Lilija Klecko | uainfo.org
Labas rytas, Rusijos žmonės!
Kaip išsimiegojote, mano rusiškieji draugai? Ar jūsų miestuose ramu? Ar į jūsų gatves nebando įsiveržti ukrainietiški tankai? Ar jūsų vaikai nemiega rūsiuose slėpdamiesi nuo bombardavimų? Jūs neišeinate rausti apkasų tam, kad apsaugotumėte savo namus nuo agresoriaus? Viskas pas jus ramu? O SĄŽINĖ?
Pastaruoju metu apima kažkoks pasibjaurėjimas tais rusiškais interneto draugais, kurie, švelniai tariant, atitolo nuo Ukrainos įvykių ir be pabaigos rašo apie tai, ką jie suvalgė vakarienei, kaip pailsėjo arba kaip šauniai pasportavo (pabrėžiu – rašo vien tik apie tai).
Perskaitai tokį eilinį tekstą ir norisi nusiplauti rankas. Ir juk kalbu ne apie akivaizdžius pusgalvius, o apie visiškai padorius žmones, kurie arba nepageidauja gilintis į kaimyninėje šalyje vykstančios tragedijos smulkmenas, – o juk dėl šios tragedijos kalta šalis, kurios teritorijoje jie gyvena, arba… Arba kas?!
Galbūt jie besąlygiškai tiki oficialiąja žiniasklaida? Bet juk ne. Netgi pagal jų atsakymus į kai kuriuos komentarus matyti, jog su jų sveiku protu viskas gerai. O kaip su sąžine – nesuprantu.
Kur prapuolė žmogiškoji užuojauta, taip pat ir artimiesiems tų, kurių giminaičiai iš Ukrainos į Rusiją jau seniai sugrįžta 200-aisiais kroviniais? Kur gėdos jausmas už savo valstybę? Kur, pagaliau, baimė dėl savo šalies ateities?
Žinoma, pasirodant nepataisomu ciniku galima pasislėpti už formulės „mano troba iš krašto, nieko nežinau“, tačiau kas iš tikrųjų nutinka sielai žmogaus, žinančio baisią tiesą ir ne tik neišeinančio į mitingus, neprotestuojančio pavieniuose piketuose – kaip kad daro Rusijos žmonės, kuriems garbė ir orumas netapo abstrakčiomis sąvokomis, bet dar ir bijančio (ar nenorinčio) šia tema pasisakyti?
Žinoma, kiekvieno valioje pačiam nuspręsti, kaip pasinaudoti jam skirtuoju laiku, ir galbūt jūs manote, jog asmeniškai jūsų blogis nepalies? Be reikalo taip galvojate. Blogis prie jūsų jau prisilietė. Kažkas iš didžiųjų kartą pasakė: „Matyti neteisybę ir tylėti – reiškia pačiam būti jos dalininku“ (Jean-Jacques Rousseau posakis – vert. past.).
RUSIJOS TANKAI MARIUPOLIO PRIEIGOSE!!! Tegu šią frazę garsiai ištaria tie, kurie dar tiki pasakomis apie „sukilėlius“, „DLR“, LLR“. Žinote, prieš kelias dienas ten, Mariupolyje, buvo pagaminti betoniniai [prieštankiniai] „ežiai“.
Juos pagamino ir sustatė TAIKŪS GYVENTOJAI. Ne chunta, ne „zapadencai banderovcai“, o rusakalbiai Mariupolio gyventojai, rusakalbiai ukrainiečiai! Juos sustatė, nes laukia, jog ryt poryt jų „išlaisvinti“ atvyks reguliarioji Rusijos Federacijos armija – kartu su „kadyrovcais“ ir kitais maitvanagiais, dar nuo Čečėnijos karo laikų įgijusiais patirties žudyti, griauti ir grobti.
Kreipiuosi į jus, palaikančius šias skerdynes… Ant betono „ežių“ – spalvoti piešiniai. Taip pasistengė jaunimas ir vaikai. Turbūt tikėjosi, kad juos pamatę pikti dėdės kažkokiu stebuklingu būdu ims ir pasidarys geresni… Nepasidarė…
Aš nežinau, kiek tankų gali sustabdyti tos baltos paukštės ir geltonai žydros gėlės, tačiau žinau, kad tie kurie jas piešė, kurie pametę darbus ir mokslus vyko už miesto rausti apkasų, visi jie – nuo moksleivio iki pensininko – gins savąjį Miestą!
P.S. Štai tiesiog dabar, 1:30 val. nakties (lapkričio 20 d. – vert. past.) žūsta mariupoliečiai! Juos, apšaudydami artilerijos pabūklais, žudo Rusijos kareiviai.
KAIP JUMS MIEGASI, RUSIJOS ŽMONĖS?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas