Audrius Makauskas | lzinios.lt
Prieš pusę šimtmečio įvykusi seksualinė revoliucija buvo grįsta vulgarizuota psichoanalizės versija, teigia psichoterapeutas, Tarptautinio teologijos instituto (Trumau, Austrija) profesorius Gintautas Vaitoška. Jo įsitikinimu, su seksualiniu išsilaisvinimu sietos laimės viltys atnešė priešingą rezultatą – liūdnų, vienišų žmonių visuomenę.
Iki Europos Parlamento rinkimų pagrindinės temos, pasiekdavusios Lietuvą iš Briuselio ir Strasbūro, buvo Estrelos, Lunacek ataskaitos, kiti su žmogaus lytiškumu susiję klausimai. Ar tai reiškia, kad lytiškumas – naujas svarbiausias Europos politinio mūšio laukas?
Kad ir kaip būtų keista, panašu, kad tikrai taip. Galima svarstyti, kodėl taip vyksta, kodėl būtent seksualinės orientacijos klausimai, lytinės tapatybės sutrikimai ar moterų teisės tampa svarbiausiu debatų objektu. Be abejo, tam yra ir realių priežasčių – pavyzdžiui, iki XX amžiaus moterys neturėjo teisės balsuoti, o vyrai kartais dominuodavo tiesiog naudodamiesi fizine ir ekonomine jėga. Bet tai, kas dabar vyksta – buvimo vyru ar moterimi fakto paneigimas, – yra iki šiol negirdėtas dalykas.
Žalojami žmonės
Kodėl kažkas turėtų to norėti? Kam gali kilti mintis neigti, kad žmogus yra arba vyras, arba moteris?
Aš vis pasakoju tokios Kate Bornstein istoriją, bet panašių istorijų yra daugybė. K. Bornstein yra filosofuojanti amerikiečių autorė, ji sako: „Moterimi aš nesijaučiu, vyru taip pat, bet visuomenė spaudžia pasirinkti viena arba kita. O aš esu tiesiog žmogus iš didžiosios raidės! Kokią jie turi teisę mane diskriminuoti ir spausti į tuos rėmus?“ Ir dėl to esą reikia įvesti trečios giminės įvardį, pavyzdžiui, anglų kalboje „zhe“, kad žmonės turėtų teisę pasirinkti, kas jie yra.
O istorija tokia, kad K. Bornstein kažkada buvo Albertas Bornsteinas. Jis kentėjo dėl lyties tapatybės sutrikimo, nutarė tapti moterimi, bet, kaip dažnai būna, transformacija nesuteikė to, ko žmogus tikėjosi. Tiek fiziologiškai organai neveikia, tiek psichologiškai žmogus netampa laimingas. Ir tada daugelis gyvena tokioje gana liūdnoje būklėje, nors yra ir grįžusių – galite pasižiūrėti tikrai įdomų tinklapį sexchangeregret.com. Jį sukūrė žmonės, kurie buvo save chirurgiškai sužaloję, bet grįžo į savo tikrąją lytį.
Tačiau yra ir tokių, kurie grįžti nenori, negali, o tuo, kuo tapo, jie sėkmingai nesijaučia. Tada vienas variantų, kuris jiems lieka – reikalauti vadinamų transseksualų teisių, kad galėtų laikyti save tuo, kuo nori, nepriklausomai nuo biologinės lyties.
Jei pažiūrėtume giliau, iš tikrųjų visas šis dalykas yra susijęs su kančia. Žmogus nori keisti lytį dėl to, kad savęs nepriima. Psichologine prasme tai skausmingas faktas. Savęs nepriėmimas pradeda vystytis labai ankstyvame amžiuje. Pavyzdžiui, prieraišumo teorijos tyrėjai, Johno Bowlby mokykla, kalba apie tai, kad jau po pirmų dvylikos mėnesių galima matyti, ar kūdikis laimingas ir turi teigiamą savęs įvaizdį, ar jis priima save ir kitą žmogų, ar turi su tuo sunkumų. Savęs nepriėmimas išsivysto dėl kažkokio to kūdikio tėvų kentėjimo, kažkokio nerimo ar liūdesio, didelio streso. Vaikas atsimuša į tuos mamos ar tėvo asmenybės kampus. Tai, žinoma, labai subtilus procesas. Kūdikis auga savęs nepriimdamas, ir toks savęs nepriėmimas, nemėgimas gali įgauti ir su lytimi susijusią formą. Dėl to berniukas gali nepriimti savęs kaip vyro, mergaitė savęs – kaip moters. Tai labai skausminga būsena.
Kodėl tuomet negalima tiems žmonėms tiesiog pripažinti teisės savo asmens tapatybės dokumentuose leisti išreikšti tą būseną, kad jie yra nei vyrai, nei moterys? Juk kitiems žmonėms dėl to, paprastai tariant, turėtų būti nei šilta, nei šalta – tai jų teisų nepažeistų.
Matote, čia kalbama apie du dalykus. Vienas dalykas – chirurginis lyties keitimas, kuris iš tiesų yra drastiška procedūra. Vyras yra iškastruojamas, jam skiriamos hormonų dozės, kurios yra farmakologiniu požiūriu visiškai nepateisinamos, jos turi didžiulį šalutinį efektą. Kad moteris taptų vyru, taip pat skiriamos didžiulės jos organizmui nebūdingų vyriškų hormonų dozės, nupjaunamos krūtys ir t. t. Medicinos pasaulyje, nors tų balsų nėra daug ir jie nėra garsūs, vis dėlto vyksta diskusija, ar šis metodas nepažeidžia klasikinio principo primum non nocere – visų pirma nekenk. Ir yra nemažai klinikų, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios pastaruoju metu nustojo tuo užsiimti.
Dabar atsirado ir nauja galimybė – tiesiog pasikeisti lytį pase, nedarkant kūno. Sakyčiau, tai geriau bent jau to atžvilgiu, kad žmogus nėra sužalojamas fiziškai. Bet ar psichologine prasme jis tampa laimingesnis, yra labai didelis klausimas. Savęs nepriėmimas yra taip giliai pasąmonėje glūdintis kentėjimas, kad modifikuojant savo išvaizdą ar dokumentus jo negali numalšinti. Savęs priėmimas reikalauja vidinio išgijimo.
Kodėl prieštaraujame lyties keitimui? Žalojimui, mano galva, priešintis reikia tiesiog dėl to, kad tai yra baisus dalykas. O jeigu valstybė leidžia pakeisti lytį chirurgiškai ar net tiesiog dokumentuose, jeigu oficiali valstybės pozicija yra tokia, kad lytį pakeisti apskritai galima – tai, beje, nėra mokslinė pozicija, o tik politinis požiūris, – tai visuomenė įstatymu tiki. Įstatymas daro didelį poveikį, net jei jis yra neteisingas ir neracionalus.
Toks įstatymas ne vieną jaunuolį, kuris yra nelabai patenkintas savo vyriškumu ar mergina – savo moteriškumu, gali paskatinti pasukti tokiu „lengvesniu keliu“. Jei mergina galvoja, kad ji nėra šauni, graži moteris, jai sunku įveikti tokį kentėjimą ir suprasti, kad jai nieko netrūksta, kad kiekvienas žmogus unikalus, o moteriškumo ar vyriškumo išraiškos gali būti labai įvairios. Vyras nebūtinai turi būti mačo tipo kultūristas, o moteris – barbės stiliaus gražuolė. O atrasti save ir įgauti drąsos gyventi, priimti, mylėti save, koks esi, yra tam tikra prasme sunkiau nei, tarkime, pakeisti lytį. Sakykime, yra mergina, kuri nuo pirmųjų metų kenčia nuo psichologinio savęs nepriėmimo, vėliau prie jo prisideda savęs kaip mergaitės nepriėmimas. Ji atrodo vyriškesnė, atletiška, dažnai ima draugauti su berniukais, o su mergaitėmis jos santykis sudėtingas. Jai viliojantis variantas gali būti tapti vyru ir nustoti jaudintis dėl to, kad ji yra, pagal jos pačios įsivaizdavimą, nevykusi moteris. Tai toks lengvesnis kelias. Kaip ir vyrui suvokti, priimti savo vyriškumą – kitokį negu visų kitų, bet visgi savitą – gali būti sunkiau negu išvengti tos kovos už vyriškumą ir keisti lytį. Tada nebereikia kovoti dėl merginų dėmesio, nes juk merginą reikia užkariauti – tai toks klasikinis vyrų iššūkis. Nepasitikint savimi, tai padaryti sudėtinga.
Žmonių, patiriančių tokią kančią, nėra labai daug, bet jų yra. Jei homoseksualų dalis tarp vyrų skaičiuojama apie 1-2 proc., kai kur sakoma, kad iki 3 proc., o tarp moterų – dvigubai mažiau, tai turbūt ir šio lyties sutrikimo statistika yra panaši. Šie jaunuoliai, girdėdami ir matydami valstybėje tokią praktiką, kad tai tavo pasirinkimas, kuo gali būti, mano galva, jie gali tiesiog būti suklaidinti. Juk jie turi viltį: pakeitęs lytį, būsiu laimingas. O taip neįvyksta, nes savęs kaip vyro ar moters nepriėmimas „gula“ ant pirmo sluoksnio – savęs kaip žmogaus nepriėmimo. Lyties nepriėmimas gali pradėti ryškėti trečiais ar ketvirtais gyvenimo metais, kai savęs kaip asmens nepriėmimas vystosi kur kas anksčiau. Keisk save kaip nori, gali tris ausis prisisiūti, bet tai nekeičia vidinio kentėjimo nuo iliuzijos, kad esi nepakankamai vykęs žmogus.
Tai tikrai yra kančia, visai nesmagi būsena. Bet geriau pažiūrėti jai į akis, suprasti, kad tai subjektyvus ir neteisingas įsitikinimas, ir kad tavo vertė nėra nė kiek mažesnė nei bet kurio kito žmogaus. Tai faktiškai vienintelis kelias, nes kaip save bekeistum, kuo betaptum, kad ir prezidentu, ši realybė vis tiek sėdi labai giliai. Gali užsikloti visokiais pasiekimais, karjeros laipsniais, o ji lieka. Tad geriau spręsti ir gydyti ją, o ne žaloti ar apgaudinėti save.
Vulgarizuota psichoanalizė
Dar truputį grįžtant prie visuomenės nuostatų. Tarpukariu juokauta, kad mūsų politikai lengviau sutaria dėl duonos ir sviesto negu dėl rožančiaus – kitaip tariant, daugiausia aistrų visuomet kelia pasaulėžiūriniai ginčai. Bet tikriausiai ir to meto valstiečiai liaudininkai ar socialdemokratai kalbant apie lytiškumo klausimus dabar būtų nurašyti kaip beviltiški homofobai. Kas nutiko per tą laiką, kad visuomenės, taip pat ir politikų, nuostatos taip pasikeitė?
Turbūt reikėtų sakyti, kad visuomenės erotizacija. Tarkime, Amerikos psichologijos asociacija, labai liberali organizacija, 2007 metais yra išleidusi dokumentą apie mergaičių seksualizaciją – kaip mergaitės verčiamos seksualiniais objektais. Ten vartojama sąvoka „lolitizacija“. Tos mergaitės yra žeminamos, vyriška, vartotojiška kultūra daro didelę žalą moterims ir merginoms.
Čia šioks toks kalambūras: jei netiki į Dievą, tikėsi į seksą. Gal tai atrodys per daug paprasta, bet žmogus turi turėti stiprų dalyką, į kurį jis tiki, tarsi absoliutų atsidavimo objektą – apie tai yra kalbėjęs Erichas Frommas. Lytiškumas, seksualinis malonumas yra labai stiprus dalykas dėl to, kad nuo jo priklauso žmogaus egzistavimas. Dabar vaisingumo galia yra užmirštas faktas procese, kuriame siekiama tik malonumo. Užmiršta, kad, jei pažiūrėtume į kūno ir pasąmonės logiką, vyrą ir moterį iš tiesų traukia troškimas pradėti kūdikį. Tai labai stipri galia, ir nėra naujas dalykas, kad iš tos galios galima padaryti garbinimo objektą, stabą. Falas istorijoje buvo garbinamas ne vieną kartą.
Jei Dievo nėra, gyvenimas yra gana liūdnas ir eina pražūties, išnykimo ir juodos kapo tamsos link – tad bent dabar pasidžiaukim. Ir ta galia tikrai labai stipri, nes tai gyvybės galia. Jei Dievo nėra, yra mirtis. O seksas – mirties priešnuodis, nors ir užmiršta, kad tai gimties, vaisingumo galia, kad iš jo gimsta vaikai. Bet žmogaus pasąmonėje seksas turbūt tebefunkcionuoja kaip būdas nugalėti mirtį.
Tokia dinamika susijusi ir su psichoanalizės vulgarizavimu. Kaip rašo žymus psichoanalitikas Erikas Eriksonas, dažnai teigiama, kad psichoanalizės tikslas yra patarti žmogui, įteigti jam, kad gyvenime svarbiausias dalykas yra turėti kuo daugiau orgazmų, su tinkamu partneriu ir reguliariai. O juk būtent tai mums įteigė seksualinė revoliucija – kuri, beje, ir buvo pagrįsta psichoanalizės vulgarizavimu.
Sigmundas Freudas XIX amžiaus pabaigoje išties galvojo, kad daugelis neurozių kyla dėl seksualinio susilaikymo. Bet tai buvo trumpas, ankstyvas jo mokslinės karjeros etapas, ir jau vėliau S. Freudas rašė, kad civilizacija gimsta būtent seksualinio instinkto suvaržymo sąskaita.
Jis teigė, kad vaiko vystymuisi galima pakenkti arba teikiant jam per mažai jam meilės ir per mažai tenkinant jo poreikius, arba per daug. Taigi kai Estrelos rezoliucijos kontekste kalbama apie vaikų masturbacijos skatinimą, iš psichoanalizės pusės tai yra kenkimas vaikui. Bausti dėl to irgi yra blogai, bet nereikėtų ir skatinti, nes vaikas gali užstrigti infantiliško seksualumo fazėje.
Bet taip jau nutiko, kad kultūroje įsivyravo tokia vulgarizuota psichologijos versija. Reikšmingas buvo ne tik S. Freudas, kuris tikrai nebuvo toks primityvus ir vienpusiškas, bet ir kitos asmenybės, kaip koks Wilhelmas Reichas, žymus austrų psichoanalitikas. Jis siejo seksualinį išsilaisvinimą su socialistine revoliucija ir manė, kad jei žmonės seksualiai savęs nebevaržys, pranyks žmogaus išnaudojimas darbo rinkoje ir t. t. Amerikos kultūra turi savotiško paprastumo – nesakyčiau, primityvumo – ir tos idėjos ten labai greitai plito.
Žmogus nuo Jeano-Jacques‘o Rousseau laikų norėjo būti laimingu laukiniu – taip juk daug smagiau nei dėl kažko stengtis. XX amžiaus viduryje amerikiečių vyskupas Fultonas Sheenas sakė, kad žmonės visais laikais turėjo neribotų seksualinių fantazijų, bet skirtumas tarp ankstesnių ir mūsų laikų tas, kad dabar toms fantazijoms yra suteiktas mokslo – psichoanalizės – pagrįstos vertės statusas.
Kitas dalykas – seksualinė revoliucija vyko po karo, kai buvo pastebimas tam tikras atsigavimas po baisių karo patirčių tiek Amerikoje, tiek Europoje, ji galėjo būti suprantama kaip tam tikras priešnuodis.
Žinoma, didelę įtaką turėjo ir visuomenės sekuliarėjimas. Nes jeigu nėra vilties, nėra santykio su Dievu, tada seksas pasiūlo tam tikrą santykį su transcendencija, nes juk tai – gyvybės pratęsimas. O jei pažvelgtume į Carlą Gustavą Jungą, tai jis yra rašęs, kad nėra išgydęs nė vieno neurotiko, vyresnio nei 35 metų, kuris neatrado santykio su transcendencija. C. G. Jungo psichologijoje santykis su transcendencija yra sveikatos sąlyga. Kitaip sakant, jeigu jo nėra, gyvenimas beprasmiškas ir psichologinė sveikata yra sunkiai įmanoma. Tada, kad būtų lengviau, reikia pakaitalų.
Bet jei žmonės jaučiasi laimingi, ir toks yra jų pasirinkimas, kodėl su tokia įvykių eiga reikėtų kovoti?
Žmonės jaučiasi laimingi, kol yra jauni. Tada ši galia yra labai stipri – tai gyvybės periodas, susijęs su laiku, kai gali pradėti naują gyvybę. Tuo metu atrodo, kad gyvenimo galo nesimato. Jei žmogus išgyveno dvi nelaimingas meilės istorijas, o jam yra 20 metų, tai, aišku, viltis atrasti laimingą meilės istoriją anaiptol nedingo. Jei jam 30 metų, ir išgyveno keturias istorijas, jau yra sunkiau, o kai 40 metų ir penkios tokios istorijos, darosi išvis liūdna.
Ir išties daug yra liūdnų žmonių. Štai Miunchene 50 proc. gyvenamųjų būstų gyvena vienas žmogus. Tai rodo, kad seksualinis intymumas yra labai stiprus santykis. Jis gali labai stipriai sujungti, bet gali pagimdyti ir daug neapykantos. Tam, kad toks santykis gamintų meilę, reikia brandumo. Tokį galingą įrankį reikia naudoti protingai ir atsakingai, tada jis gali vesti į stabilią santuoką ir laimingą šeimą. Sociologinės apklausos rodo, kad jauni žmonės visame pasaulyje ilgisi laimingos šeimos. Bet su šituo ilgesiu kontrastuoja realybė, nes laimingų šeimų mažėja. Seksualinės galios naudojimas labai veikia gebėjimą sukurti stabilų ir gražų santykį su kitu žmogumi.
Kaip suprantu, jūs siūlote pajungti aistras valiai ir protui. Bet dabar juk gyvename pliuralistinėje visuomenėje – nebėra sutarimo dėl to, kas yra protinga. Yra žmonių, kurie jums atsakytų, kad protinga yra galėti turėti daug ir įvairių partnerių.
Atsakyti galima tiesiog pasiremiant statistika. Pvz., yra tyrimų, rodančių, kad seksualinis aktyvumas koreliuoja su depresiškumu. Tarp merginų ir vaikinų, kurie turi daug sekso partnerių, depresijos atvejų yra tris kartus daugiau, taip pat smarkiai auga polinkio į savižudybę rodikliai. Naujausias 2013 metų tyrimas, skelbiamas amerikiečių „Journal of Abnormal Psychology“, rodo, jog depresiją dažniau patiria būtent tie paaugliai, kurie gyvena intymiai, jausdami romantiškus jausmus. Priežastis aiški: dar E. Eriksonas parodė, kad tame amžiuje draugystė negali trukti ilgai dėl asmenybės nebrandumo.
Ką tai rodo? Kad seksualinis santykis iš tikrųjų paliečia labai giliai. Tai tikrai nėra tas pats, kas išgerti stiklinę vandens, kaip, propaguodama proletariato „erotinę draugystę“, aiškino pirmoji pasaulyje moteris ministrė ir ambasadorė, Rusijos komunistė Aleksandra Kolontaj. Vienas kolega yra sakęs, kad dėl stiklinės vandens niekas nėra nusižudęs.
Išsiskyrimas labai dažnai savo gelme ir skausmu yra panašus į vyro ir žmonos skyrybas, kurios visuotinai pripažįstamos labai skausmingu išgyvenimu. Net jei žmonės nėra vedę, jei jie daug kartų susitinka – nors ir trumpam, – tai dažnai veikia labai skausmingai. Amerikiečių mokslininko Johno Townsendo tyrimų rezultatai rodo, kad seksualiai aktyvios merginos – kas pagal jų aplinkoje priimtas socialines norams yra normalu ir net prestižiška – iš tikrųjų nerimauja. Joms rūpi, ką apie jas galvoja seksualinis partneris, net ir po to vienos nakties nuotykio.
Protu merginos lyg ir siekia tiesiog seksualinio malonumo. Jos krypsta – ar gal net yra kreipiamos tokių žurnalų kaip „Cosmopolitan“ – tokio daugiau vyriško seksualumo linkme, teigiant, kad seksas yra malonumas, orgazmas ir taškas, nieko daugiau. Bet pasirodo, kad po tam tikro periodo dažnų seksualinių santykių praktikos mergina vis dėlto pasijaučia atmetama, išmesti emocijas už borto jai nelabai įmanoma. Aš sakyčiau, tai nelabai įmanoma ir vyrui, tik vyras gal mažiau tai jaučia ir greičiau atbunka. Bet merginai tai yra dar sunkiau, kadangi jos santykis šioje srityje yra labiau psichologiškas.
Taigi yra duomenų, kad tas laimės pažadas kelia daug kentėjimo. Visa tai primena Silfidės gaudymą tame klasikiniame balete – atrodo, jau turi rankose, bet štai žiūri, ir jos nebėra. O ji ir toliau vilioja, nes tas pažadas labai didelis ir galingas – dėl to, kad susijęs su gyvybės ir mirties paslaptimi.
Reikia turėti drąsos
Ar manote, kad įmanoma, jog dar ateis laikai, kai žmonės per visą savo gyvenimą turės vieną seksualinį partnerį?
Sakyčiau, kai kur jie jau atėjo. Ypač JAV, toje stebuklų šalyje, kur susipina visa, kas geriausia ir kas blogiausia, egzistuoja stiprūs sąjūdžiai už skaistumą, laukimą iki santuokos, ištikimybę, ypač tarp protestantiško jaunimo. Yra net porų, kurios pirmą kartą pasibučiuoja prie altoriaus, ir po to laimingai gyvena – visai kaip pasakoje.
Aišku, gyvenimai susiklosto visaip, ir vien to laimingai santuokai neužtenka. Meilės pagrindas yra draugystė, ir tą draugystę reikia kurti visą gyvenimą. Kadangi skyrybos neša daug ekonominės žalos, JAV net valstybė finansuoja įvairias bendravimo santuokoje programas. Ir tų laimingų santuokų yra tikrai nemažai.
Ką tuomet reikėtų daryti, kad tokia tendencija įsivyrautų ir Europoje?
Reikėtų gražiai apie meilę kalbėti vaikams. Nuo trejų metų ar net anksčiau pradėti jiems sekti pasakas apie princą, kuris nudobė devynis slibinus, ištaškė visus priešus, laimėjo princesės širdį ir ją vedė. O pakeliui, aišku, dar susidūrė su visokiomis raganomis ir šmėklomis, kurios bandė sugadinti visą reikalą. Reikia ugdyti tokį ištikimos meilės ilgesį.
Svajonė apie laimingą meilę, kuri nesibaigia ir neišduoda, yra kiekvieno žmogaus širdyje. Nerasi žmogaus, kuris norėtų būti išduotas arba paliktas. O kad mes visi esame silpni ir patys išduodame, tai jau kitas dalykas. Bet sakyčiau, kad mums, suaugusiems, reikėtų nustoti teisinti savo gyvenimą, užsiimti apologia pro vita sua (lot. savo gyvenimo gynimu). Jeigu man nepavyko sukurti santuokos ar išsiskyriau su savo žmona, nereikia stengtis vaikui perteikti tos pačios žinios, kad tai nesvarbu, kad meilė – pasakų sritis, o gyvenimas iš tikrųjų yra kitoks, idealo nėra, tad nėra čia ko stengtis, tiesiog reikia ieškoti malonumo. Toks požiūris traumuoja.
Tam reikia turėti drąsos. Daugelis skyrybų ar išsiskyrimų įvyksta ne dėl to, kad žmonės yra morališkai blogi, o dėl žinojimo stokos. Kilus konfliktui tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių įsijungia tam tikras iš pasąmonės einantis emocinis automatizmas. Pažinti savo reagavimo būdus ir išmokti su savo draugu suderinti nuomonę nėra labai lengva. Tokia yra konflikto struktūra: išsiskiria nuomonės, ir susipykstame. O yra kelias, kaip atrasti sprendimą, kuris abiem tinka. Bet reikia jį pažinti ir šioje srityje pasilavinti.
Tai ypač svarbu šiais laikais. Anksčiau, kai žmona namuose virė barščius, o vyras aplink tą triobą arė žemę plūgu, viskas buvo gana paprasta. Buvo vaikai, reikėjo išgyventi ir nebuvo galima skirti daug laiko kažkokiems vidiniams virpėjimams. Dabar situacija kitokia. Tam, kad vyras ir žmona, vaikinas ir mergina išliktų gerame santykyje, reikalinga gilesnė vienas kito pažinimo ir žinojimo, kaip kurti santykius, kokybė. O jos trūksta.
Auklėjimas šeimoje, saviugda – vienas dalykas. Bet taip pat svarbus veiksnys ugdant vaikus yra mokykla, o į mokyklų programas, ypač dėl Europos Sąjungos politikos, pradeda skverbtis dalykai, kurie yra tiksliai priešingi tam, apie ką kalbate. Kaip reikėtų reaguoti į tai?
Pusiau juokais galima pasiguosti, kad jaunimas dabar mokyklos ir mokytojų nelabai klauso. Paveikiausia priemone tampa socialiniai tinklai – reikėtų kaip nors kryptingai išnaudoti juos.
Bet ir mokyklose kovojame už tokias programas, kurios padėtų žmogui įgyti įgūdžių tapti geru draugu kitam. Kaip sakė Aristotelis, noras draugauti ateina greitai, bet draugystė – lėtai. Reikia išaiškinti, kad nėra saugaus sekso. Oficialus terminas yra „saugesnis seksas“, nes niekas negali apsaugoti nuo ligų. Bet psichologine prasme ir „saugesnio sekso“ nėra – jis saugus tiktai santuokoje, nes išsiskyrimo trauma yra labai skausminga. Nuėjęs į psichiatrinės ligoninės moterų skyrių visada rasi keletą merginų, bandžiusių žudytis dėl to, kad buvo paliktos.
Manau, kad žmonės, kurie kovoja už seksualinį išsilaisvinimą, tiesiog dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesupranta, kad seksas meilės nei laimės neatneša, o tik meilė atneša laimę.
Tarkime, Planuotos tėvystės federacijos įkūrėja Margaret Sanger savo veikale „The Pivot of Civilization“ („Civilizacijos ašis“) rašė, kad ateis laikai, kai visi draudimai pranyks, ir žmonija pasieks visuotinį seksualinį dvasinį nušvitimą. Skamba naivokai, bet juk ji buvo protingas žmogus. Tai rodo, kad čia išties vyksta ta transpozicija – seksas pastatomas vietoje tikėjimo. Žmonės viliasi, kad jei lytinių santykių srityje leistume visišką laisvę, visi taptų laimingi. Bet ši viltis neatitinka realybės. Todėl ir Lietuvoje vyksta kova dėl mokyklų programų – tarkime, Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi visai neblogą rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą, tačiau jai amžinai neatsiranda pinigų, niekas jos neskatina. Ji pagrįsta būtent tuo, kad vaikinus ir merginas reikia išmokyti draugavimo meno ir mokslo, kad jie taip netrankytų vieni kitų.
Tai nėra nei kūno, nei sekso nekentimas. Tiesiog kalbame apie sąlygas, kai žmogus įjungdamas šią galią galėtų būti laimingas. Jeigu Lietuvai pavyks žengti tuo keliu, jei naivumą nugalės sveikas protas, laimingų jaunų žmonių Lietuvoje bus daugiau.
Reikia tiesiog daugiau racionalių diskusijų, reikia įsigilinti į antropologiją, į tai, kaip žmogus yra padarytas. Kaip akmens amžiuje buvo sunku, jeigu tave išdavė ir permiegojo su kitu, kaip Otelui buvo sunku ir jis smaugė Desdemoną, taip ir dabar Arūnui sunku, jei Šarūnė nueina su Petru. Žmogus nepasikeitė. Todėl reikia galvoti, ką daryti, kad taip nedaužytume vieni kitų.