Pro Patria
Viešai atstovauti katalikiškai pozicijai, ypač šeimos sampratos, negimusios gyvybės apsaugos ir panašiais moralės klausimais, šiandieniniame sekuliariame pasaulyje darosi vis sunkiau. Tai galima iliustruoti keliais pavyzdžiais iš JAV ir Vakarų Europos.
Praėjusiais metais JAV Aukščiausiajam Teismui garsiojoje byloje Obergefell prieš Hodges priėmus sprendimą, įpareigojantį visas šalies valstijas įteisinti tos pačios lyties asmenų „santuokas“, krikščionims valstybės tarnautojams neliko nieko kito, kaip tik sutikti „sutuokti“ tos pačios lyties asmenis arba išeiti iš darbo. Dėl savo religinių įsitikinimų tai atsisakiusi padaryti Kentukio valstijos pareigūnė Kim Davis buvo suimta ir įkalinta. Vienoje iš prestižiškiausių JAV ligoninių daktaras buvo atleistas dėl to, kad pateikė įrodymais grįstą savo nuomonę dėl homoseksualų propaguojamo gyvenimo būdo keliamos rizikos sveikatai. Oregono valstijoje tortą gėjų „vestuvių“ ceremonijai atsisakę iškepti kepyklos savininkai buvo nubausti 135 tūkst. JAV dolerių bauda bei priversti uždaryti kepyklą po daugybės grasinimų susidoroti ir patirtos materialinės žalos.
Didžiosios Britanijos Tauntono miestelyje vyras buvo nuteistas ir privalės sumokėti baudą už tai, kad gatvėje viešai citavo Biblijos vietą, kurioje smerkiamas homoseksualumas. Krikščionis socialinio darbo magistrą Šefildo universitete studijavęs Felixas Ngole buvo išmestas iš universiteto dėl to, kad Facebooko diskusijoje pacitavo Senojo Testamento eilutes, smerkiančias homoseksualius lytinius santykius. Praeitais metais Didžiojoje Britanijoje veikiančios Lygybės ir žmogaus teisių komisijos atliktas tyrimas parodė, kad šalies krikščionys darbe bijo kalbėti apie savo tikėjimą, o kai vis dėlto ryžtasi apie jį kalbėti, dažnai dėl to yra pašiepiami ir išvadinami fanatikais, o vaikai dėl to net patiria patyčias.
Tai tik keli pavyzdžiai, nors pastaraisiais metais jų – itin daug. Iš to akivaizdu, kad krikščionys Vakaruose vis labiau verčiami užsidaryti grynai į privačią sferą. Žinoma, niekas nedraudžia skelbti tam tikrų tikėjimo tiesų, neprieštaraujančių vyraujančiai politinei linijai. Galima drąsiai kalbėti apie meilę artimui, tačiau nutylint nuodėmės daromą žalą žmogaus sielai ir kitus nepatogius, nes besikertančius su pažangiomis kitų piliečių „teisėmis“, dalykus. Tokią kultūrą galima pavadinti „virtuvės“ kultūra, nes tikintiesiems vyraujančią pažangos ideologiją dar leidžiama kritikuoti pašnibždomis savo virtuvėje, kol viešai išreiškia paklusnumą vyraujančiai ideologijai.
Žinoma, viskas dar nėra taip blogai ir paprasti tikintieji Vakaruose dar dažnai nesivaržydami kalba apie savo tikėjimą ir iš jo plaukiančius įsitikinimus, tačiau šiukštu negalima to daryti, jei šalia yra gėjų pora, nes tuoj būsi paduotas į teismą, arba dirbant valstybinėje įstaigoje, dirbant dėstytoju ar mokytoju ir panašiose pareigose. Taigi, su draugais kalbėkis laisvai, bet visada būk budrus, nes už kampo gali tykoti „skundikas“. O jei dirbi valstybinėje sferoje – privalai deklaruoti paklusnumą pažangiajai ideologijai ir apsimetinėti, kad tiki jos nešama nauda.
Jei atrodo, kad visa tai Lietuvos neliečia, atsiminkite neseną istoriją su 15min.lt redaktoriumi Pauliumi Gritėnu, sugalvojusiu už „homofobiškus“ pareiškimus „įskųsti“ tautininką Julių Panką jo darbdaviams. Ką tik Vilniuje įvykusioms „Baltic Pride“ eitynėms šiais metais viešą paramą išreiškė ir Užsienio reikalo ministerija. Atrodo, jog neilgai trukus ir Lietuvoje norint dirbti diplomatinį darbą reikės „prisiekti LGBT teisėms“, kaip jau yra tokiose šalyse kaip JAV (tai savo neseniai ir lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Kaip gėjai tampa norma“ aprašo buvęs dviejų JAV prezidentų patarėjas Robertas Reilly).
Argi visa tai nesugrąžina į tos melu ir apsimetinėjimu grįstos santvarkos, kurią lietuviams teko išgyventi, laikus? Nesunku įžiūrėti tos ir dabartinės Vakaruose jau įsigalinčios santvarkos panašumus, nes abi jos pagrįstos tuo pačiu tikėjimo uždarymu kiekvieno privačioje virtuvėje. Tiesa, ana santvarka pradėjo nuo agresyvaus net ir privataus tikėjimo persekiojimo, o baigė leidimu jam egzistuoti tik grynai privačioje erdvėje vėlyvuoju savo laikotarpiu. Dabartinė, atvirkščiai – pradėjo nuo suprivatinimo, tačiau atrodo, jog ruošiasi eiti dar toliau. Pavyzdžiui, pagrindinė JAV Demokratų partijos kandidatė į šalies prezidentus jau spėjo pareikšti, kad „religiniai įsitikinimai, prieštaraujantys reprodukcinėms teisėms, turi būti pakeisti“, pasitelkiant politinę valią. Vadinasi, net ir viešo apsimestinio paklusnumo nebeužtenka.
Tačiau pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, tenka stebėti kitą įdomų reiškinį, kurį galima pavadinti savanorišku katalikų užsidarymu „virtuvėje“. Galima pastebėti, jog minėti susidorojimai su viešai savo katalikišką poziciją išsakančiais žmonėmis toli gražu nesukelia didelio katalikų pasipriešinimo, bet neretai dar ir vykdomi pačių rankomis. Didelė dalis šių dienų katalikų (ar bent tokiais besiskelbiančių) priima liberalų privačios ir viešos sferų atskyrimą kaip vieną iš pažangios visuomenės laimėjimų, užtikrinančių visiems piliečiams laisvę ir lygybę.
Pavyzdžiui, per neseniai Airijoje vykusį referendumą daugybė net ir praktikuojančių katalikų balsavo už vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, o Dublino arkivyskupas tiesiog pareiškė, jog negali katalikams piliečiams nurodyti, kaip jiems balsuoti, nors dar 2002 metais Tikėjimo mokslo kongregacijos išleistoje notoje aiškiai nurodoma, jog katalikai negali „balsuoti už įstatymą ar politinę programą, kur pamatinius tikėjimo ir moralės turinius griauna jiems alternatyvūs ar prieštaraujantys pasiūlymai“.
Lietuvoje panašią privačios katalikybės viziją atstovauja organizacija „Naujieji Židiniai-Aidai“. Ypač gerai tokį požiūrį iliustruoja šių metų pradžioje pasirodęs Bernardo Gailiaus, prisistačiusio kaip „Naujųjų Židinių-Aidų“ atstovas, straipsnis „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“. Jame autorius imasi kritikuoti „valdžios troškimą“, esą būdingą kai kuriems katalikams bei vadinamiesiems „dešiniesiems“. Greitai paaiškėja, kad šis troškimas yra paremtas „demagogija“, teigiančia, kad būtina kelti strategiškus ir toliaregiškus tikslus bei įstatymais apibrėžti, kas yra objektyviai teisinga, o kas ne. Autoriaus manymu, gera valdžia turinti daryti kuklius administracinius darbus: skaidriai surinkti mokesčius, gerai nutiesti „Rail Baltica“, o ne apibrėžinėti kažkokias šeimos sampratas. Galiausiai autorius nepasikuklina tokį „valdžios ištroškusiųjų“ mąstymą prilyginti buvusios komunistinės santvarkos šulų mąstymui.
Iš straipsnio aišku, kad tai, ką B. Gailius laiko „valdžios troškimu“, yra ir įvairios peticijos Seimo nariams, ir bandymai įstatymais įtvirtinti ir apsaugoti „iš santuokos esmės kylantį moralinį įsipareigojimą visam gyvenimui“, tokiu troškimu būtų laikomas ir referendumas, siekiantis šeimą apibrėžti kaip kylančią iš vyro ir moters santuokos. Taigi, praktiškai kiekvienas politinis katalikų veiksmas, siekiant įstatymais įtvirtinti objektyvią tiesą, laikytinas demagogišku valdžios troškimu, griaunančiu tai, ką Gailius vadina brangiausia ir trapiausia Respublikos vertybe – vienybe. Juk klaidinga bandyti „primesti“ savąją šeimos sampratą, kai tam tikra visuomenės dalis (pavyzdžiui, kairiųjų pažiūrų žmonės) jai nepritaria.
Bene didžiausia tokio mąstymo problema ta, kad jis apverčia klasikiniam politiniam mąstymui būdingą požiūrį į valstybės ir žmogaus prigimtį, bet vis dar siekia save pateikti kaip „sveiko proto dešiniųjų“ požiūrį. Klasikinė graikų filosofija teigė, jog valstybės tikslas – ugdyti ir padėti skleistis jos piliečių dorovei. Katalikiškasis mąstymas šį tikslą dar sukonkretino – valstybė turinti padėti žmonėms siekti išganymo. Toks mąstymas nuosekliai sekė iš katalikiško požiūrio į žmogaus prigimtį – ši nors esanti gera, bet sugadinta pirmapradės nuodėmės ir todėl linkusi į blogį. Tai reiškia, jog žmogaus prigimčiai reikia pastiprinimo ir tam tikro vedimo, kurį jai suteikia valstybė ir jos įstatymai. Kas liečia laisvę, buvo aiškiai suprasta, jog tik toks žmogus gali būti iš tiesų laisvas, kurio geismai paklūsta valiai, o ši yra palenkta protui – tik toks žmogus nevirsta savo geismų vergu (kraštutiniai to pavyzdžiai – įvairios priklausomybės: alkoholio, narkotikų, pornografijos ir kt.). Būtent tokia prasme valstybė turėjusi žmogui suteikti tikrą laisvę – įstatymais jį kreipti asmeninio tobulėjimo linkme ir sukurti tvarkingam gyvenimui palankią bendruomeninę aplinką.
Tačiau su liberalizmo gimimu atsirado ir kitokios valstybės vizija, kurios pagrindiniu tikslu paskelbta nežabota laisvė (tiek daryti tai, kas gera, tiek ir tai, kas bloga), turinti užtikrinti ir lygybę bei brolybę. Būtent tuo metu buvo visiškai apverstas senasis supratimas apie žmogaus prigimtį – žmogus paskelbtas esantis iš prigimties gera būtybe, kurią tik sugadina visuomenė. Neilgai trukus visi žmonių troškimai paskelbti natūraliais, todėl iš esmės gerais ir nevaržytinais.
Natūralu, jog tokia žmogaus ir valstybės vizija politikoje turi remtis tariamo pasaulėžiūrinio neutralumo principu, teigiančiu, jog politinė erdvė turi būti atribota nuo bet kokių išankstinių religinių ar ideologinių nuostatų, nes tik tai gali užtikrinti skirtingas pažiūras turinčių žmonių vienybę ir taikų sugyvenimą. Tačiau iš tiesų klaidinga manyti, jog viešoji sfera ar politika gali būti neutrali tikrąja šio žodžio prasme. Bet kokia politika, tiek kiek ji yra politika, yra „šališka“ – atspindi vienokį ar kitokį teiginį apie tai, kas yra tiesa. Net ir pasaulėžiūros atžvilgiu neutralia besiskelbianti politika, iš tikrųjų tokia nėra – juk pats politinis neutralumas yra liberalizmo ideologijos kūrinys ir atspindi liberaliąją interpretaciją dėl to, kas yra tiesa. Liberalų teiginys, kad viena tiesa neegzistuoja, paradoksaliai pats užima tiesos vietą, nes būnant nuosekliu liberalu reikėtų pasakyti, kad net ir toks teiginys tėra dar viena nuomonė. Kitaip tariant, nuoseklus liberalas teigtų, kad visi teiginiai tėra nuomonės, nes tiesos pažinti neįmanoma – o jeigu tiesos pažinti neįmanoma, tada ir pats liberalų tvirtinimas, kad tiesos pažinti neįmanoma, tėra dar viena nepagrindžiama nuomonė.
Tad toks utopinės „vienybės“ siekis bet kokia kaina yra paremtas grynai liberaliu supratimu apie žmogaus prigimtį ir valstybės paskirtį, todėl keista matyti juo besiremiant minėtos save katalikiška pristatančios organizacijos autorius bei daugelį katalikų visame pasaulyje.
Tai nukreipia katalikų dėmesį nuo to, kas užsienio autorių dažnai vadinama kultūriniais karais, ir verčia savo tikslu išsikelti vienybės tarp visų piliečių kūrimą, kurį laiduoti gali tik visiška visose sferose įgyvendinta laisvė, net jei tai reikštų palaipsnį valstybės piliečių degradavimą, palinkimą į blogus įpročius ir veiksmus, o galiausiai ir pačios valstybės žlugimą. Laisvė čia tampa nebe priemone, bet tikslu savaime – tad valstybės funkcija tampa nebe piliečių būdo ir elgesio stiprinimas bei kreipimas dorovės kryptimi, tačiau tiesiog begalinis individų laisvių realizavimas – tokios laisvės neturi apibrėžto skaičiaus ir kiekvienas naujas žmonių grupės sugalvotas troškimas pretenduoja tapti leidžiamu elgesiu (viena iš „laisvių“), o galiausiai – ir valstybės saugomomis ir ginamomis žmogaus teisėmis. Kai nelieka aiškaus moralinio pagrindo, kuriam palenkiama politika ir valstybė, negalima sugalvoti jokios aiškios priežasties neįteisinti tos pačios lyties „santuokų“, kelių asmenų „santuokų“ ir kitų mūsų visuomenėje dar keistais laikomų dalykų, jei tik atsiranda pakankamai didelė (ar turtinga) jų reikalaujanti žmonių grupė.
Kaip teigiama jau minėtoje Tikėjimo mokslo kongregacijos notoje: „Politinė laisvė remiasi ne reliatyvistine idėja, laikančia, jog visos žmogiškojo gėrio sampratos vienodai teisingos ir vertingos, bet tuo, kad politine veikla visada siekiama įgyvendinti visiškai konkretų žmogaus bei visuomenės gėrį tam tikroje aiškiai apibrėžtoje istorinėje, geografinėje, ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Kartu jis pašauktas atmesti moralinio reliatyvizmo ženklinamą pliuralizmo sampratą, kuri demokratiniam gyvenimui yra žalinga. Demokratiniam gyvenimui reikia teisingų ir tvirtų pamatų, tai yra etinių principų, kurie dėl savo prigimties bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų objektas.“
Todėl tokie katalikai, kurie kaip Bernardas Gailius teigia, kad nepaisant to, jog moralės klausimais turi savo asmeninę poziciją, sutampančią su katalikiška pozicija, bet nenori, jog ji būtų universalizuota įstatymais, tiesiogiai atveria kelią su katalikybe nesuderinamų reiškinių įteisinimui. Manymas, jog pačiam asmeniškai atsiribojant nuo politikos, ji ir liks neutrali, prieštarauja tiek logikai, tiek ir faktinei tikrovei. Jau aptarta, jog politikos neutralumas yra neįmanomas, todėl jis paprasčiausiai tarnauja kaip apgaulinga dūminė uždanga, siekiant įtvirtinti labai konkrečias (ir visai ne „neutralias“) „pažangias“ teises, užtikrinančias vienos ideologijos dominavimą. Iš to nesunku suprasti, jog kataliko atsisakymas bandyti objektyvią tiesą apibrėžti įstatymais veda prie to, kad tuos įstatymus apibrėš kita žmonių grupė, turinti radikaliai priešingas pažiūras nei katalikai. Atrodo, kad ir politikoje pasitvirtina amžinas gyvenimo dėsnis, teigiantis, jog tas, kuris leidžia vykti blogiui, yra ne mažiau kaltas nei tas, kuris tą blogį vykdo. Nusiplauti rankas šiuo atveju reiškia ne pasyviai atsitraukti vykdant blogį, tačiau aktyviai pačiam jame dalyvauti – juk blogis tėra gėrio nebuvimas, o jo nebūna ir blogiui vieta atsiranda tada, kai nustojame tą gėrį kurti, šiuo atveju įstatymų pavidalu.
Kataliko gyvenime negali būti tarsi dviejų lygiagrečių srovių: vienos – vadinamojo „dvasinio“ gyvenimo, turinčio savas vertybes ir reikalavimus, ir antros – vadinamojo „pasaulietinio“ gyvenimo, apimančio šeimą, visuomenės santykius, politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Toks privatus katalikiškumas šiuo metu yra bene veiksmingiausias kairiųjų ideologijos įtvirtinimo įrankis, ir viena didžiausių klaidų, kurią gali padaryti šiuolaikinis katalikas, yra visiškas susilaikymas nuo įsitraukimo į katalikiškomis prielaidomis paremtos socialinės santvarkos kūrimą. Katalikai turi teisę ir pareigą teisėtomis priemonėmis skatinti bei ginti moralines tiesas apie visuomeninį gyvenimą, teisingumą, laisvę, pagarbą gyvybei ir kt.
Vadinamųjų Respublikos laisvių ar vienybės iškėlimas pagrindine vertybe pats savaime yra prieštaringas. Tokia vienybė vienaip ar kitaip bus kuriama kokiu nors pagrindu, ir bet koks katalikas turėtų rūpintis, jog tas pagrindas neprieštarautų nei klasikine prasme suprantamai žmogaus, nei valstybės prigimčiai. Tie, kurie kaip sovietmečiu yra linkę užsidaryti į virtuvę ir apsimesti, kad nieko daugiau pasaulyje nevyksta, o jei vyksta, tai vis tiek ne jų reikalas, yra naudingiausi idiotai kultūriniuose karuose. Antikinėje Graikijoje idiotais buvo vadinami žmonės, kurie savo noru pasirinkdavo nesirūpinti politiniais-viešaisiais valstybės reikalais. Buvo suprantama, kad jei šiais nesirūpinsime mes, tai už mus jais pasirūpins kiti. Bet po to nesiskųskime, kai teks susimokėti baudą už Biblijos citavimą ar negalėsime įsidarbinti pirmiausia nepareiškę savo ištikimybės „pažangioms“ žmogaus „teisėms“.