Alkas.lt
Lenkijos Ministras pirmininkas Mateušas Mozavieckis (Mateusz Morawiecki) prieš Naujus metus griežtai pasmerkė Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimus, kad Varšuva yra prisidėjusi kurstant Antrąjį pasaulinį karą. Skelbiame šį pareiškimą.
XX a. atnešė pasauliui neįsivaizduojamas kančias ir šimtų milijonų žmonių, nužudytų vardan išsigimusių totalitarinių ideologijų mirtį. Nacizmo, fašizmo ir komunizmo mirtini padariniai mūsų kartai akivaizdūs. Akivaizdu ir tai, kas atsakingas už šiuos nusikaltimus bei kokia sąjunga pradėjo Antrąjį pasaulinį karą – didžiausias žmonijos istorijoje žudynes.
Deja, kuo daugiau laiko praeina nuo tų tragiškų įvykių, tuo mažiau apie juos žino mūsų vaikai ir vaikaičiai. Todėl taip svarbu, kad mes ir toliau garsiai sakytume tiesą apie Antrąjį pasaulinį karą, apie jos sukėlėjus bei aukas ir priešintumėmės bet kokiems bandymams klastoti istoriją.
Šios blogybės atminimas ypač svarbus Lenkijai – pirmajai karo aukai. Mūsų šalis anksčiausiai patyrė hitlerinės Vokietijos ir sovietų Rusijos ginkluotą agresiją. Būtent Lenkija buvo pirmoji valstybė, kovojusi ir gynusi laisvą Europą. Pasipriešinimas šioms blogio galioms – tai ne tik lenkų didvyriškumo atminimas – tai kažkas daug svarbesnio. Šis pasipriešinimas – tai visos šiandien laisvos ir demokratinės Europos, stojusios į kovą su dviem totalitarizmais, palikimas. Šiandien, kada kai kurios asmenybės dėl savo politinių tikslų nori paniekinti anų įvykių atmintį, Lenkija privalo apginti tiesą. Ne vardan savo intereso, o vardan to, kas šiandien yra Europa.
1939-ųjų rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas nebuvo „nepuolimo sutartimi“. Tai buvo politinis ir karinis aljansas, dalinantis Europą į dvi įtakos zonas: trijų Lenkijos upių – Narevo, Vyslos bei Sano – linijoje, po mėnesio perkeltoje prie Bugo linijos rugsėjo 28-ąją pasirašytos „Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutarties“ pagrindu.
Tai buvo neįsivaizduojamų nusikaltimų, per kitus kelerius metus turėjusių įvykti abiejose šios linijos pusėse, prologas. Hitlerio ir Stalino susitarimas buvo žaibiškai įgyvendintas: 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją iš Vakarų, Pietų ir Šiaurės, o rugsėjo 17-ąją SSRS padarė tą patį, puldama iš Rytų.
Rugsėjo 22-ąją Breste prie Bugo vyko didžiulis paradas – hitlerinės Vokietijos ir sovietų Rusijos bendros pergalės prieš nepriklausomą Lenkiją šventimas. Tokių paradų neorganizuoja nepuolimo sutarčių šalys – tai daro sąjungininkai ir bičiuliai. Taip buvo su Hitleriu ir Stalinu – jie ilgai buvo ne tik sąjungininkai, bet tiesiog bičiuliai. Ši draugystė žydėjo iki tokio laipsnio, kad kai dar prieš karo pradžią 150 vokiečių komunistų iš Trečiojo Reicho pabėgo į SSRS, 1939-ųjų lapkritį Stalinas „padovanojo“ juos Hitleriui, iš tikrųjų akivaizdžiai pasmerkdamas juos mirčiai.
SSRS ir Trečiasis Reichas visą laiką glaudžiai bendradarbiavo. 1939-ųjų lapkričio 27 d. per konferenciją Breste abiejų šalių saugumo tarnybų atstovai aptarinėjo bendradarbiavimo metodus ir principus, kovojant okupuotose teritorijose su lenkų nepriklausomybės jėgomis. Kitos NKVD ir SS pareigūnų konferencijos jų bendradarbiavimo klausimais vyko Zakopanėje ir Krokuvoje (1940-ųjų kovą). Tai nebuvo pokalbiai apie nepuolimą, o apie žmonių, Lenkijos Respublikos piliečių, likvidavimą (skaityk: žudymą) bei apie bendrus sąjungininkų veiksmus siekiant visiškai sunaikinti Lenkiją.
Be Stalino dalyvavimo Lenkijos padalijime bei Stalino Hitleriui teikiamų gamtos išteklių vokiečių nusikaltimų mašina nepavergtų Europos. Paskutiniai traukiniai su kroviniais iš SSRS važiavo į Vokietiją 1941-ųjų birželio 21-ąją, t.y. dieną prieš hitlerinės Vokietijos ataką prieš ligtolinį sąjungininką.
Stalino dėka Hitleris galėjo nebaudžiamai užkariauti vis naujas šalis, uždarinėti viso kontinento žydus į getus ir rengti vieną didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltimą – Holokaustą. Stalinas vykdė nusikalstamus veiksmus Rytuose, pavergdamas sau vieną šalį po kitos bei plėsdamas lagerių struktūrą, kurią rusas Aleksandras Solženicynas pavadino „Gulago archipelagu“. Šiuose lageriuose milijonai žmonių, komunistinės valdžios priešininkų, buvo žudomi vergiška, žudikiška katorga.
Komunizmo nusikaltimai prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – nuo milijonų rusų bado mirties antrojo dešimtmečio pradžioje, nuo Holodomoro, per kurį mirė milijonai Ukrainos ir Kazachstano gyventojų, per „Didįjį valymą“, kurio metu buvo nužudyta apie 700 tūkst. politinių priešininkų ir šiaip SSRS piliečių, daugiausia rusų, taip pat per vadinamąją NKVD „Operaciją prieš lenkus“, kurios metu pirmiausia buvo šaudomi lenkų kilmės SSRS piliečiai. Mirčiai buvo pasmerkti vaikai, moterys, vyrai. NKVD duomenimis, vien tik per minėtą „operaciją“ buvo sušaudyta daugiau nei 111 tūkst. žmonių, jie buvo sąmoningai nužudyti sovietų komunistų.
Anuomet būti lenku Sovietų Sąjungoje reiškė mirties nuosprendį arba daugiametę tremtį. Šios politikos tęsinys – tai nusikaltimai, vykdyti jau po sovietų atakos prieš Lenkiją (1939-ųjų rugsėjo 17-ąją): tai ir daugiau nei 22 tūkst. lenkų karininkų ir elito atstovų nužudymas Katynėje, Charkove, Tverėje, Kijeve ir Minske, taip pat NKVD kankinimų kamerose ir lageriuose tolimiausiuose sovietų imperijos užkampiuose.
Didžiausiomis komunizmo aukomis tapo Rusijos piliečiai. Vien Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta nuo 20 iki 30 mln. žmonių. Mirtis ir lageriai laukė net tų, kuriais civilizuotos valstybės rūpinasi, t.y. iš karo grįžtančių belaisvių. SSRS sutikdavo juos ne kaip karo didvyrius, o kaip išdavikus. Tai buvo sovietų Rusijos „dėkingumas“ Raudonosios Armijos kariams-belaisviams – mirtis, lageriai, koncentracijos stovyklos.
Už visus šiuos nusikaltimus atsakingi yra komunistų lyderiai su Josifu Stalinu priešakyje. Bandymai reabilituoti šį asmenį, praėjus 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, kurie yra dabartinio Rusijos prezidento politinis tikslas, turi kelti kiekvieno žmogaus, turinčio bent žinių pagrindus apie XX a. istoriją, pasipriešinimą.
Prezidentas Putinas ne kartą melavo apie Lenkiją. Jis visuomet taip elgdavosi visiškai sąmoningai. Paprastai taip nutinka, kai Rusijos valdžia jaučia tarptautinį spaudimą, susijusį su jos veiksmais. Spaudimą ne ant istorinės, o šiuolaikinės geopolitinės scenos.
Pastarosiomis savaitėmis Rusija patyrė keletą reikšmingų pralaimėjimų: nesėkme baigėsi mėginimai visiškai perimti Baltarusijos kontrolę, Europos Sąjunga nutarė pratęsti sankcijas Rusijai dėl Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, o susitikimas vadinamuoju Normandijos formatu ne tik nepanaikino šių sankcijų, o negana to, šį kartą amerikiečiai jas dar sugriežtino, gerokai apsunkindami „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimą.
Dėl masinio dopingo vartojimo Rusijos sportininkams uždrausta ketverius metus dalyvauti tarptautinėse varžybose.
Mano nuomone, prezidento Putino žodžiai yra bandymas pridengti šias problemas. Rusijos vadovas puikiai suvokia, kad jo kaltinimai neturi nieko bendra su tikrove ir kad Lenkijoje nėra paminklų Hitleriui ir Stalinui. Tokių paminklų mūsų krašte buvo tik tuomet, kai juos statydavo agresoriai ir nusikaltėliai – Hitlerio Trečiasis Reichas ir sovietinė Rusija.
Rusų tauta – didžiausia Stalino, vieno žiauriausių nusikaltėlių pasaulio istorijoje, auka – nusipelnė tiesos. Esu šventai įsitikinęs, kad rusų tauta – tai laisvų žmonių tauta ir kad ji atmeta stalinizmą net tada, kai prezidento Putino valdžia stengiasi jį išteisinti.
Nėra ir nebus pritarimo siekiui budelius pavaizduoti aukomis, o žiaurių nusikaltimų vykdytojus – nekaltais žmonėmis ir užpultomis valstybėmis. Vardan aukų atminties bei vardan bendros ateities privalome rūpintis tiesa.