Prieš šimtmetį, 1913-ųjų rugpjūčio 20 dieną, Vienoje gimė daktarė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, švietėja, politikė. Siūlome prisiminti prieš 25 metus Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pasakytą jos kalbą.
1988 spalio 23, Vilnius
Mes daug prišnekėjome vakar. Labai gražių žodžių ir labai daug jausmų išliejome. O dabar atrodo, kad vis dėlto kasdienos rūpestis didėja ir į šitą rūpestį reiktų daugiau atkreipti dėmesio. Čia aš iš karto norėčiau pratęsti akademiko Vytauto Statulevičiaus ką tik pasakytą mintį, kad galvodami apie ekonominį savarankiškumą, mes turime galvoti ir apie švietimo, visos kultūros savarankiškumą. Bet svarbiausia, kad mes iš karto turime galvoti ir apie tas lėšas, kurios bus reikalingos pertvarkant švietimą, visą kultūrą. Reikia reformos plačiu mastu, o ne atskirais sektoriais.
Žmoniškumo ir tautos idėjos yra mūsų dvasinės gyvybės laidas. Seniai kaupėsi grėsmė žmogui, kaip dvasinei asmenybei, ir pačiai tautos egzistencijai. Juk tai visų pirma ir pažadino mūsų judėjimo kibirkštį. Ir ji ritasi vis aukštesne banga. Ji neša ant savo keteros tautos suverenumo siekimą ir pilnatviško vertybių prasiskleidimo žmoguje troškimą. Vienas be antro neįgyvendinami. Kad galėtume gyventi savarankiškai, paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę žmogaus.
Per tą trumpą laiką sužiburiavo tūkstančiai šviesių jaunų ir nebejaunų galvų. Reikia padėkoti mūsų motinoms, poezijai, menui, mokslininkams ir tūkstančiams mokytojų, kurie saugojo ir puoselėjo tautos bei žmogaus gyvybę. (Plojimai.) Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje, – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.
O reikia gilaus žmoniškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, visų pirmiausia už ją kovoti. Reikia mums grąžinti į visuomenę sąžiningumą ir darbštumą. Aš ne su tais, kurie optimistiškai galvoja, kad jeigu tik mes atlaisvinsim varžtus, vėl bus darbšti, sąžininga visuomenė, tokia, kokią mes norime matyti. Reikia didelio darbo norint atkurti ir sukurti šioms dienoms tinkamą žmogų. Visi neabejojame, kad mūsų ateities švietimo sistema turi būti paremta giliais doroviniais pagrindais, kurie buvo išvyti, vertybine orientacija.
Nuo ko galima jau šiandien pradėti? Absoliučiai atsisakyti melo visur. (Plojimai.) Pamažu savyje slopinti ir naikinti autoritariškumą. Nuo darželio pradėti ugdyti sąžiningumą, darbštumą bei pareigingumą. Iš vaiko turime reikalauti tiek, kiek jis nesunkiai pajėgia ir geba atlikti kuo geriausiai. Reikia peržiūrėti mokyklos programas, nustatyti kiekvieno dalyko maksimumą ir minimumą ir juos taikyti individualiai. Bet lygiai tokį pat matą mokytojas turi taikyti ir sau pačiam, dirbti sąžiningai.
Tai yra sunkus pereinamasis laikotarpis, kurį mes būtent taip, man atrodo, turim įveikti. Tautos mokykla remiasi tautinės kultūros pagrindais. Šiandien, kol nesudaryta nauja mokymo ir auklėjimo struktūra, reikia kiekvienam mokytojui pagalvoti, kaip jis galėtų įsileisti tautos dvasią į klasę. Visų pirma, ir mažiukas, ir didelis privalo pasijusti ir fiziškai, ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis, ne nomadas. (Plojimai.) Klasė turi būti antrieji namai, geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Šis namų jausmas perauga į Tėvynės jausmą su atitinkamais įsipareigojimais. Ir negali būti Respublikoje nė vienos švietimo įstaigos, nė vieno mokomojo dalyko, nė vienos mokslo srities, kuri nesijaustų įsipareigojusi savo veiklą susieti su krašto kultūros gyvenimu, su jo procesais, nesijaustų esanti tos kultūros dalis.
Švietimo sistemos gilus nacionalinis turinys anaiptol negali būti uždaras, izoliavęsis nuo kitų kultūrų, negali prarasti kontaktų nei su savąja kultūra, nei savojo santykio su kitų kraštų kultūros reiškiniais bei vertybėmis. Švietimo politika šioje srityje turėtų tuos kontaktus skatinti visų pirma savosios kultūros optimaliausio puoselėjimo požiūriu. Reikia vengti vienašališko kurios vienos kultūros dominavimo. Reikia siekti pusiausvyros tarp Vakarų ir Rytų kultūros informacijos šaltinių, atvirumo ir pasiekiamumo. (Plojimai.)
Nuosekliai reikia sekti ir analizuoti savosios kultūros atsiliekančias sritis. Šiuo metu svarbiausia būtų atitinkamai orientuoti ir švietimo bei mokslo grandis. Švietimo politikos tikslas ateity – stiprinti užsienio kalbų mokymą, siųsti žmones į įvairias šalis mokytis, efektyviai ir operatyviai lopyti spragas. Mūsų didelė spraga lig šiol yra visa humanistika, taip pat ir pedagogika, absoliučiai vienaplanė ir šabloniška. Reikia, kad humanitariniai mokslai, taip pat, aišku, ir visuomeniniai, turėtų plačią erdvę alsuoti pasaulio vertybėmis. To mes neturėjome. Ir man atrodo, kad visuomeninių mokslų disciplinų nomenklatūra aukštosiose mokyklose turėtų būti labai atidžiai peržiūrėta ir pertvarkyta taip, kad ji tikrai ugdytų naują žmogų viešumui, demokratijai, savarankiškam mokslui. (Plojimai.)
Viena painiausių ir liūdniausiai atrodančių mūsų švietimo sistemos sričių, atsistojus ant savarankiško gyvenimo slenksčio, – tai pasiruošimo švietimo sistemos reformai kompetentingumas, informacija, alternatyvus mąstymas, pažintis su pasaulio vertybėmis. Šito mums absoliučiai trūksta, ir mes laukiame reformos tiesiog suglumę. Šitokiam mokymui pasirengusių žmonių beveik ir neturime. Tradicijos būtų. Lietuvos mokyklos kūrimosi laikotarpis įdomus bei pamokantis, bet laikas jau kitas. Reikia labai daug ką pergalvoti. Reikia visą mūsų gyvenimą modernizuoti, – ne tik pramonę, bet ir mokslo sritis, visa turi pakilti į aukštesnį lygį. Tam reikia teoretikų, praktikų ir administratorių organizatorių, gebančių mąstyti globališkai, kultūros visumos mastu, kurti idėjas. Administracija ir toliau linkusi vykdyti nurodymus bei įstatymus arba juos pritaikyti vietos sąlygoms. Dabar reikia savarankiškai mąstančių žmonių. Šiuo metu tokių žmonių beveik ir neturime, ypač švietimo sistemoje. Pati reforma vyks ilgą laiką. Reikia darbus kompetentingai paskirstyti etapais į priekį. Tam reikia suorganizuoti valstybiniu mastu komisiją, į kurią įeitų itin kompetentingi žmonės, tiek mokslininkai, tiek praktikai, ir galėtų prognozuoti tos reformos ilgalaikį vykdymą bei jos ekonominį pagrindą. Ačiū. (Plojimai.)
Meilė Lukšienė, 2000: Jungtys, Vilnius: Alma littera.
Minėdami daktarės Meilės Lukšienės šimtąsias gimimo metines siūlome Dariaus Kuolio tekstą, skirtą dabartiniams Lietuvos gimnazistams.
Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę
„Žiūriu į save jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien dažnai bando jas laužyti ir daužyti, kartais net paneigdamas santaikos, harmonijos ieškojimo būtinumą. Tuo keliu einant gyvenimas skurdėja. Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti? Kažin ar dera nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“
Meilė Lukšienė, 2004 m.
„Mes turime jaustis pasaulyje normalūs žmonės – nei girtis, nei savo vėliavomis mosuoti, bet paprastai mokėti bendrauti ir nauja pasakyti ar parodyti, pasidalinti. Turime atgauti žmogiškąjį ir kartu nacionalinį orumą, nusikratyti vergo žymių – melo, pataikavimo, pažiūrų mainymo, žiaurumo, atžarumo už save „menkesniems“ ir nesavarankiško galvojimo.“
Meilė Lukšienė, 1989 m.
„Jei maža tauta neišugdys kiekvieno žmogaus savarankiško mąstymo ir atsparumo (tiek kultūrinio, tiek politinio), tokiai tautai labai lengva pražūti, nepaisant visokių deklaracijų.“
Meilė Lukšienė, 1997 m.
„Kiekvienas laikas turi savo šviesiąsias prasmes. Kai įsižiūri, iš kartos į kartą, iš šimtmečio į šimtmetį jas jungia tęstinumas. Didelis menas jį suvokti…“
Meilė Lukšienė, 2004 m.
Meilė Lukšienė (1913–2009) – viena iškiliausių XX amžiaus Lietuvos moterų, literatūros tyrinėtoja, švietėja, politikė. Sovietų okupacijos metais ji rūpinosi tautos kultūrinio gyvenimo tęstinumu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę kūrė tautos išlikimo programą. Buvo įsitikinusi, kad lietuvių tautos laisvė, Lietuvos valstybės nepriklausomybė, visuomenės kūrybinė galia priklauso nuo švietimo. Šalies švietimui pertvarkyti Sąjūdžio laikais sutelkė įvairių pažiūrų mokslo ir kultūros žmones, pati idėjiškai pertvarkos darbams vadovavo.
Meilė Julija Matjošaitytė-Lukšienė buvo kilusi iš garsios lietuvių kultūros veikėjų Janulaičių giminės. Jos motina Julija Janulaitytė-Biliūnienė, medikė, lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja, buvo rašytojo Jono Biliūno našlė. Motinos brolis profesorius Augustinas Janulaitis – mokslininkas, politikas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas. Motinos sesuo Veronika Janulaitytė – viena pirmųjų mokslinį daktaro laipsnį Vakaruose įgijusių lietuvių moterų, pasaulinio garso mokslininkės Marijos Gimbutienės mama.
Meilė gimė 1913-aisiais Vienoje: ten po Jono Biliūno mirties kurį laiką gyveno Julija Janulaitytė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, motina su vienerių metų dukrele grįžo į Lietuvą, 1915–1918-aisiais kartu su kitais karo pabėgėliais lietuviais gyveno Rusijos mieste Voroneže, po karo pargrįžo į Vilnių. 1924 metais Julija Janulaitytė-Biliūnienė ištekėjo už žinomo Vilniaus švietėjo, žurnalisto, literato, mokyklinių vadovėlių autoriaus Stasio Matjošaičio-Esmaičio, kuris mažajai Meilei tapo mylimu ir mylinčiu tėvu.
Šeima, giminė ir Vilniaus kultūrinė, intelektualinė aplinka, Meilės Lukšienės liudijimu, turėjo jos brandai ypatingos svarbos: „Atėjau iš šeimos, kur lietuvių tautos kultūros klausimai buvo gyvi jau nuo lopšio. Atėjau iš aplinkos, kurioje gyventa Kudirkos ir socialdemokratų kreipta linkme. Lietuvos nepriklausomybės idėja gimė būtent čia“. Tėvai – stiprūs, demokratinių pažiūrų žmonės, iš valstiečių išėję lietuvių inteligentai. Būdingi tokių inteligentų charakterio bruožai, pasak M. Lukšienės, buvę „ryžtingumas, aktyvumas, nepriklausomumas, įgimtas ar susiformuotas orumas, bendruomeniškumo pojūtis“. Abu tėvai jai buvo tiesumo, kilnumo, moralinio jautrumo, pasiaukojamo darbo savo tautai, visuomenei pavyzdys. „Iš pat mažumės jaučiau ypatingą, sakyčiau, šventą požiūrį į visuomeninį darbą“, – prisimena M. Lukšienė. Ją supusius įvairių pažiūrų lietuvių inteligentus jungė suvokimas, kad jie drauge stato savo tautos namus – ir kultūrinius, ir politinius. Iš vaikystės su stipriu savo vertės, orumo, asmenybės savarankiškumo jausmu Meilė įgijo ir aiškų priklausomybės tautai supratimą: „Vienas žmogiškojo orumo ramsčių buvo narystės tautoje jutimas“.
Motina rūpinosi meniniu dukters lavinimu, skiepijo romantinį požiūrį į meną kaip į pakilumo, tyrumo, šventumo šaltinį, mažą vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus, teatro spektaklius, siuntė mokytis muzikos pas savo bičiulę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserį Jadvygą Čiurlionytę. Kartu su „Mamuliuku“ – taip M. Lukšienė visą gyvenimą vadino savo mamą – Meilė iš Lenkijos užimto Vilniaus, dažnai nelegaliai, vykdavo vasaroti į Palangą, kur tuo metu susirinkdavo Lietuvos rašytojai, menininkai, mokslininkai, mamos draugai.
1924–1931 metais Meilė lanko Jono Basanavičiaus ir kitų lietuvių inteligentų įsteigtą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Šios pirmosios lietuviškos gimnazijos steigėjai ir mokytojai kėlė sau tikslą „sukurti laisvus, atvirus, pasitikėjimu paremtus santykius“. Taigi siekė kurti lietuvių tautą kaip laisvų, atvirų, vienas kitu pasitikinčių žmonių bendruomenę. Vieni svarbiausių mokyklos uždavinių buvo „išauklėti inteligentiškus, kilnius, veiklius ir sveikus žmones“, „tautiškai susipratusius lietuvių visuomenės narius“. Pedagogais gimnazijoje dirbę lietuvių mokslininkai, menininkai, kultūrininkai stengėsi auginti stiprias, savarankiškas asmenybes. „Antai, atsimenu, Esmaitis [Meilės tėvas S. Matjošaitis] plačiai, emocingai brėžė per literatūros pamokas Vydūno „sau žmogaus“ paveikslą. Ne vienas akino augantį žmogų ugdytis laisvą, nepriklausomą, nenuolankų savo asmens pagrindą“, – liudija M. Lukšienė.
Stiprios, ryškios lietuvių kultūros asmenybės lankydavosi ir Matjošaičių namuose. Geras šeimos bičiulis buvo Antano Smetonos režimo Lietuvoje persekiotas ir į Vilnių pasitraukęs kairiųjų pažiūrų intelektualas, literatūros kritikas Pranas Ancevičius, Česlovo Milošo vyresnysis draugas. Didelį įspūdį Meilei paliko vakarais vykusios jos tėvų ir P. Ancevičiaus literatūrinės diskusijos.
Vilnių to meto lietuvių šviesuomenė suvokė kaip kovos lauką – kovos už lietuvių kalbą, kultūrą su sostinę užėmusia Lenkijos valdžia. Meilė kartu su tėvais jautriai išgyveno dėl valdžios uždarinėjamų lietuviškų mokyklų, skaityklų, didžiavosi paprastais Vilniaus krašto lietuviais, kurie atkakliai gynė lietuvišką žodį, drąsiai dėl jo ėjo į teismus ir sėdo į kalėjimus. Lietuvių jaunimą Vilniuje ugdė tiek XIX amžiaus romantizmo, tiek savo meto nacionalinės kovo dvasia: „Gyvi mums buvo ir filomatai, ir filaretai. Scenoje matėme Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, o čia pat – uždarinėjamas mokyklas, pasityčiojimus gatvėje; buožėmis iš mokyklos varomi mes patys, moksleiviai“. Daug vėliau – XX amžiaus pabaigoje – M. Lukšienė ginčysis su Česlovo Milošo požiūriu, kad anuo metu egzistavęs vien lenkiškas ir žydiškas Vilnius, kad lietuviai gyvenę tik lietuviško Vilniaus mitu. Jos teigimu, tuo laiku Vilnius buvęs ir lietuviškas: „Mes jame gyvenome, daug išgyvenome ir daug patyrėme, čia skleidėsi tikrai spindulinga idealizmo, susijusio ir su nacionaliniu judėjimu, ir su demokratija, gija. Ir mes visi anaiptol nesijaučiame mitologinėmis būtybėmis, kaip atrodo Milošui. […] Lietuvių inteligentui Vilnius buvo jo, jo tautos prisikėlimo simbolis“. Pasak M. Lukšienės, Vilniaus lietuviai buvę didesni idealistai, labiau pasiaukoję tautai ir visuomenei, negu „orientuoti į pinigą“ kauniečiai.
1931-aisiais baigusi gimnaziją Meilė apsisprendžia vykti studijuoti į Kauną: „tiesiog buvo didelis laisvos aplinkos troškimas“. Vilniaus Stepono Batoro universitetas tuo metu ribojo lietuvių tautybės jaunimo priėmimą, Vilniaus krašte stiprėjo lietuvių kultūrinio gyvenimo suvaržymai. Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji pradeda studijuoti chemiją, po metų pereina į Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijuoja lietuvių literatūrą ir kalbotyrą, prancūzų kalbą ir literatūrą, pedagogiką. Kurį laiką kalbos gebėjimus lavina Prancūzijoje. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas tuo metu buvo Lietuvos literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo centras: čia profesoriauja Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga.
1937 metais Meilė susituokia su ekonomistu Kazimieru Lukša – A. Smetonos režimo persekiotu ir kalintu socialdemokratinių pažiūrų intelektualu. Po metų, išlaikiusi egzaminus, baigia universitetą ir pradeda dirbti – dėsto lietuvių kalbą privačioje Kauno rusų gimnazijoje. 1940-ųjų pradžioje susilaukia dukters Ingės, būsimos garsios istorikės. Tais pačiais metais persikelia į Lietuvos atgautą Vilnių, mokytojauja Valstybinėje mergaičių gimnazijoje.
1940 metų Lietuvos okupaciją Lukšų šeima išgyvena kaip didelę tautos tragediją – „nuotaikos buvo pagrabinės“. Patiriamas tautinio pažeminimo ir gėdos jausmas: kodėl Lietuvos valstybė nesipriešino, kodėl lietuviai taip nuolankiai su okupacija susitaikė? M. Lukšienė pritaria filosofo Stasio Šalkauskio nuomonei: tik demokratija galėjo sustiprinti tautos atsparumą ir sąmoningumą, tačiau dėl autoritarinio režimo Lietuvoje per nepriklausomybės metus nesubrendo laisvų, už savo valstybę asmeniškai atsakingų piliečių visuomenė. Mirtino pavojaus akivaizdoje Lietuvos politikams ir visuomenei pritrūksta bendruomeninio proto, bendruomeninio veikimo ir pilietinės drąsos. Šalies politikai ir inteligentai remiasi „ne kovotojo, o kentėtojo nuostata“, – pastebi M. Lukšienė.
Okupacijos metais Meilė sąmoningai renkasi kultūrinio pasipriešinimo kelią: ir svetimos prievartos sąlygomis būtina dirbti švietimo darbą, rūpintis tautiniu jaunimo ugdymu, ginti ir plėtoti lietuvių kultūrą, mokslą, kad tauta neprarastų atminties ir tapatybės, kad ji kultūrėtų, neatsiliktų, kad palankesniam laikui atėjus galėtų atgauti laisvę. Toks kelias nebuvo lengvas, juo einant teko imtis ir gudrumo, ir nutylėjimų: „nuolatos prieš akis iškildavo Adomo Mickevičiaus Konrado Valenrodo moralinė problema“.
Lietuvą okupavus vokiečiams Meilė moko lietuvių literatūros Balio Sruogos žmonos, istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės vadovaujamoje Vilniaus mergaičių gimnazijoje. Sugrįžus sovietų kariuomenei, 1944 metų rudenį pradeda dėstyti Kauno valstybiniame universitete. Tragiškais politinių pervartų metais susilaukia dar dviejų vaikų: 1941-aisiais gimsta sūnus Rimtis, būsimas mokslininkas, biologas, 1944-aisiais – duktė Giedrė, tapusi garsia muzike ir pedagoge.
1949 metais Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno perkeliamas į Vilnių. Į senąją sostinę sugrįžta ir Lukšų šeima. Meilė tęsia dėstytojos darbą Vilniaus universitete. 1951-aisiais paskiriama šio universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Kartu su profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu rengia savarankiškam gyvenimui naujas lietuvių literatų kartas. Tarp jos studentų – būsimi rašytojai Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Juozas Aputis, būsimi lietuvių literatūros tyrinėtojai, profesoriai Vytautas Kubilius, Donatas Sauka, Albertas Zalatorius. „Dėl jos baltų pražilusių plaukų vadinome Meilę Lukšienę Močiute, auditorijose pasitikdavome savo dėstytoją dainuodami jos mėgtas liaudies dainas“, – prisimena studijų metus Justinas Marcinkevičius. Dėstydama lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, Meilė tuo pačiu metu dirba mokslinį darbą: remdamasi gyvais motinos liudijimais parašo ir apsigina disertaciją „Jono Biliūno kūryba“, parengia spaudai J. Biliūno raštus, XIX amžiaus romantikų Simono Daukanto ir Liudviko Adomo Jucevičiaus raštų rinktines, kartu su kolegomis rašo akademinę „Lietuvių literatūros istoriją“.
Nepriklausoma M. Lukšienės laikysena, jos pastangos ugdyti tautiškai susipratusius ir savarankiškai mąstančius jaunus žmones nelieka okupacinio režimo nepastebėtos. Ji apkaltinama nacionalizmu, nutolimu nuo marksistinio požiūrio į literatūrą ir 1958-aisiais atleidžiama iš Katedros vedėjos pareigų. Kitais metais universitete surengiamas viešas Lietuvių literatūros katedros teismas. Komunistų partijos funkcionieriai vienas po kito sako kaltinančias ir smerkiančias kalbas, o M. Lukšienė neatgailauja – gavusi žodį pasidžiaugia darniu Katedros darbu. Netrukus ji iš viso pašalinama iš Vilniaus universiteto be teisės tyrinėti literatūrą ir dėstyti studentams kitoje aukštojoje mokykloje. Sovietų saugumas nuolat seka jos vyrą Kazimierą – partizanų vado Juozo Lukšos bendrapavardį, išsikviečia ir tardo pačią Meilę – kvočia, ar nėra turėjusi ryšių su partizanais.
1959-aisiais M. Lukšienė prisiglaudžia nedideliame Pedagogikos tyrimų institute. Čia imasi tyrinėti Lietuvos švietimo istoriją – XVIII amžiuje veikusios Tautos Edukacinės Komisijos veiklą, XIX amžiaus pedagogines idėjas. Apgina habilituotos pedagogikos mokslų daktarės disertaciją. 1988-aisiais šiame institute su kolegomis ji sukuria „Tautinės mokyklos koncepciją“, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašo strateginius švietimo dokumentus ir programas, publicistiniais ir moksliniais straipsniais aiškina visuomenei švietimo reformos tikslus. Pedagogikos tyrimų institute M. Lukšienė dirba beveik 40 metų: 1997-aisiais pasitraukia iš pareigų ir sėda prie rašomojo stalo namie. Parengia paskutines knygas, kuriose apibendrina savo idėjas ir gyvenimo patirtį: 2000 metais išeina darbų rinktinė „Jungtys“, 2004-aisiais – studija „Laiko prasmės: medžiaga besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentalitetui suvokti“.
Meilė Lukšienė buvo ypatinga lietuvių literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja: tautos praeities kultūrą ji ne tik nagrinėjo, bet ir savo darbais tęsė. Praeities įžvalgas ir idėjas ji jungė su šiuolaikinio pasaulio patirtimi, stengėsi jomis sustiprinti savo meto visuomenę ir perduoti jas būsimoms kartoms. Visų pirma, atmesdama sovietinę ideologiją, ji nuosekliai gynė laisvo, istoriją kuriančio žmogaus idėją: „asmenybė nėra bereikšmė istoriniuose procesuose“, nuo žmonių valios, jų apsisprendimų ir veiklos priklauso visuomenės gyvenimas ir tautos likimas. Kaip Antikos, Apšvietos filosofai ir jos tėvų kartos lietuvių inteligentai, M. Lukšienė tvirtai tikėjo švietimo galia tobulinti žmones ir visuomenę: švietimas – tai būdas, kuriuo žmogus ir tauta kuria save. Būtent švietimas yra tvirčiausias tautos ir valstybės pamatas, todėl juo visuomenė privalo labiausiai rūpintis.
Viena svarbiausių M. Lukšienei buvo tautos idėja: tik savame tautos pasaulyje, tik nacionalinėje kultūroje žmogus gali užaugti darnia ir stipria asmenybe, tik ant tautos kultūros pamatų statoma valstybė bus tvirta ir ilgaamžė. Todėl švietimą būtina grįsti tautos kultūra – Lietuvos mokykla turi būti tautinė. Joje lietuvių jaunimas turėtų perimti tautos tradicijas ir mokytis pats nacionalinę kultūrą kurti. Tautinė ištikimybė, tautinė savigarba – svarbūs brandžios asmenybės bruožai. Jie turi derėti su žmogaus atvirumu kitoms tautoms ir kultūroms. Mat, tik pasauliui atvira tauta bus išties kūrybinga. Pačią tautą M. Lukšienė suvokė kaip demokratinę laisvų, savarankiškų žmonių bendruomenę, kurioje gerbiami skirtingi įsitikinimai ir pažiūros. Demokratijos idėją ji gynė ypatingai atkakliai: tik demokratinėje visuomenėje gali būti išplėtoti kiekvieno žmogaus gebėjimai, tik tokioje visuomenėje lietuvis jausis kaip namuose, tik tokia visuomenė pajėgs išsaugoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau demokratija nėra vien teisinė forma. Tai sudėtingas gyvenimo būdas, kurio reikia nuolat mokytis, kuris reikalauja žmonių kultūrinio išprusimo ir moralinės tvirtybės. Demokratija negali egzistuoti be išsilavinusių ir moraliai stiprių žmonių.
Meilė Lukšienė – tikra, išmintinga politikė, mokėjusi skirti esminius gyvenimo dalykus nuo smulkmenų, gebėjusi burti bendram tautos darbui skirtingų pažiūrų žmones ir juos ugdyti savo pačios garbingu elgesiu ir veikla. Ji buvo politikė ir sovietinės okupacijos metais, kai jokio politinio gyvenimo, regis, negalėjo būti. Jau tuomet ji telkė lietuvių inteligentus, kūrė tarpusavio pasitikėjimo ryšius, kvietė nepasiduoti – svarstyti esminius tautos gyvenimo klausimus ir ieškoti sprendimų.
Sovietiniam režimui švelnėjant, M. Lukšienė, kaip lietuvių inteligentai XX amžiaus pradžioje, iškelia Lietuvos kultūrinės autonomijos idėją, kurios esmė – savarankiška, nuo Maskvos nepriklausoma, tautos kultūra pagrįsta lietuviška mokykla. Tautinei mokyklai kurti ji ima telkti mokytojus, mokslininkus, menininkus. Keičiasi idėjomis su estų ir latvių mokslininkais, lietuviška patirtimi dalinasi su kitomis Sovietų imperijos pavergtomis tautomis.
Prasidėjus tautos atgimimui, M. Lukšienė 1988 metais išrenkama į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ji kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi atidaro steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ir jam pirmininkauja. Suvažiavime pasako programinę kalbą – kaip kadaise filosofai Vydūnas ir Stasys Šalkauskis, M. Lukšienė įspėja, kad tautos kelias į tikrąją laisvę neišvengiamai bus sunkus ir ilgas, kad jo sėkmė priklausys nuo visuomenės gebėjimo mokytis ir moraliai augti:
Per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, dažnai purvinais batais eina vergas, jis giliai įsisiurbęs į beveik kiekvieno mūsų vidų. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesniojo atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, taip pat bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimus, įtarumą ir daugybę kitų bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime: užtenka stipresnio treptelėjimo iš šalies ar pas mus pačius – ir vėl mes vergai. Reikia gilaus žmogiško orumo, tautinės savigarbos, kurie įpareigoja kiekvieną ir elgtis oriai, pagarbiai su kiekvienu žmogum, su kiekviena dora mintim. Bet reikia taip pat ir tvirtumo teisybę bei teisę palaikyti. Reikia mums grąžinti į visuomenę sąžiningumą ir darbštumą – be jų jokie ekonominiai stebuklai nevyksta. Švietimas tame kelyje į žmogaus ir tautos savarankiškumą atlieka labai svarbų vaidmenį.
Pasak M. Lukšienės, „švietimo reforma – tai savo valstybės, savo demokratinės visuomenės kūrimas“, „tai tautos ugdymas laisvei“. Daktarė (taip pagarbiai bendradarbiai vadino Meilę) imasi idėjiškai vadovauti atkurtos valstybės švietimo pertvarkai. Kviečia mokytojus ir mokslininkus tartis dėl bendros švietimo vizijos ir pati brėžia tokios vizijos kontūrus. Ji ragina švietimą orientuoti į vaiką, į mokinį ir grįsti jį humanizmo, demokratijos, tautiškumo ir atvirumo principais. 1992 metais kartu su kolegomis parašo „Lietuvos švietimo koncepciją“, kurią užsienio ekspertai pripažįsta esant geriausiu švietimo pertvarkos dokumentu Vidurio Europoje, tačiau išrinktas naujos sudėties Lietuvos Seimas ją atsisako patvirtinti. M. Lukšienė susitaria su tik ką išrinktu Respublikos Prezidentu Algirdu Brazausku, kad švietimo pertvarka nebus stabdoma, bet nuoširdžios valdžios paramos reformos darbams nesulaukia. Todėl dirba kaip buvo įpratusi, – šaukdamasi talkon bendraminčius.
Daktarei rūpi nužymėti programą, kaip negausi tauta galėtų išlikti globaliame XXI amžiuje: „esminis rūpestis – kaip susitvarkyti, kad išliktume tuo, kas esame, ir kad galėtume savarankiškai dalyvauti poliloge su kitomis valstybėmis ir kitomis kultūromis“. Siekdama išlikti savarankiška Lietuva privalo ugdytis stiprias, gerai išsilavinusias, tautiškai ir pilietiškai susipratusias, demokratiškas ir bendruomeniškas asmenybes: „maža tauta, maža valstybė be tvirtų sąmoningų žmonių, piliečių ir bendruomenių, kai einame į transnacionalines struktūras, neišsilaikys“. Lietuvos valstybė išliks, jei jos politika bus morali, jei remsis nacionaline kultūra ir demokratiniais principais, jei bus grindžiama teisingumu ir pagarba žmogui.
Patriotizmas, „didžiausia atsakomybė už mūsų kuriamą valstybę ir tautą“ turėtų sieti politikus ir inteligentus, mokytojus ir mokinius. „Patriotizmo sąvoka kinta, bet jos pirmykštė prasmė – tėvynės meilė, būtent meilė, išlieka. Mitas, kurį reikia demitologizuoti? – Vargu. – Žmogus toks padaras, kad be mitų negyvena. Kitaip nudžiūtų kaip stagaras. Esama mitų, kurie gyvena ilgai, maitindami žmones. Vienas iš tų ilgaamžių yra ir patriotizmas“, – pastebi M. Lukšienė. Šiuolaikinei visuomenei, dabarties jaunimui, pasak jos, labai svarbu išsaugoti į bendruomenę jungiantį didįjį tautos pasakojimą, bendrus tautinės kultūros tekstus, bendrus mitus ir vertybes. Ar negalėtų Lietuvos himnas tapti reikšminga ugdymo medžiaga? – klausia Daktarė. Ir paaiškina: „ne kiekviena valstybė gali pasidžiaugti tokiu programiniu himnu kaip mūsiškis. Jame – visa žmogaus ir valstybės vertybių skalė! Reikėtų iš pat mažumės mūsų jaunimui jį naujai interpretuoti, sukurti aplinką pajusti himno prasmei“.
M. Lukšienė skaudžiai išgyvena matydama, kaip nuo jos idėjų tolsta Lietuvos tikrovė, kaip kasdien menkėja ir lėkštėja šalies politika, kaip smulkiose tarpusavio kovose užmirštami svarbiausi tautos gyvenimo klausimai, kaip kasdienybėje paminami žmoniškumas ir demokratija. Pastebi: „mūsų lyderiams trūksta demokratinių nuostatų“. Ji sielojasi jusdama, kad švietimo pertvarka vis labiau darosi formali ir fragmentiška, kad ji nukrypsta nuo išsikeltų laisvos tautos ir demokratinės valstybės ugdymo tikslų, kad mokykla užsidaro nuo bendrų visuomenės reikalų. Įspėja: „Ligi absurdo mėginama supaprastinti visą gyvenimą! Kur nuves dabarties fragmentavimas? Ar taip strimgalviais lėkdami neprarasime valstybės?“
Paskutiniais gyvenimo metais, jau prikaustyta prie lovos, Daktarė bičiulių vis klausdavo: „ar atsilaikysime?“ Ar atsispirsime destrukcijai? Ar atrasime bendrų jėgų ir išminties savo valstybei išsaugoti ir kurti? Pasvarsčiusi atsakydavo: „tauta sveika – svarbu, kad mintis judėtų“. Išėjo Meilė Lukšienė 2009-ųjų rudenį, palaidota Vilniaus Antakalnyje, Saulės kapinėse, greta vyro Kazimiero.
Gyvenimo pabaigoje Daktarė sulaukė ne tik aukščiausių Lietuvos valstybės, bet ir tarptautinių apdovanojimų. Jos humanistinių ir demokratinių idėjų svarbą šių laikų švietimui pastebėjo ir 2004 metais Jano Amoso Komenijaus medaliu įvertino UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Meilės Lukšienės šimtmetį ši organizacija paskelbė 2013 metais pasaulyje minėtina sukaktimi.
Siūloma literatūra:
Meilė Lukšienė, Jungtys, Vilnius: Alma littera, 2000.
Julija Biliūnienė-Matjošaitienė, Meilė Lukšienė, Laiko prasmės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
Šaltinis: Literatūra 12 klasei. Chrestomatija, II dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, 385–389.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam