Šį rugsėjį minime rašytojo Mariaus Katiliškio (1914–1980) šimtąsias metines. Tiesos.lt siūlo rašytojo žodį, tartą gavus premiją už romaną „Išėjusiems negrįžti“.
[…]
Savoji žemė kaip buvo taip ir pasiliks ta pati. Sunki, nepažeidžiama, nors viską mes panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją nublanksta, o mes tik plėšoms be reikalo. Bet gal tai būtina, kad įrodžius savo teisę joje gyventi, savo protestu įrodžius savo prigulmingumą žemei?
Ir niekai todėl, kokius didelius žemynus ir nuostabias naujas šalis atrado ir užkariavo drąsūs jūreiviai ir konkvistadoriai. Kad jie pasakytų, kaip atgauti tai, kas jau daug tūkstančių metų buvo mano! Niekas to nežino, ir niekas to nepasakys. Nedaugeliui parūpo, kokioje žemėje išaugo beržas, ir kokie paukščiai susikrovė gūžtas jo šakose. O beržo šakos dainuoja vėjuje ir jo lapų rasa drėkina mano tėvų kapus.
Ne, geriau aš nebūčiau pažinęs pasaulio, jei pažinimą reikėjo šitaip atsipirkti. Aš būčiau bevelijęs tūnoti po savo eglėmis ir beržais ir nuovargio pamuštus sąnarius atgauti šaltoje tėviškės verdenėje.
Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur.
Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?
Publikuojama iš knygos: Išėjęs negrįžti. Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje, redagavo Violeta Kelertienė, Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1986, p. 19–20.