Markas Soloninas. Toleruokliai

Markas Soloninas | solonin.org/blogs

2014 metų sausio 27 dieną oficialioje ceremonijoje minint Dieną, skirtą nacionalsocializmo aukoms atminti (Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR) ji įvesta 1996-aisiais), kalbą Bundestage pasakė sovietinis rašytojas, karo veteranas Daniilas Graninas. 95-erių metų amžiaus svečiui buvo parodyta visa įmanoma pagarba: į parlamento posėdžių salę jį už parankių įvedė šalies prezidentas ir Bundestago pirmininkas, per žingsnį iš paskos tipeno Vyriausybės vadovė.

Po to susirinkusieji sielvartingomis veido išraiškomis išklausė beveik valandą trukusį pasakojimą, atskleidusį siaubingas blokadinio Leningrado gyventojų kančių detales. „Jo kalba buvo negailestinga“, – komentuoja valstybinės radijo stoties „Deutsche Welle“ oficialus tinklalapis – „Jis neužsiminė – kaip to tikėjosi kai kurie Bundestage – apie istorinį vokiečių ir rusų susitaikymą, apie praeities pamokas ir totalitarinio paveldo įveikimą Vokietijoje arba Rusijoje“. Po pasisakymo susirinkusieji atsistojo ir D.Graniną palydėjo sutartinais plojimais.

Žinoma, aš neturiu pretenzijų Daniilui Graninui. Aš ir negaliu turėti jam jokių pretenzijų. D.Graninas kariavo, į karą jis išėjo savanoriu, išėjo ten, iš kur beveik niekas iš kovotojų – Leningrado liaudies šauktinių – nesugrįžo. Už savo teisę atleisti vokiečiams ar neatleisti karo veteranas daugeriopai sumokėjo. Joks žmogus jam ne teisėjas. Taškas.

Tačiau aš turiu klausimų (nebūdamas VFR piliečiu, pretenzijų reikšti negaliu) vokiečių parlamentarams. Daug klausimų.

Kodėl niekas neatsistojo ir demonstratyviai nepaliko posėdžių salės? Tarp susirinkusiųjų nebuvo nė vieno iš tų, kurie 1933-iaisiais balsavo už nacius, ten nebuvo nė vieno karo nusikaltėlio, nė vieno hitlerinio režimo funkcionieriaus. Priešingai, salėje buvo žmonės, nemažai nuveikę, kad totalitarinis VDR režimas žlugtų ir ši šalis taptų laisvojo pasaulio dalimi. Tad kodėl parlamentarai, teisėti ir įgaliotieji demokratinės šalies atstovai, sutiko kantriai ir tylomis išklausyti „papeikimą“, išsakytą sovietinio komunisto (buvusio SSKP Leningrado srities komiteto biuro nario), sovietinio „literatūros generolo“ (SSSR Rašytojų Sąjungos Leningrado skyriaus sekretoriaus), žmogaus, kuris už nieką ir niekada neatgailavo – nei už jo partijos įvykdytus nusikaltimus, nei už asmenišką dalyvavimą pjudant Josifą Brodskį?

Kodėl niekas nepakilo į tribūną ir mandagiai, bet tvirtai gerbiamam svečiui nepaaiškino, jog puolimas, apgultis, blokada yra teisėti kariavimo metodai, o vokiečių armija pagal jokias teisės normas – nei rašytines, nei tradicines – neprivalėjo maitinti priešo kariuomenės ir gyventojų. Kodėl susirinkusiems niekas nepriminė – taip pat ryškiai ir vaizdingai – apie tris mėnesius trukusią Breslau (Vroclavo) blokadą (miestas kovojo iki 1945 m. gegužės 6 d.), per kurią Raudonosios Armijos aviacija ir artilerija senovinį miestą pavertė rūkstančiais griuvėsiais su užverstais dešimtimis tūkstančių lavonų? Ir koks likimas ištiko Karaliaučių, kuriame po pustrečio mėnesio trukusių kautynių teliko tik 100 tūkst. vokiečių – iki 1947-ųjų vasaros iš jų išgyveno ne daugiau kaip 30 tūkstančių – „mirčių koeficientas“ žymiai pranoksta leningradietiškąjį.

Kodėl parlamentas nesikreipė į žinomą ir savo tėvynėje gerbiamą svečią (asmeniškai pažįstantį Rusijos prezidentą) su atsakomaisiais konstruktyviais pasiūlymais? Kad ir kiekvieną rugsėjo 17-ąją pakviesti į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą (kur kiekvienas pirmas sutiktas – buvęs SSKP narys, o kiekvienas antras – etatinis arba neetatinis KGB bendradarbis) Lenkijos visuomenės atstovų ir išklausyti jų valandą trunkančio pranešimo, smulkiai ir detaliai pasakojančio apie 107 tūkstančius areštuotų okupuotos rytinės Lenkijos gyventojų – sumestų į kalėjimus, kankinimų rūsius, masinių egzekucijų griovius; apie tai, kaip per siaubingą 1940-ųjų žiemos speigą šimtus tūkstančių lenkų iš namų mėtė į gatvę, krovė į prekinius vagonus, kaip nykiose pusstotėse išversdavo krūvas bevardžių lavonų. Ir kodėl kiekvieną lapkričio 30-ąją Valstybės Dūmai stovint nepasitikus Suomijos atstovų, kurie taip pat galėtų daug ką papasakoti: apie 400 tūkst. pabėgėlių, kurie per šaltį ir pūgą su mažais vaikais ir ligotais senukais bėgo nuo sovietinių „išlaisvintojų“, apie daugiau nei 40 tūkstančių padegamųjų bombų, „žiemos karo“ metu numestų ant tradiciškai mediniais pastatais užstatytų Suomijos miestų…

Ir štai kas keista – psichiškai normalūs, be to, brandžių demokratinių įsitikinimų žmonės neįžvelgė nieko papiktinančio tame VFR Bundestago suorganizuotame gėdingame renginyje. Negana to, man net ėmė aiškinti, jog tai buvo „dvasios didybės demonstracija“ tautos, savyje suradusios jėgų atgailai, apsivalymui, nušvitimui… Mano bičiuliai, atsiprašinėti prieš chamą – ne „dvasios didybė“, o paprasčiausias bailumas. Kai „naudingi buržuaziniai idiotai“ metų metus nesiliauja spardyti nudvėsusį Hitlerį, nusukdami sutrikusius žvilgsnius nuo Rytų Europos, kur draugas Stalinas tampa „gyvesnis už visus gyvuosius“, – tai ne „dvasios didybė“, o gėdinga moralinė kapituliacija. Įrengti Vokietijoje kažkelintąjį memorialą Holokausto aukoms ir tuo pat metu nepastebėti, jog Maskvos knygynuose pardavinėjama makulatūra, prisotinta žvėriškos judofobijos – tai moralinė kapituliacija. O apmokėti šios kapituliacijos sąskaitas teks visiems, nes nesunkiai nužvelgiamoje ateityje civilizacijos („europietiškos“, „vakarietiškos“, „buržuazinės“ – kitokia civilizacija neegzistuoja iš principo) laukia žiaurūs išbandymai, ir be stiprios Vokietijos jai kažin ar pavyks tuos išbandymus įveikti.

solonin.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Markas Soloninas. Toleruokliai

Markas Soloninas | solonin.org/blogs

2014 metų sausio 27 dieną oficialioje ceremonijoje minint Dieną, skirtą nacionalsocializmo aukoms atminti (Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR) ji įvesta 1996-aisiais), kalbą Bundestage pasakė sovietinis rašytojas, karo veteranas Daniilas Graninas. 95-erių metų amžiaus svečiui buvo parodyta visa įmanoma pagarba: į parlamento posėdžių salę jį už parankių įvedė šalies prezidentas ir Bundestago pirmininkas, per žingsnį iš paskos tipeno Vyriausybės vadovė.

Po to susirinkusieji sielvartingomis veido išraiškomis išklausė beveik valandą trukusį pasakojimą, atskleidusį siaubingas blokadinio Leningrado gyventojų kančių detales. „Jo kalba buvo negailestinga“, – komentuoja valstybinės radijo stoties „Deutsche Welle“ oficialus tinklalapis – „Jis neužsiminė – kaip to tikėjosi kai kurie Bundestage – apie istorinį vokiečių ir rusų susitaikymą, apie praeities pamokas ir totalitarinio paveldo įveikimą Vokietijoje arba Rusijoje“. Po pasisakymo susirinkusieji atsistojo ir D.Graniną palydėjo sutartinais plojimais.

Žinoma, aš neturiu pretenzijų Daniilui Graninui. Aš ir negaliu turėti jam jokių pretenzijų. D.Graninas kariavo, į karą jis išėjo savanoriu, išėjo ten, iš kur beveik niekas iš kovotojų – Leningrado liaudies šauktinių – nesugrįžo. Už savo teisę atleisti vokiečiams ar neatleisti karo veteranas daugeriopai sumokėjo. Joks žmogus jam ne teisėjas. Taškas.

Tačiau aš turiu klausimų (nebūdamas VFR piliečiu, pretenzijų reikšti negaliu) vokiečių parlamentarams. Daug klausimų.

Kodėl niekas neatsistojo ir demonstratyviai nepaliko posėdžių salės? Tarp susirinkusiųjų nebuvo nė vieno iš tų, kurie 1933-iaisiais balsavo už nacius, ten nebuvo nė vieno karo nusikaltėlio, nė vieno hitlerinio režimo funkcionieriaus. Priešingai, salėje buvo žmonės, nemažai nuveikę, kad totalitarinis VDR režimas žlugtų ir ši šalis taptų laisvojo pasaulio dalimi. Tad kodėl parlamentarai, teisėti ir įgaliotieji demokratinės šalies atstovai, sutiko kantriai ir tylomis išklausyti „papeikimą“, išsakytą sovietinio komunisto (buvusio SSKP Leningrado srities komiteto biuro nario), sovietinio „literatūros generolo“ (SSSR Rašytojų Sąjungos Leningrado skyriaus sekretoriaus), žmogaus, kuris už nieką ir niekada neatgailavo – nei už jo partijos įvykdytus nusikaltimus, nei už asmenišką dalyvavimą pjudant Josifą Brodskį?

Kodėl niekas nepakilo į tribūną ir mandagiai, bet tvirtai gerbiamam svečiui nepaaiškino, jog puolimas, apgultis, blokada yra teisėti kariavimo metodai, o vokiečių armija pagal jokias teisės normas – nei rašytines, nei tradicines – neprivalėjo maitinti priešo kariuomenės ir gyventojų. Kodėl susirinkusiems niekas nepriminė – taip pat ryškiai ir vaizdingai – apie tris mėnesius trukusią Breslau (Vroclavo) blokadą (miestas kovojo iki 1945 m. gegužės 6 d.), per kurią Raudonosios Armijos aviacija ir artilerija senovinį miestą pavertė rūkstančiais griuvėsiais su užverstais dešimtimis tūkstančių lavonų? Ir koks likimas ištiko Karaliaučių, kuriame po pustrečio mėnesio trukusių kautynių teliko tik 100 tūkst. vokiečių – iki 1947-ųjų vasaros iš jų išgyveno ne daugiau kaip 30 tūkstančių – „mirčių koeficientas“ žymiai pranoksta leningradietiškąjį.

Kodėl parlamentas nesikreipė į žinomą ir savo tėvynėje gerbiamą svečią (asmeniškai pažįstantį Rusijos prezidentą) su atsakomaisiais konstruktyviais pasiūlymais? Kad ir kiekvieną rugsėjo 17-ąją pakviesti į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą (kur kiekvienas pirmas sutiktas – buvęs SSKP narys, o kiekvienas antras – etatinis arba neetatinis KGB bendradarbis) Lenkijos visuomenės atstovų ir išklausyti jų valandą trunkančio pranešimo, smulkiai ir detaliai pasakojančio apie 107 tūkstančius areštuotų okupuotos rytinės Lenkijos gyventojų – sumestų į kalėjimus, kankinimų rūsius, masinių egzekucijų griovius; apie tai, kaip per siaubingą 1940-ųjų žiemos speigą šimtus tūkstančių lenkų iš namų mėtė į gatvę, krovė į prekinius vagonus, kaip nykiose pusstotėse išversdavo krūvas bevardžių lavonų. Ir kodėl kiekvieną lapkričio 30-ąją Valstybės Dūmai stovint nepasitikus Suomijos atstovų, kurie taip pat galėtų daug ką papasakoti: apie 400 tūkst. pabėgėlių, kurie per šaltį ir pūgą su mažais vaikais ir ligotais senukais bėgo nuo sovietinių „išlaisvintojų“, apie daugiau nei 40 tūkstančių padegamųjų bombų, „žiemos karo“ metu numestų ant tradiciškai mediniais pastatais užstatytų Suomijos miestų…

Ir štai kas keista – psichiškai normalūs, be to, brandžių demokratinių įsitikinimų žmonės neįžvelgė nieko papiktinančio tame VFR Bundestago suorganizuotame gėdingame renginyje. Negana to, man net ėmė aiškinti, jog tai buvo „dvasios didybės demonstracija“ tautos, savyje suradusios jėgų atgailai, apsivalymui, nušvitimui… Mano bičiuliai, atsiprašinėti prieš chamą – ne „dvasios didybė“, o paprasčiausias bailumas. Kai „naudingi buržuaziniai idiotai“ metų metus nesiliauja spardyti nudvėsusį Hitlerį, nusukdami sutrikusius žvilgsnius nuo Rytų Europos, kur draugas Stalinas tampa „gyvesnis už visus gyvuosius“, – tai ne „dvasios didybė“, o gėdinga moralinė kapituliacija. Įrengti Vokietijoje kažkelintąjį memorialą Holokausto aukoms ir tuo pat metu nepastebėti, jog Maskvos knygynuose pardavinėjama makulatūra, prisotinta žvėriškos judofobijos – tai moralinė kapituliacija. O apmokėti šios kapituliacijos sąskaitas teks visiems, nes nesunkiai nužvelgiamoje ateityje civilizacijos („europietiškos“, „vakarietiškos“, „buržuazinės“ – kitokia civilizacija neegzistuoja iš principo) laukia žiaurūs išbandymai, ir be stiprios Vokietijos jai kažin ar pavyks tuos išbandymus įveikti.

solonin.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Markas Soloninas. Toleruokliai

Markas Soloninas | solonin.org/blogs

2014 metų sausio 27 dieną oficialioje ceremonijoje minint Dieną, skirtą nacionalsocializmo aukoms atminti (Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR) ji įvesta 1996-aisiais), kalbą Bundestage pasakė sovietinis rašytojas, karo veteranas Daniilas Graninas. 95-erių metų amžiaus svečiui buvo parodyta visa įmanoma pagarba: į parlamento posėdžių salę jį už parankių įvedė šalies prezidentas ir Bundestago pirmininkas, per žingsnį iš paskos tipeno Vyriausybės vadovė.

Po to susirinkusieji sielvartingomis veido išraiškomis išklausė beveik valandą trukusį pasakojimą, atskleidusį siaubingas blokadinio Leningrado gyventojų kančių detales. „Jo kalba buvo negailestinga“, – komentuoja valstybinės radijo stoties „Deutsche Welle“ oficialus tinklalapis – „Jis neužsiminė – kaip to tikėjosi kai kurie Bundestage – apie istorinį vokiečių ir rusų susitaikymą, apie praeities pamokas ir totalitarinio paveldo įveikimą Vokietijoje arba Rusijoje“. Po pasisakymo susirinkusieji atsistojo ir D.Graniną palydėjo sutartinais plojimais.

Žinoma, aš neturiu pretenzijų Daniilui Graninui. Aš ir negaliu turėti jam jokių pretenzijų. D.Graninas kariavo, į karą jis išėjo savanoriu, išėjo ten, iš kur beveik niekas iš kovotojų – Leningrado liaudies šauktinių – nesugrįžo. Už savo teisę atleisti vokiečiams ar neatleisti karo veteranas daugeriopai sumokėjo. Joks žmogus jam ne teisėjas. Taškas.

Tačiau aš turiu klausimų (nebūdamas VFR piliečiu, pretenzijų reikšti negaliu) vokiečių parlamentarams. Daug klausimų.

Kodėl niekas neatsistojo ir demonstratyviai nepaliko posėdžių salės? Tarp susirinkusiųjų nebuvo nė vieno iš tų, kurie 1933-iaisiais balsavo už nacius, ten nebuvo nė vieno karo nusikaltėlio, nė vieno hitlerinio režimo funkcionieriaus. Priešingai, salėje buvo žmonės, nemažai nuveikę, kad totalitarinis VDR režimas žlugtų ir ši šalis taptų laisvojo pasaulio dalimi. Tad kodėl parlamentarai, teisėti ir įgaliotieji demokratinės šalies atstovai, sutiko kantriai ir tylomis išklausyti „papeikimą“, išsakytą sovietinio komunisto (buvusio SSKP Leningrado srities komiteto biuro nario), sovietinio „literatūros generolo“ (SSSR Rašytojų Sąjungos Leningrado skyriaus sekretoriaus), žmogaus, kuris už nieką ir niekada neatgailavo – nei už jo partijos įvykdytus nusikaltimus, nei už asmenišką dalyvavimą pjudant Josifą Brodskį?

Kodėl niekas nepakilo į tribūną ir mandagiai, bet tvirtai gerbiamam svečiui nepaaiškino, jog puolimas, apgultis, blokada yra teisėti kariavimo metodai, o vokiečių armija pagal jokias teisės normas – nei rašytines, nei tradicines – neprivalėjo maitinti priešo kariuomenės ir gyventojų. Kodėl susirinkusiems niekas nepriminė – taip pat ryškiai ir vaizdingai – apie tris mėnesius trukusią Breslau (Vroclavo) blokadą (miestas kovojo iki 1945 m. gegužės 6 d.), per kurią Raudonosios Armijos aviacija ir artilerija senovinį miestą pavertė rūkstančiais griuvėsiais su užverstais dešimtimis tūkstančių lavonų? Ir koks likimas ištiko Karaliaučių, kuriame po pustrečio mėnesio trukusių kautynių teliko tik 100 tūkst. vokiečių – iki 1947-ųjų vasaros iš jų išgyveno ne daugiau kaip 30 tūkstančių – „mirčių koeficientas“ žymiai pranoksta leningradietiškąjį.

Kodėl parlamentas nesikreipė į žinomą ir savo tėvynėje gerbiamą svečią (asmeniškai pažįstantį Rusijos prezidentą) su atsakomaisiais konstruktyviais pasiūlymais? Kad ir kiekvieną rugsėjo 17-ąją pakviesti į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą (kur kiekvienas pirmas sutiktas – buvęs SSKP narys, o kiekvienas antras – etatinis arba neetatinis KGB bendradarbis) Lenkijos visuomenės atstovų ir išklausyti jų valandą trunkančio pranešimo, smulkiai ir detaliai pasakojančio apie 107 tūkstančius areštuotų okupuotos rytinės Lenkijos gyventojų – sumestų į kalėjimus, kankinimų rūsius, masinių egzekucijų griovius; apie tai, kaip per siaubingą 1940-ųjų žiemos speigą šimtus tūkstančių lenkų iš namų mėtė į gatvę, krovė į prekinius vagonus, kaip nykiose pusstotėse išversdavo krūvas bevardžių lavonų. Ir kodėl kiekvieną lapkričio 30-ąją Valstybės Dūmai stovint nepasitikus Suomijos atstovų, kurie taip pat galėtų daug ką papasakoti: apie 400 tūkst. pabėgėlių, kurie per šaltį ir pūgą su mažais vaikais ir ligotais senukais bėgo nuo sovietinių „išlaisvintojų“, apie daugiau nei 40 tūkstančių padegamųjų bombų, „žiemos karo“ metu numestų ant tradiciškai mediniais pastatais užstatytų Suomijos miestų…

Ir štai kas keista – psichiškai normalūs, be to, brandžių demokratinių įsitikinimų žmonės neįžvelgė nieko papiktinančio tame VFR Bundestago suorganizuotame gėdingame renginyje. Negana to, man net ėmė aiškinti, jog tai buvo „dvasios didybės demonstracija“ tautos, savyje suradusios jėgų atgailai, apsivalymui, nušvitimui… Mano bičiuliai, atsiprašinėti prieš chamą – ne „dvasios didybė“, o paprasčiausias bailumas. Kai „naudingi buržuaziniai idiotai“ metų metus nesiliauja spardyti nudvėsusį Hitlerį, nusukdami sutrikusius žvilgsnius nuo Rytų Europos, kur draugas Stalinas tampa „gyvesnis už visus gyvuosius“, – tai ne „dvasios didybė“, o gėdinga moralinė kapituliacija. Įrengti Vokietijoje kažkelintąjį memorialą Holokausto aukoms ir tuo pat metu nepastebėti, jog Maskvos knygynuose pardavinėjama makulatūra, prisotinta žvėriškos judofobijos – tai moralinė kapituliacija. O apmokėti šios kapituliacijos sąskaitas teks visiems, nes nesunkiai nužvelgiamoje ateityje civilizacijos („europietiškos“, „vakarietiškos“, „buržuazinės“ – kitokia civilizacija neegzistuoja iš principo) laukia žiaurūs išbandymai, ir be stiprios Vokietijos jai kažin ar pavyks tuos išbandymus įveikti.

solonin.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top