Veidaknygė
Jaunimas – mūsų ateitis. Jaunimas šviesiai mąsto. Aktyvus Jaunimas išvaduos mus nuo sovietmečio.
Visa tai mes įkyriai girdime tiek išreikštai, tiek netiesiogiai.
Baikit nesąmones ir pagaliau atsimerkite, pabuskite iš gilaus miego.
Jaunimui reikia mažiau lengvapėdiško akcijinio aktyvumo, mažiau ciniško pasitikėjimo savimi, daugiau savistabos, reiklumo pažiūroms, refleksijos ir elementaraus jautrumo. Koks jaunimėlis formuojasi švietimo inkubatoriuose? Vienalytis rinkos pašaras, parengtas suvartoti visą primestą meinstrymą, kad toliau būtų dusinamos bet kokios laisvės apraiškos esamai ir vėlesnei kartai.
Taip ir toliau dauginsis hipsterių kolonijos. Jie savaime viską žino ir a priori yra laisvi. Puola kurti muziką nepažindami natų. Ir ne tik muziką, bet ką, kas šauna į galvą, kas lengvai sueina bei madingai dauginasi. Progresyvus jaunimas pamėgdžioja TED spykerius, leknickus ir jagelavičiūtes, nenujausdamas savo groteskiško ribotumo. Čia ne kokios pavienės išimtys, o normalumo jau visiems primesta šizofrenija.
Nors būtų patogiau man pačiam priskirti psichinę ligą arba sąmokslo teorijas, tuo paaiškinant visus mano teiginius, nes patogiam gyvenime uždarytam protui nesuvokiama, kaip apskritai ką nors galima kritikuoti. Tam vadinamam Jaunimėliui kritika turi tik psichologinį krūvį. Negatyvas! Geriau nieko nekritikuoti, rūpintis savo „tobulėjimu“, visur palei plauką, visiems pataikauti.
Tegul skambės grubiai, gal egocentriškai: sutikti valingai siekiantį savarankiškai mąstyti jauną žmogų yra neapsakoma retenybė. Dažniausiai užtenka išgirsti kelis sakinius ir jau aiškūs pavienio žmogaus rėmai, protinės galimybės.
Didžiausiu protiniu uždarumu pasižymi tie prifarširuotieji įvairoviniais lozungais – čia joks paradoksas. Avinėliai, prišerti buzzword’ais: #inovatyvumas #sekme #pozityvas #aktyvumas ir niekada nieko rimtai neapmąstantys, nes abejonės ar sąžinės balsas – tuščios abstrakcijos, trukdančios siekti savanaudiškų tikslų. Tik pagyros sau ir jau net nebemaskuojama savimeilė pasirodo kaip tikri dalykai.
Situacija su jaunimu – ne tragedija? Gerai, ne pasaulinis karas, ne holokaustas, bet būtent toks blogis, kuris jau niekaip nebeatpažįstamas ir kuriam mes esame pavaldūs.
Nepamirškime, kad a) tarp tokių reikia nuolat gyventi (nesakau, kad tik Lietuvoje); b) tokie nustato politines, socialines taisykles; c) visa tai tampa neišvengiama.
Bent jau nustokime stenėti, kad pagaliau Jaunoji Karta mus išlaisvins. Judame link vergijos, ne laisvės pasitikti. Į kokį ledkalnį reikia atsitrenkti, kad praregėtume?
Kokia ta mūsų įsivaizduojama laisvė?? Štai atsakymas:
Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota, –
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai…
Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, –
Tiktai tave palikti man baugu.
V. Šekspyras (A. Churgino vert.)
Ar tai ne „šiuolaikiška“ laisvė, ne mūsų „laisvė“?