Sekmadienio vakarą LRT televizijos laida „Savaitė“ įspėjo piliečius, kad šią vasarą Lietuvos Generalinės prokuratūros iš Rusijos gautas teisinės pagalbos prašymas padėti persekioti iš Sovietų sąjungos kariuomenės pasitraukusį lietuvį yra klastinga rusų žvalgybos operacija. Ja esą mėginta pakirsti Lietuvos gyventojų pasitikėjimą ne tik aukštaisiais prokurorais, bet ir visa valdžia.
Jeigu šios laidos rengėjai ir joje savo poziciją išdėstęs buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, generolas Mečys Laurinkus yra teisūs, piliečiams darosi smalsu: kodėl Rusijos specialiųjų tarnybų žvalgybinėje operacijoje taip entuziastingai dalyvavo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, VSD, Policijos departamento vadovai, kodėl šių pareigūnų dalyvavimą prieš Lietuvą nukreiptuose Rusijos tarnybų žaidimuose taip abejingai stebėjo pareigūnus paskyrusi prezidentė Dalia Grybauskaitė?
Pasak laidos „Savaitė“, Generalinė prokuratūrai pripažinus, kad toks teisinės pagalbos prašymas gautas dar vasarą, o Valstybės saugumo departamentui išplatinus pranešimą, raginantį piliečius, atsisakiusius tarnauti sovietinėje armijoje 1990–1991 metais, nevykti į Rusiją, Baltarusiją ir kitas ne Europos Sąjungos ar ne NATO valstybes, kilo klausimas, kodėl kelis mėnesius tylėjusi prokuratūra – juk žmonėms buvo kilusi grėsmė?
Prokuratūra savo tylą paaiškinusi tuo, kad jog tokio pobūdžio informacija sudaro valstybės paslaptį, tad kyla ir kitas klausimas: ta informacija pirmiausia pasirodė žiniasklaidoje, vadinasi, kai kas tą paslaptį nutekino. Kas? Kieno kaltė dėl to didžiausia?
„Savaitės“ kalbinti ekspertai patikino, neva tai galėjusi būti gerai suplanuota Rusijos tarnybų žvalgybos akcija: Lietuvos prokuratūros atsakymas Rusijai išvis nereikalingas, nes jis labai aiškus, tačiau tai buvo gera proga sukelti sumaištį visuomenėje ir supriešinti valstybės institucijas – ekspertų teigimu, neva tai ir buvęs tikrasis šios akcijos tikslas.
Būtent tokią poziciją išdėstė buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus, rėžęs tiesiai šviesiai: „Iš prokuratūros Rusijai šiuo atveju nieko nereikia. Ji žino, kokį atsakymą gaus. Jiems reikėjo būtinai, kad šita tema kaip nors prasibrautų į viešumą ir kad ji išeitų, pagaliau ji išėjo ir mes svarstome visi. Ir piktinamės, ir kaltinam Prokuratūrą, ji ginasi. Jau yra kuo užsiimti. Tai eis toliau ir klausimų daugės. Kas nors pasigaus kokią nors pikantišką temą. Jų visada būna. Pasigaus kokį nors grėsmės atvejį. Vėlgi gali būti. Tai – klasikinė žvalgybinė situacija, kuri dažnai yra vadinama aktyviąja priemone, kuri visada yra orientuota į ilgai grojančią plokštelę. O rezultatas yra tas, kad tie, kurie žiūri į šitą reakciją, nes žmonių reakcija visada yra žvalgybinės operacijos dalis, ir žiūri į šitą reakciją, ir žiūrės kokio, lygio ji yra, ir planuos kitą“, – tikino buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas M. Laurinkus.
Buvęs valstybės saugumo vadovas prisipažino manantis, jog Rusijos žvalgyba Lietuvos visuomene manipuliuoja kaip panorėjusi – reikalingą informaciją ji nutekina žiniasklaidai pati per savo įtakos agentus.
„Manau, kad nutekino tie, kurie tą ir ruošė. Tai paprastai taip būna per trečius asmenis, paprasčiausiai suranda įtakos agentą, kurių čia pilna, visada galima bet ką nutekinti. Jeigu kelis kartus bandė, ji viešumos nepasiekė, tai sakė: reikia pasistengti, kad pasiektų. Ir viskas. Mano tokia versija“, – pridūrė M. Laurinkus.
Sulaukusi kritikos už nedovanotiną delsimą, Generalinė prokuratūra viešai pasiaiškino, kad buvo imtasi tam tikrų priemonių, net surengtas koordinacinis atsakingų institucijų atstovų pasitarimas. Tačiau kada jis vyko, nepatikslino – valstybės paslaptis, kas dalyvavo – taip pat nutylima. Kaip praneša „Savaitė“, jos šaltinių teigimu, dar vidurvasarį tartasi, kokių priemonių imtis. Paistarimuose dalyvavo abiejų žvalgybos institucijų ir policijos atstovai, tačiau išeities nerado ir po mėnesio kreipėsi į parlamentinį komitetą.
M. Laurinkus buvo įsitikinęs: tokiomis provokacijomis Rusija Lietuvą atakuos dar ne kartą, todėl privalu būti pasirengusiems atremti grėsmes oriai.
Kadangi valstybėje daug atsakingų institucijų, tačiau nėra analitinio centro, kuris iškilus ypatingai situacijai gebėtų priimti sprendimus, prisiimtų atsakomybę, Laurinkus siūlo steigti analitinį centrą prie Valstybės gynimo tarybos – kol kiekviena žinyba veiksianti pagal savo reglamentą, rezultatas būsiantis toks kaip Krylovo pasakėčioje, kai gulbė, lydeka ir vėžys įsikinkę bandė judinti iš vietos vežimą, tačiau traukė jį į skirtingas puses.
Visą straipsnį skaitykite ČIA.