Bernardinai.lt
1948 metų rugpjūčio 11 dieną gimė Janas Palachas. Gali būti, kad jo protestas paskatino ir lietuvį R. Kalantą.
„Kai skaitysite šį laišką, aš jau būsiu miręs arba netoli mirties. Žinau, kiek skausmo jums atneš šis mano poelgis. Nepykite ant manęs. Deja, mes nesame vieni šiame pasaulyje. Ryžausi tai padaryti ne todėl, kad esu pavargęs nuo gyvenimo, priešingai, dėl to, kad per daug jį myliu[…]. Ir neleiskite jiems iš manęs padaryti bepročio“, – 1969 metais atsisveikinimo laiške šeimai rašė Prahos universiteto studentas Janas Palachas.
Siūlome skaitytojams portalo Bernardinai.lt parengtą lenkų istoriko Lukaszo Kaminskio tekstą apie turbūt radikaliausią protesto prieš žmogaus laisvės ir teisės varžymus formą – susideginimą.
1969 m. sausio 16 dieną Prahoje, Vaclavo aikštėje, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Karolio universiteto studentas Janas Palachas. Jo mirtis sukrėtė pasaulį. Tačiau J. Palachas nebuvo nei pirmasis, nei vienintelis Rytų bloko gyventojas, susideginęs protestuodamas prieš komunistinę diktatūrą.
J. Palachas gimė 1948 metais, netrukus po to, kai Čekoslovakijoje valdžią perėmė komunistai. 1966 m. neįstojęs į Filosofijos fakultetą Karolio universitete, pasirinko ekonomikos studijas, o po poros metų ėmė studijuoti išsvajotąją filosofiją. J. Palachas dalyvavo Prahos pavasario judėjime, buvo Varšuvos Pakto šalių karinės invazijos liudininkas. Su nerimu stebėjo sparčiai silpstantį čekų ir slovakų pasipriešinimą sovietų okupacijai. Norėdamas pabudinti tėvynainių sąžinę, vaikinas ryžosi dramatiškiausiai protesto formai.
1969 metų sausio 16 dieną J. Palachas iš gimtojo Väetaty miestelio atvyko į Prahą. Pirmiausia į pašto dėžutę įmetė Čekoslovakijos rašytojų sąjungai ir keliems studentų judėjimo aktyvistams adresuotą laišką. Tariamos savanorių mirtininkų grupės vardu jis reikalavo nedelsiant panaikinti cenzūrą ir nutraukti prosovietinės televizijos laidos „Zpravy“ (Žinios) transliacijas. Neįvykdžius reikalavimų arba visuomenei neparėmus jų visuotiniu streiku, Palachas grasino kitų savanorių susideginimais. Laišką pasirašė: „Fakelas Nr.1“.
Išsiuntęs laišką, prie Nacionalinio muziejaus jis apsipylė benzinu ir pasidegė. Užsiliepsnojęs dar nubėgo kelis metrus Vaclavo aikšte ir griuvo ant žemės. Ugnį užgesino atsitiktinis praeivis. Nudegęs daugiau nei 80 proc. viso kūno, Janas Palachas buvo nuvežtas į vieną iš Prahos ligoninių, kur sausio 19 dieną mirė.
Savo protestu J. Palachui pavyko, nors ir neilgam, sustiprinti Čekoslovakijos visuomenės pasipriešinimą. Netrukus po jo susideginimo daugelyje miestų nuvilnijo demonstracijų banga. J. Palacho laidotuvės sausio 25 dieną peraugo į pusės milijono žmonių nebylų protestą prieš šalies okupaciją. 1973 m. saugumo tarnybos slapta perkėlė J. Palacho palaikus iš Prahos kapinių į Väetat.
Netrukus atsirado J. Palacho pasekėjų. Sausio 20 dieną Pilzene susidegino darbininkas Josefas Hlavatas, juo pasekė kiti. „Fakelu Nr.2“ pasivadino moksleivis iš Vitkovo Janas Zajicas, susideginęs Prahoje praėjus lygiai mėnesiui po J. Palacho laidotuvių. Savo poelgiu jaunuolis norėjo pabudinti visuomenę pasipriešinimui. Tautiečiams paliktą kreipimąsi jis baigė dramatiškais žodžiais: „Lai mano fakelas uždega jūsų širdis ir apšviečia jūsų protą! Lai mano fakelas šviečia kelyje į laisvą ir laimingą Čekoslovakiją! (…) Miršta tik tas, kuris gyvena vien dėl savęs! “
Iš viso Čekoslovakijoje susidegino daugiau nei 30 žmonių, septyni iš jų mirė (tikslus skaičius 26 žmonės – reng.). Paskutinysis 1969 m. rugpjūčio 21 d., praėjus lygiai metams nuo Varšuvos pakto kariuomenės įvedimo į šalį, Brno mieste susidegino Janas Polacekas.
J. Palacho mirtis sudrebino pasaulio viešąją nuomonę ir priminė Čekoslovakijos tragediją. Apie studentą iš Prahos rašė viso pasaulio spauda, netgi komunistinė bulvarinė spauda negalėjo nutylėti šio fakto pasirodžiusiose publikacijose apie „kurstytojų atsakomybę“. Kazimierzas Wierzyńskis skyrė J. Palachui jaudinamą eilėraštį (parašytą sausio 25-ąją, studento mirties dieną). Eiles baigė žodžiai, tapę visų, tegalėjusių iš tolo su skausmu širdyje stebėti pavergtų tautų kančias, bejėgiškumo simboliu:
Auksinis mieste,
Neatimk iš mūsų jauno žmogaus,
Nepasiimk jo į pūvančią žemę,
Į kapus:
Atiduok jį mums,
Kad jis taptų
Mūsų gyvenimo
Slaptu šventoriumi.
(…)
Man tik skauda rankas
Anuomet netgi Lenkijoje mažai kas žinojo, kad pirmasis, paaukojęs savo gyvenimą, protestuodamas prieš intervenciją į Čekoslovakiją, buvo lenkas – 59 metų Ryszardas Siwiecas. Pagal išsilavinimą filosofas po karo atsisakė dirbti mokytoju, nenorėdamas jaunimui skiepyti anuomet privalomos propagandos. Dirbo buhalteriu, uždarbiavo augindamas vištas ir gėles. Gyveno Pšemislyje, su žmona augino keturis vaikus. Šeimos ir draugų atmintyje išliko kaip kompromisų nepripažįstantis, garbingas žmogus. Daugelį metų spausdino mašinėle ir platino proklamacijas, pasirašinėdamas Jano Polako vardu.
1968 metų kovo mėn. įvykiai ir invazija į Čekoslovakiją paskatino R. Siwiecą imtis ryžtingesnių veiksmų. Jam pavyko gauti leidimą į oficialią Derliaus šventę, turėjusią vykti Varšuvoje 1968 m. rugsėjo 8 d. Prieš tai dviejų draugų akivaizdoje į garso grotuvo juostą įrašė politinį manifestą, kurį baigė dramatiškais žodžiais: „Žmonės, kuriuose galbūt dar slypi žmoniškumo kibirkštėlė, atsipeikėkit! Išgirskite mano balsą, balsą paprasto pilko žmogaus, tautos sūnaus, kuris savo ir kitų laisvę myli labiau už viską, labiau už gyvenimą, atsipeikėkit! Dar nėra per vėlu!“. Siwiecas surašė testamentą, parengė šūsnį proklamacijų ir nusipirko kelis butelius tirpiklio.
Rugsėjo aštuntosios rytą pabučiavo žmoną, palaimino miegančius vaikus ir patraukė į stotį. Traukinyje parašė jaudinamą laišką žmonai: „Mylimoji Marysia! Neverk! Gaila jėgų, o jų tau prireiks. Esu tikras, jog būtent dėl šitos akimirkos gyvenau 60 metų. Atleisk, kitaip negalėjo būti. Mirštu, kad nežūtų tiesa, žmonija, laisvė, o tai mažesnis blogis nei milijonų mirtis. Nevažiuok į Varšuvą. Man jau niekuo nepadėsi. Artėjame prie Varšuvos. Rašau traukiny, todėl rašysena nelygi. Man taip gera, jaučiu tokią vidinę ramybę, kaip niekada gyvenime!“. Saugumo tarnybų perimtas laiškas adresatę pasiekė tik po daugiau nei dvidešimties metų.
„Dziesięciolecie“ (Dešimtmečio) stadione prasidėjus šventės iškilmėms, 100 tūkstančių žmonių ir aukščiausios LLR valdžios, tarp jų Władysławo Gomułkos ir Józefo Cyrankiewicziaus akivaizdoje R. Siwiecas apsipylė skiedikliu ir pasidegė. Liepsnodamas šaukė: „Tegyvuoja laisva Lenkija“, „Tai mirštančio laisvo žmogaus šauksmas“, „Negelbėkite manęs, pažiūrėkite, ką turiu portfelyje“. Stūmė nuo savęs žmones, bandžiusius užgesinti ugnį. Kai ugnis vis dėlto buvo užgesinta, pareiškė, kad taip pasielgė protestuodamas pieš teisėtumo ir laisvės suvaržymus.
R. Siwieco susideginimas įamžintas aštuonių sekundžių trukmės Lenkijos kino kronikos atkarpoje ir daug ilgesnėje, sukrečiančioje Specialiųjų tarnybų darbuotojų nufilmuotoje juostoje. Du atsitiktiniai liudininkai nufotografavo įvykį, tačiau negatyvai buvo konfiskuoti ir sunaikinti. Apdegusiame R. Siwieco portfelyje saugumiečiai, be kitų, aptiko baltos ir raudonos spalvos vėliavą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę. Garbė ir Tėvynė“ bei šūsnį proklamacijų, prasidedančių žodžiais: „Protestuoju prieš neišprovokuotą agresiją broliškosios Čekoslovakijos atžvilgiu“. Tekstas baigėsi eilutėmis: „Žūstu, kad nežūtų laisvė“ (visas tekstas nėra žinomas, jį sunaikino ST).
Nugabentas į ligoninę po keturių dienų R. Siwiecas mirė. Prieš mirtį saugumiečiai slapta įrašė jo pasisakymus: „Mirštu, kad nugalėtų tiesa, kad nugalėtų žmoniškumas, kad nugalėtų meilė. Mirštu, kad išnyktų melas, neapykanta, teroras. Nejaučiu ir visą šitą laiką nejaučiau jokio skausmo. Man tik skauda abi rankas: kairę nuo melagingų priesaikų, o dešinę nuo rankos paspaudimų tiems, kuriems teko duoti melagingą priesaiką (…).Tegyvuoja tiesa, tegyvuoja laisvė, tegyvuoja žmoniškumas (…)“.
Nors R. Siwieco poelgio liudininkais tapo tūkstančių žmonių, savo tikslo jis nepasiekė. Saugumo tarnyba arčiausiai stovėjusiems žmonėms pranešė, kad nelaimė įvyko dėl savaiminio alkoholio užsiliepsnojimo, esą R. Siwiecas buvęs neblaivus. To tarpu Pšemislyje paskleisti gandai, esą jo būta bepročio.
Nors Varšuvoje pasklido gandai, kad per Derliaus šventę kažkas susidegino, šio įvykio nesieta su kariuomenės įvedimu į Čekoslovakiją. Tiktai 1969 metų pavasarį, jau po J. Palacho susideginimo, apie R. Siwieco poelgį paskelbė Laisvosios Europos radijas. Plačiau apie R. Siwiecą visuomenė sužinojo tik 10 dešimtmetyje, pasirodžius Maciejaus J. Drygaso dokumentiniam filmui „Išgirskite mano šauksmą“.
Tuo tarpu visiškai užmiršti dar du lenkų gyvi fakelai. 1972 m. rugsėjo 30 d. Vroclavo Turgaus aikštėje 27 metų Józefas Dolakas degdamas šaukė: „Šalin komunizmą ir partiją, galas Maskvai, trokštu laisvės!“ Saugumo tarnybos pasirūpino, kad laikraštyje „Wieczór Wrocławia“ pasirodytų pranešimas, esą „Dolakui buvo pakrikę nervai“ ir „jį apsėdo savižudybės manija“. Panašiai pateikta informacija ir apie 76 metų Waleny Badylaką, kuris 1980 m. kovo 21 dieną Krokuvos Turgaus aikštėje pasidegė protestuodamas prieš melagingą Katynės žudynių istorijos nušvietimą.
Laisvę Lietuvai
1972 metais Sovietų okupuotoje Lietuvoje 17 tūkstančių žmonių pasirašė Leonidui Brežnevui ir SNO generaliniam sekretoriui Kurtui Walheimui adresuotą peticiją su reikalavimu laikytis SSRS konstitucijoje įrašytos teisės į religinę laisvę. Kovo mėnesį pradėta leisti pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tačiau tikrą visuomenės pasipriešinimo judėjimo sprogimą sukėlė ne tai, o devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimas Kauno centre gegužės 14 dieną.
R. Kalanta nepaliko jokių jo poelgį paaiškinančių užrašų (paskutinis po mirties rastas įrašas užrašų knygutėje: „Dėl mano mirties kaltinkite santvarką“ – reng.). Romas Kalanta, kaip ir jo broliai, priklausė komjaunimo organizacijai, tačiau taip pat buvo giliai tikintis. Mokyklos anketoje į klausimą, ką norėtų veikti ateityje, parašė, kad norėtų tapti kunigu. Dėl po to kilusių nemalonumų R. Kalanta buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą ir padėjo dirbti fabrike. Yra žinoma, jog vaikinas domėjosi menu, skambino gitara, piešė.
Pasklidus žiniai apie R. Kalantos mirtį, į Kauną suvažiavo tūkstančiai žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet taip pat iš Latvijos ir Estijos. Kad ir kokie iš tikrųjų buvo jaunuolio tikslai, jo mirtis interpretuota kaip protestas prieš Baltijos valstybių okupaciją. Likus kelioms valandoms iki planuotos laidotuvių ceremonijos, valdžios įsakymu palaikai paskubomis palaidoti. Priešais R. Kalantos namus susirinkusi minia ėmė skanduoti „Kur Romas?“, o vėliau pajudėjo milicijos komisariato link. Gatvėse prasidėjo dvi dienas trukę neramumai, kuriuose dalyvavo daugiausia jaunimas. Demonstracijose skambėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai“. Keli šimtai protesto dalyvių buvo suimta.
Sovietų valdžia siekė paskleisti informaciją, esą R. Kalanta buvęs psichinis ligonis. Tik 1989 m. speciali iš psichologų ir psichiatrų sudaryta komisija nustatė, kad tokie pareiškimai neturėjo pagrindo.
Po šių įvykių sustiprėjo įvairiausių formų visuomenės pasipriešinimo judėjimas. Imti platinti atsišaukimai, ant sienų atsirasdavo antisovietinių užrašų, susikūrė nemažai konspiracinių grupių (daugiausia jaunimo). Užfiksuoti dar trys susideginimai. R. Kalanta tapo tautos didvyriu, o narsos įrodymu tapdavo jau vien gėlių padėjimas ant jo kapo, mat už tai galėjo suimti. Atgavus nepriklausomybę, Kaune R. Kalantos garbei pastatytas paminklas.
Ginant tikėjimą
1976 m. rugpjūčio 18 d. nedidelio Saksonijos miestelio Zeitzo gyventojas Oskaras Brüsewiczius ant savo automobilio stogo iškėlė plakatą: „Radiograma visiems… VDR bažnyčia kaltina komunizmą vaikų ir jaunimo persekiojimu mokyklose“. Vėliau prie Šv. Mykolo bažnyčios apsiliejo benzinu ir pasidegė. Liepsnų aukštis siekė keturis metrus, jas užgesino tik gaisrininkai. Liepsnojantį pastorių apsupo kelių šimtų žmonių minia.
Oscaras Brüsewiczius gimė 1929 m., kaip ir jo tėvas tapo batsiuviu, valdė nemažą batų siuvyklą. Atvirai savo religingumą demonstravusiu vyru nuo 1956 m. ėmė domėtis Stasi. 1963 m. nacionalizavus fabriką, O. Brüsewiczius nusprendė studijuoti teologiją. Aktyvumas, iškalbos dovana ir nuoširdumas pelnė pastoriui didelį populiarumą, ypač tarp vaikų ir jaunimo. O. Brüsewiczius su skausmu matė, kaip jaunimui peršama ateistinė propaganda, negalėjo susitaikyti su perdėm atsargia ar tiesiog nepaslankia Evangelikų bažnyčios vadovybės politika VDR valdžios atžvilgiu. Atsisveikinimo laiške pastorius rašė: „Mus apgaudinėja tariama visuomenės ramybe ir ateities pažadais. Ši apgaulė prasiskverbė ir į krikščionybę, o galinga kova tarp šviesos ir tamsos tebevyksta. Tiesa ir melas yra greta vienas kito.“
Pastoriaus O. Brüsewicziaus mirtis sukrėtė VDR Evangelikų bažnyčią. Tikintieji ir žemesnio rango kunigai atvirai kritikavo kompromisinę vyskupų politiką. Pamažu daugėjo nepriklausomų iniciatyvų, laikui bėgant įgyjančių vis didesnę reikšmę Rytų Vokietijos disidentiniam judėjimui. Norėdama diskredituoti pastoriaus pasiaukojimą, valdžia skleidė melagingą informaciją, esą pastorius sirgo psichine liga. Rytų Vokietijos komunistų partija (SED) pripažino, kad O. Brüsewicziaus susideginimas buvo „didžiausia provokacija nuo 1953 m. sukilimo“.
Po dvejų metų atsirado O. Brüsewicziaus pasekėjas. 1978 m. rugsėjo 17 d. Falkensteino bažnyčioje priešais altorių, protestuodamas prieš vyskupų taikstymąsi su komunistais, susidegino pastorius Rolfas Günteris. Prieš tai dvasininkas įjungė garso grotuvą, iš kurio suskambo citatos iš Biblijos, ir išskleidė plakatą su užrašu: „Atsibuskite pagaliau!“ Šį atvejį oficialioji valdžia taip pat mėgino nušviesti kaip su politika nesisijusį bepročio poelgį.
Prieš blogį
Gali kilti klausimas, iš kur XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sandūroje atsirado tokia herojiškų protestų banga? Savižudiški politinių motyvų skatinami susideginimai Europoje buvo žinomi nuo XIX a., kaip pavyzdį galima pateikti nepriklausomybės konspiracijos dalyvio Karolio Levituox susideginimą Varšuvos citadelėje 1841 m. Tačiau tokie atvejai nebuvo dažni ar įprasti Europos tradicijai ir kultūrai.
Rinktis tokią protesto formą galėjo įkvėpti serija susideginimų protestuojant prieš karą Vietname. Pirmasis 1963 m. liepos 11 d. Saigone susidegino budistų vienuolis Tchichas Quang Ducas, jo pėdomis pasekė keletas kitų vietnamiečių. Vienas labiausiai žinomų susideginusių amerikiečių – 1965 m. lapkričio 2 d. žuvęs Normanas Morrisonas. Šie gana plačiai komunistinės propagandos nušviesti protestai galėjo paskatinti rinktis tokią dramatišką savižudybės būdą.
Nepriklausomai nuo to, kas įkvėpė Ryszardą Siwiecą, Janą Palachą, Romą Kalantą, Oscarą Brüsewiczių ir kitus protestams prieš blogį ir neteisybę pasirinkusius tokią mirtį, šie žmonės nusipelnė atminimo ir pagarbos.
Iš lenkų k. vertė Odeta Venckavičienė, parengė Zigmas Vitkus.
*Jano Palacho susideginimo 40-mečio išvakarėse Čekijos istorikai aptiko sausio pradžioje jo rašytą laišką, kuriame J. Palachas siūlo studentų lyderiui Lubomirui Holačekui rengti Karolio universiteto studentų sukilimą, kurio metu būtų užimtas Čekoslovakijos radijas ir imta transliuoti kvietimas visuotiniam streikui. Čekų istorikas Petras Blažekas teigia, kad iš šio įdomaus laiško matyti, jog J. Palachas galvojo ir apie kitas protesto formas, ne tik susideginimą. O sprendimas nusižudyti nebuvo priimtas skubotai.