Manifestas

Mes, pavadintieji Patvoriniais, pareiškiame:

Esame ne kas kita, kaip paprasti pilietiški Lietuvos žmonės, neatsiriboję abejingumo skraiste, kuomet vienam iš mažiausiųjų skaudėjo… Būtent todėl ir būtent taip atsiradę Klonio gatvelėje, teigiame, jog mūsų buvimas ir dalyvavimas yra tik garbingas protestas prieš melą ir prievartą, taikus ir pagrįstas demokratinei visuomenei priimtinais kanonais. Bet kokia cinizmo, agresijos, įžeidinėjimų ar kitokių pykčio proveržių forma mums yra nepriimtina. Lygiai taip, taikiai ir išmintingai ramiai, reaguojame į įvairias provokacijas, kuomet esame nepelnytai melagingai šmeižiami, žeminami bei neabejotinai tikslingai niekinami žiniasklaidos atstovų, politikų, o taip pat ir baudžiamosios pedofilijos bylos veikėjų artimųjų. Pastarųjų netektys, transformavęsi į pagiežą, mums yra suprantamos, tačiau patikiname, kad ta pačia destruktyvia forma niekuomet nesame reiškęsi, nesireiškiame ir nesireikšime. Ne kas kita, tik vaiko kančia, skandinama valstybėje tvyrančiame melo liūne, sustatė mus į vieną gretą. Tik į prievartą, necivilizuotus nusikalstamus veiksmus, atliekamus „valstybės vardu“, ir į totalią netiesą yra nukreiptas mūsų taikus pasipriešinimas.

Mes, tam siaubingam 2012-05-17 d. rytui auštant, stovėjom apsiginklavę tik trispalve, tautiška giesme ir malda… Mes tapome liudininkais: baisaus vaikystės suluošinimo, žmogaus orumo ir jo teisių išniekinimo, pažeminimo ir išsityčiojimo ne tik iš nuskriausto vaiko, bet ir iš garbaus amžiaus senolių, iš visų, ten buvusių žmonių. Mes teigiame ir nenustosime teigę, kad matėme mažos mergaitės baimę ir kančią, jos prievartinį atplėšimą nuo globėjos. Mes liudijame ir liudysime nusikaltimą – motinos advokato bei jos pačios rankomis, skausmingu būdu užlaužus kojytes, prievartinį rėkiančio vaiko išnešimą iš namų. Mes liudijame ir liudysime tariamų psichologų neaiškias pirštines, garsiąją raudoną „kaldrytę“ ir mūsų pažinotos mažametės neįtikėtinai pakitusį elgesį, po šio raudonspalvio audeklo užmetimo jai ant galvytės…

Mes matėme be jokio pagrindo suiminėjamus įvykio liudininkus. Matėme už nieką mušamus taikius žmones, po žemę tampomą besilaukiančią moterį. Mūsų akyse buvo plėšoma bei Lietuvos policininkų batais trypiama Lietuvos Respublikos vėliava, o iš senolio rankų buvo išplėštas ir koja nuspirtas Dievo atvaizdas.

Mes matėme ir liudijame aibę žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos ignoravo ir tebeignoruoja Lietuvos teisėsauga. Visa, ko mes reikalaujame, tai – TIESOS.

Mūsų kova buvo, yra ir bus tik taikus pasipriešinimas melui. Jokios kitos formos mums yra nepriimtinos ir netoleruotinos.

Mes tikime, kad Lietuvoje yra daug tyros širdies ir sveiko proto žmonių ir tikimės, kad ateis diena, kai jie supras, kas iš tikrųjų Lietuvos padangėje išaušo tą kraupųjį rytą.

Lietuvos Patvoriniai

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top