Aleksejus Vovinas | slon.ru
Šių metų gegužės 16 dieną Sankt Peterburgo Europos universitete įvyko centro „Res Publica“ mažoji konferencija, kurioje pranešimą „Respublikos pilietybė ir Europos Sąjunga: pamąstymai apie Grocijų ir Madisoną“ perskaitė Europos universitetinio instituto (EUI, Florencija) profesorius, politinės minties istorijos specialistas Martinas van Gelderenas. Jis pateikė samprotavimų apie tai, koks didelis atotrūkis susidarė tarp klasikinės respublikonizmo teorijos ir šiuolaikinės politinės Europos Sąjungos sandaros. Šią problemą profesorius apžvelgė vertindamas dviejų svarbiausių respublikonizmo ideologų – James Madisono ir Hugo Grocijus (Grotius) požiūrius. Portalas slon.ru skelbia Sankt Peterburgo Europos universiteto parengtą paskaitos medžiagą.
Respublikonizmo idėją, tą nuo Antikos laikų puoselėjamos politinės minties vaisių, gana ryškiai buvo suformulavęs XVII-ojo šimtmečio olandų mąstytojas Hugo Grocijus. Galima išskirti dvi pagrindines, sudėtines šios teorijos dalis, kurios tarpusavyje glaudžiai susietos. Pirmoji – tai antropocentrinis vertybinis modelis, aukščiausiąja laisvės vertybe pripažįstantis žmogaus laisvę pasipriešinti jį slopinančiai valdžiai. Pačiais bendriausiais bruožais būtent tokią prasmę mes šiandien suteikiame šiuolaikinei liberaliajai asmenybės laisvės sampratai, t.y. negatyviajai laisvei, laisvei nepaklusti iš šalies primetamai valiai, laisvei turėti galimybę savarankiškai pasirinkti savąjį gyvenimo kelią.
Tačiau skirtingai, nei teigia šiuolaikinis liberalizmas, respublikoniškoji laisvės samprata nesibaigia tokia negatyvia apibrėžtimi. Greta asmeninės negatyviosios laisvės, antrąja, ne mažiau svarbia pripažįstama politinė – pozityvioji laisvė. Tai reiškia, jog siekiant išsaugoti pirmąją laisvę būtinas individo – bendrijos nario – dalyvavimas tos bendrijos valdyme. Be šitokio veiklaus dalyvavimo, pirmoji – asmeninė – laisvė lieka priklausoma nuo politinius sprendimus priimančių žmonių valios. Tad Respublikos piliečio idealas yra suvokiamas kaip aktyvus ir betarpiškas asmenybės dalyvavimas bendrijos valdymo reikaluose, pirmiausia pasitelkus tiesioginės demokratijos institutą. Kaip tik todėl respublikos modelis galėjo būti įgyvendintas tik sąlygiškai nedidelėse bendrijose, kur tokia demokratijos forma buvo įmanoma.
Liberalizmo ir respublikonizmo skirtumai ima rastis nuo to momento, kai iškyla klausimas apie respublikos modelio pritaikymą didelėse bendrijose, o būtent – po Amerikos revoliucijos. Kilę karšti ginčai apie valdymo principus paskatino atsirasti tokią atstovaujamosios demokratijos formą, kokia dabar dažniausiai asocijuojama su demokratijos sąvoka apskritai. Šiame kontekste neatsitiktinai buvo pasirinktas kitas, tarsi už pranešėjo pečių stovėjęs klasikas – ketvirtasis JAV prezidentas James Madisonas. Jis buvo jauniausias iš pasirašiusių respublikos idėjomis prisotintą Nepriklausomybės deklaraciją, taip pat vienas iš JAV Konstitucijos autorių ir žurnalo „Federalistas“ bendraautoris. Dar studijuojant universitete jam didelės įtakos turėjo respublikoniškosios Hugo Grocijaus idėjos, o taip pat ir Thomo Hobbes‘o vadinamoji visuomeninės sutarties teorija. Tačiau būtent James Madisonas tapo vienu iš „federalistų“ partijos vadų ir kovojo už stiprios federacinės vyriausybės bei Atstovų rūmų sukūrimą, t.y. už JAV Kongresą, renkamą pagal teritorinį požymį, o ne lygaus atstovavimo kiekvienai valstijai pagrindu. Federalistų priešininkai – antifederalistai – pirmiesiems priekaištavo už jų siekimą sukurti despotišką sistemą, pažeidžiančią ir atskirų valstijų, ir piliečių teises. Šis ginčas pasibaigė vadinamuoju didžiuoju kompromisu, leidusiu šiek tiek suartinti abiejų partijų pozicijas. Ir nuo to momento atstovaujamosios demokratijos idėja, sunkiai suderinama su klasikine respublikonizmo teorija, pradėjo savo pergalingą žygį per pasaulį.
Evoliucionavusios respublikonizmo teorijos ir iš jos kilusio šiuolaikinio liberalizmo kontekste labai įdomu pažvelgti į dabartinę Europos Sąjungą, vis ryžtingiau žengiančią virsmo iš konfederacijos į federaciją keliu. Jeigu negatyviosios liberalios laisvės idėjai čia, be abejonės, pritariama kaip aukščiausiai vertybei, tai iš pozityviosios respublikonizmo laisvės, bent jau Europos Komisijos lygiu, nebeliko ir pėdsako.
Atskirų Europos Sąjungos valstybių piliečiai tik labai netiesiogiai gali daryti įtaką bendraeuropinei valdžiai. Jeigu nacionalinių vyriausybių lygmeniu apie tokią įtaką dar būtų galima kalbėti (nors respublikonizmas suponuoja būtent tiesioginį dalyvavimą valdyme, o ne per atstovaujamosios demokratijos organus), tai Europos Komisijos formavimo principai atrodo absoliučiai neskaidrūs. Europos Sąjungą faktiškai valdo šalys, turinčios didžiausią lyginamąjį svorį jos suvienytoje ekonomikoje. Tuo tarpu šitoks piliečių nušalinimas nuo valdymo pažeidžia ir tas vertybes, kurias vienodai vertina ir respublikonizmo šalininkai, ir liberalai. Kokia galėtų būti išeitis iš tokios padėties? Tikėtina, jog sprendimų vertėtų ieškoti sukuriant europinės pilietybės institutą ir pakeičiant atskirų ES valdžios organų formavimo principus.