Bernardinai.lt
Gedinčios motinos išsakyta užuojauta turėtų būti pavyzdys Izraelio ir Palestinos vadovams.
Dabartinis Izraelio ir „Hamas“ – Gazos ruožą valdančios karingos Palestinos grupės – konfliktas yra trečioji didelė šalių konfrontacija nuo 2007 m., kai „Hamas“ pradėjo kontroliuoti anklavą. Ją galima laikyti ir penktuoju ar netgi šeštuoju kartu – žiūrint, ką vadinsime didele konfrontacija. Kovą paprastai įžiebia smulkūs smurto veiksmai. Mūšiai paprastai baigiasi paliaubomis. Rezultatai dažniausiai tokie patys: susilpnėjusi „Hamas“, daug žuvusių – paprastai dalis jų vaikai – ir daug sugriautų pastatų.
Politinė nesėkmė prieš šį kovų raundą irgi jau pažįstama. Balandžio pabaigoje žlugo JAV remtos Izraelio ir Palestinos administracijos derybos – jos baigėsi šalių tarpusavio kaltinimais. Valstybės sekretorius John Kerry užtikrino, kad susitarimo pasiekimas taptų politikos prioritetu, ir skyrė deryboms labai daug laiko, tačiau dėl nieko nebuvo susitarta.
Turint tokį smurto paveldą – ir dabartinį, ir istorinį – ar neturėtų abiejų šalių vadovai pagaliau sutikti, kad konfliktas neišsprendžiamas ir kad Izraelis tiesiog turės gyventi periodiškai atakuojamas raketoms iš Gazos, o Gazos gyventojai retkarčiais patirs Izraelio bombardavimą?
Nors politinis nuovargis suprantamas, abiejų tautų vadovams vertėtų paklausyti Izraelio-Amerikos pilietės vardu Rachel Fraenkel. Jos 16-metis sūnus Naftali buvo vienas iš trijų Vakarų krante pagrobtų ir nužudytų jaunuolių. Izraelis paskelbė, kad šį nusikaltimą įvykdė du „Hamas“ nariai. Liepos 2 d. – jaunuolių laidotuvių dieną – Jeruzalės gatvėje buvo pagrobtas ir nužudytas palestiniečių paauglys. Izraelio policija tai pavadino Izraelio ekstremistų keršto ataka. Šios žudynės prisidėjo prie Gazos karo įsiplieskimo.
Štai ką Fraenkel pasakė žurnalistams apie Mohammed Abu Khdeir, 16-mečio palestiniečio, nužudymą: „Netgi giliausiame gedule dėl sūnaus mirties man sunku apsakyti, kokį sielvartą mums sukėlė smurtas Jeruzalėje. Nekalto kraujo praliejimas – tai nemoralu, tai prieštarauja Torai ir judaizmui, tai prieštarauja mūsų gyvenimui šioje šalyje. Nė viena motina ar tėvas neturėtų patirti to, ką dabar patiriame mes“.
Vaiko mirtis konflikto metu turėtų paskatinti abi šalis ne naujam smurto raundui, o savianalizei ir apmąstymams. Fraenkel užuojauta kitoje kariaujančių šalių pusėje esantiems vaiko tėvams išreiškia drąsą ir humanizmą, kurio nepavyksta pademonstruoti Palestinos ir Izraelio vadovams.
Dabar labiausiai reikia politinio akto, prilygstančio Fraenkel gerumui ir tikėjimui. Izraelio ministras pirmininkas Benjamin Netanyahu pozicija tvirtesnė nei Palestinos administracijos prezidento Mahmoud Abbas, ir tai suteikia jam daugiau galimybių žengti pirmą žingsnį.
Niekas, išskyrus pačius dešiniausius Izraelio politikus, negalėtų teigti, kad Netanyahu nuosekliai neatlieka savo kaip bekompromisinio Izraelio bei jo žmonių sergėtojo pareigos. Tačiau jis dar neįrodė, jog gali pasiekti tokį susitarimą su palestiniečiais, kad vaikų žudymas dėl politinės neapykantos daugiau nepasikartotų. Jam reikalingas partneris taikai – ir gali būti, kad „Hamas“, kurio politinė programa ragina sunaikinti Izraelį, tokiu partneriu niekad nebus, tačiau jam nelieka nieko kita, tik bandyti, netgi jei tai ir reikštų kalbėjimąsi su žmonėmis, kuriuos jis laiko teroristais.
Anksčiau Netanyahu yra pavykę tai padaryti. Du kartus – 1997 m. ir 1998 m. – jis buvo susitaręs su Yasseru Arafatu, tuometiniu Palestinos administracijos prezidentu, kurio labai nemėgo. Susitarimai buvo kuklūs, tačiau tada, pirmosios Netanyahu kadencijos metu, jie buvo svarbūs signalai, kad jis yra pasirengęs nuolaidoms taikos vardan.
Netanyahu nepraras politinės paramos Izraelyje, jei pasibaigus šiam karui atsisakys kalbėtis su naująja Palestinos vyriausybe, birželio mėnesį suformuota remiant „Hamas“. Tačiau jis pademonstruotų didesnę stiprybę nei kada nors anksčiau, pavyzdžiui, vienašališkai įšaldydamas Izraelio gyvenviečių statybas Vakarų krante. Tai būtų iššūkis Abbas ir „Hamas“. Tuomet Abbas jaustų pareigą atsakyti analogišku gestu, pavyzdžiui, nesiekti Izraelio apkaltos Tarptautiniame baudžiamajame teisme, ir nuo tada galbūt prasidėtų nuolaidų, o ne smurto ciklas. Tai būtų vadovavimas, kurio nusipelnė vaikai – tokie, kaip Naftali Fraenkel ir Mohammed Abu Khdeir.
Pagal „The Time“ parengė Gema Sabonytė