Delfi.lt paskelbti Mariaus Ivaškevičiaus „trumpi pasidalijimai“ apie tai, kaip „jaučiasi žmogus, kurį medžioja“ (atitinkamu pavadinimu – „Medžioklė žvėries akimis“), ko gero, sulauks dar ne vieno komentaro. Šįkart dalijamės Tomo Baranausko ir Vytauto Sinicos replikomis.
Tomas Baranauskas. Sąmokslas?
„Kodėl manau, kad už Seimo kalbėjusio partizano nugaros stovėjo kažkas nematomas? Dėl epiteto: „literatūrinis vandalas“, aiškiai apeliuojant į mano kūrybos kontekstą, į tai kad spektaklyje „Išvarymas“ ryškiausia žvaigždė yra būtent personažas Vandalas. Ir tas, kuris įdavė partizanui šį epitetą, manau, netgi norėjo tokiu būdu likti nematomai matomas. Jis taip save užšifravo – kaip Mažvydas „Katekizmo“ pratarmės achrostike.“
Ko gero, sudėtingiausia metų sąmokslo teorija! Pakelkite rankas, kas suprato šiuos didžio rašytojo, dramaturgo ir buvusio vunderkindo minties vingius! Ir paaiškinkite man, neišmanėliui, kaip čia kas ir iš ko seka…
Vytautas Sinica. Didysis nesusipratimas
Dar galima nesuprasti, ar ir kaip partizanų atminimą įžeidė Ivaškevičiaus ‘Žali’, bet šitas pasisakymas išsklaido dviprasmybes apie autoriaus požiūrį. Pagal Ivaškevičių, šiandien jo šedevrais (nors iš tiesų net ne jais, o nepaisant jų skirta nacionaline premija) besipiktinantys partizanai ir kiti rezistentai, piktinasi, nes jiems buvo pakišta iš konteksto ištrauktų citatų. Taigi yra sumanipuliuoti, savo galva nebepajegūs galvoti seni žmonės (senatvė tekste pabrėžiama), per kuriuos kalba kažkokie kiti. Tai gerokai didesnė panieka nei vulgarybės, antras galas ir sovietinis istorijos naratyvas ‘Žaliuose’. Kiek ironiška, bet tai kartu padeda šifruoti ir ankstesnių autoriaus pasisakymų ar parašymų intencijas.
Kartu juokinga matyti žmones dejuojant ar tiesiog gūsčiojant, kad štai partizanai ir vėlesni rezistentai patys kovojo už laisvę, o dabar neduoda Ivaškevičiui (kad ir prastai, tebūnie) ta laisve naudotis, atseit, nenuoseklūs, patys nesupranta, kas ta laisvė yra. Čia ir didysis nesusipratimas. Partizanų kova nebuvo už moralinio ir kultūrinio nuosmukio laisvę ir juo labiau ne už valstybės pagarbą dekadansui.
Bent kiek skaitę prieškario laisvos Lietuvos politinę mintį ir patyrę prieškario laisvos Lietuvos auklėjimą, žino, kad tautos laisvė buvo reikalinga ne tam. Tik mes šiandien taip sugalvojome – sau ir savo niekybei pateisinti.