos Teresės pavyzdys.

2010 metais Anuradha Koirala CNN buvo išrinkta metų didvyre.

Interviu pagal Aušros Gabalytės filmuotą medžiagą parengė Milda Mažėtytė

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top