Veidaknygė
Ministrų, Seimo komitetų vadovų, merų, teisėjų ir visokių kitokių Valstybės aukšto lygio vadovų kabinetuose Jūs, kaip taisyklė, pamatysite Prezidentės nuotrauką. Ir aš nuoširdžiai nesuprantu šios „mados“.
Man asmeniškai tai primena mano mokyklos kabinetus, kur visur – ar tai būtų rusų kalbos, ar lietuvių kalbos, ar matematikos, ar chemijos kabinetas – kabėdavo įvairaus dizaino Lenino atvaizdai. Kai kur – kartu su Marksu. Įdomiausia būdavo Istorijos kabinete – ten kabėjo visų Sovietų Sąjungos Komunistų partijos centro komiteto narių nuotraukos. Net netilpo ant vienos sienos. Tokie rūgščių veido išraiškų diedai, kurių skaičius, man mokantis nuo 4-os iki 12-os klasės, vis mažėjo, nes diedai, matyt, numirdavo, o juos pakeitusių naujų CK narių nuotraukų mokykla neužsakinėdavo (mokyklą aš baigiau 1988 metais).
Aš suprantu, kad Prezidentas atstovauja mūsų Valstybei, yra tam tikra prasme Valstybės simbolis, bet vis dėlto – jo nuotraukų kabinimas visų valdininkų kabinetuose man kažkodėl atrodo kaip reliktas iš tų senų laikų. Tai rodo mūsų neatsparumą asmenybės kultui.
Kai aš būsiu ministru, mano kabinete Prezidento nuotraukos nebus – iš karto sakau. Geriau greta Lietuvos vėliavos ir herbo pasikabinčiau panoraminę šimto Lietuvos vaikų nuotrauką. Įkvėpimui. Ir priminimui, dėl ko dirbu.
Ir rašau tai ne dėl to, kad man nelabai patinka dabartinė Prezidentė. Lygiai tą patį parašyčiau, jei kalbėtume apie man labai patikusį V. Adamkų ar kur kas mažiau patikusius A.Brazauską ar R.Paksą. Tiesiog nepatinka man vieno asmens susimbolizavimo idėja, primena „Smetonos Lietuvą“. Prezidentas yra tiesiog darbas.
Tokia štai smulkmena, bet tai, kad mes net neįpratę į tai atkreipti dėmesio, rodo, kad nesame dar visai laisvų nuo asmenybių garbinimo žmonių visuomenė.