Alfa.lt
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininkas R.Piličiauskas 2013 m. gegužės 12 d. skundu kreipėsi į teismą dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) išvadų, surašytų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme atlikus patikrinimą dėl įslaptintos informacijos apsaugos užtikrinimo, teisėtumo įvertinimo.
Patikrinimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo atliktas šių metų balandžio mėnesį. Jis buvo atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad LVAT patvirtintame pareigų, kurias einantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (toliau – Leidimai), sąraše nėra įrašytos teisėjų pareigos. Papildyti minėtą sąrašą bei tuo pačiu organizuoti Leidimų išdavimą visiems LVAT teisėjams nurodyta iki 2013 m. liepos mėn. 3 d.
R.Piličiauskas pažymi, kad „po atlikto patikrinimo VSD mane, LVAT pirmininką, įpareigojo organizuoti leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimą teisėjams. Su šiuo VSD sprendimu nesutinku“. R.Piličiausko teigimu, pagrindines žmogaus teises mūsų valstybėje įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kurio nutarimai turi būti gerbiami. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiamas Konstitucijos 109 straipsniu ir 117 straipsniu, taip pat kad teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.
Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjų nepriklausomumo, vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo pirmininkui. ,,Esu tvirtai įsitikinęs, kad norint užtikrinti žmogaus teisę į nepriklausomą teismą, visų pirma, privalo būti realiai užtikrinamas teisėjų nepriklausomumas ir nuo įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios, ir nuo teismo administracijos,“ – teigia R.Piličiauskas.
Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, sprendimą dėl Leidimo išdavimo priima įstaigos vadovas, prieš tai gavęs VSD motyvuotą išvadą, ar asmuo atitinka reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. R.Piličiauskas nesutinka, kad Konstitucija jam, kaip teismo pirmininkui, suteikia teisę spręsti dėl leidimų išdavimo teisėjams. ,,Su teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu nėra suderinama situacija, kai teisėjo konstitucinių įgaliojimų statusą bei procesinių teisių nagrinėjant bylas, t.y. vykdant teisingumą, apimtį bei apskritai jo ateitį lemtų teismo pirmininko sprendimas išduoti ar atsisakyti išduoti Leidimą. Juolab jog, kaip minėta, šis sprendimas iš esmės būtų sąlygojamas vykdomosios valdžios institucijos, t.y. Valstybės saugumo departamento sprendimo. Tokiu būdu būtų iškreipiamas ir valdžių padalijimo principas.“
Pastarasis momentas ypač aktualus administraciniuose teismuose, kuriuose pats VSD yra bylos šalis, dažnai – atsakovas. „Žmogaus teisė į teisingą teismą reiškia ir jo galimybę iš šalies matyti, jog jo skundą nagrinėja nepriklausomas teismas,“ – teigia LVAT pirmininkas, – „žmogaus atžvilgiu būtų neteisinga, jei VSD, t. y. kita proceso šalis, galėtų spręsti, kuris konkretus teisėjas gali ar negali nagrinėti jo bylą. Taip pat noriu pabrėžti, jog šis kreipimasis į teismą nereiškia, kad VSD daro spaudimą kuriose nors LVAT nagrinėjamose bylose. Tikėtina, jog poziciją, kad teisėjai turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija tik jei turi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka išduotą Leidimą, lemia būtent šis įstatymas. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad galiojantis teisinis reguliavimas nėra suderinamas su Konstitucijos reikalavimais. Priešingai nei Konstitucijoje, priimant minėtą įstatymą, žmogaus teisės nebuvo laikomos reikšmingiausiu valstybės prioritetu, todėl dalis įstatymo nuostatų turėtų būti peržiūrėtos. Mano pasirašytas skundas teismui yra ir siekis paskatinti teisinę diskusiją dėl konstitucinių mūsų valstybės gyventojų teisių, jų apimties bei būtinų įstatymų pakeitimų.“