Metropolitas Antonijus iš Surožo. Mūsų atsakomybė už pasaulį

Bernardinai.lt

Gyvename tragiškame pasaulyje, kuriame vyksta daug baisių dalykų. Kai įdėmiai įsižiūrime į tai, kas vyksta, tampa akivaizdu, kad dabar valgome tos žmogiškos netiesos, kurią vykdėme daugelį šimtmečių, vaisius; netiesos, su kuria mūsų pirmtakai taikstėsi, su kuria mes bandėme susigyventi, kol ji neišsiliejo didžiule pykčio banga ant mūsų pačių.

Mes su siaubu svarstome apie įsiliepsnojusį karą, tačiau labai ramiai reaguojame į tą baisią, nežmonišką taiką, kuri būna karo ir kraujo praliejimo išvakarėse. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už baisybes, kurios vyksta pasaulyje, niekas iš mūsų neturi teisės sakyti: „Aš auka, esu tyras ir nekaltai nukentėjau, buvau sulaužytas aplinkybių.“ Krikščionio niekas negali sulaužyti, krikščionis niekada nebūna paprasčiausiu inertišku aplinkybių žaislu. Mumyse tarpsta Dievo jėga, ir jei mes šios jėgos padedami nekuriame pasaulyje Dievo tiesos, tai tesame ta išsidvokusi druska, apie kurią kalbėjo Jėzus. Ji niekam daugiau netinka ir ją dera paprasčiausiai išmesti. Deja, mes labai dažnai prarandame tikėjimo, vilties ir meilės sūrumą.

Labai dažnai užsisklendžiame savo aplinkoje, stengdamiesi sukurti tylų užutekį, nepastebėdami, kad tas užutekis labai greitai virsta pelke. Mes negalime nusimesti atsakomybės nuo savo pečių už tai, kas vyksta aplinkui. Mes neturėtume galvoti, kad Dievas apsaugos mus ir išgelbės nuo visokio blogio, ne tam Jis kūrė Bažnyčią, kad ji taptų uždara, baugščia žmonių bendruomene, kuri slepiasi po Dievo sparneliu. Kristus įkūrė Bažnyčią tam, kad žmonės, sustiprinti Šventosios Dvasios dovanomis, eitų į pasaulį ir savo gyvybės kaina, savo kančios ir darbų kaina, savo mirties kaina kurtų naują pasaulį, kur viešpatautų Dievo tiesa.

Nepakanka, jog mes žinome, kad viskas Dievo sukurta, mes turime žengti į Jo kūrybą, prisimindami, kad savo mokiniams, kuriuos siuntė į pagonišką pasaulį, Viešpats sakė, jog siunčia juos tarsi avis tarp vilkų, siunčia juos taip pat, kaip Tėvas Jį siuntė, idant išliktų nepaliesti netiesos, įžengtų į pasaulį su visa meilės liepsna, su visu pasirengimu aukotis, visa žmogaus dvasios jėga, su visu nuolankumu gelbstinčiai Dievo valiai.

Kiekvienas iš mūsų privalo būti Dievo pasiuntiniu ten, kur esame: ne mūsų reikalas smerkti pasaulį, nes mes už jį turime didžiulę atsakomybę, didesnę nei tie, kurie kuria neteisybę. Kam daug duota, sako Viešpats, iš to bus daug pareikalauta: mums duota labai daug ir iš mūsų bus labai daug pareikalauta.

Dėl kitų Viešpats meldžiasi nuo kryžiaus: atleisk jiems, Tėve. Jie nežino, ką daro.

Jėzus įžengė į šį pasaulį ir tarė: atėjau pasaulį išgelbėti, o ne pasmerkti. O mus siunčia taip pat, kaip pats buvo Tėvo siųstas: negi neaišku, kaip ir kuo turime gyventi pasaulyje?

Kiekvienas, kiek sugeba, tegu niekas nenuvertina savo jėgų, turi įnešti į pasaulį kiek įmanoma daugiau meilės, nuolankumo, Dievo kelių suvokimo, gailestingumo, užuojautos ir atleidimo. Kiekvienas pajėgiame tai padaryti, nes pakanka būti bejėgiams, kad pasiduotume Dievo valiai, pakanka turėti menkniekį, idant galėtume juo pasidalinti su tuo, kas neturi net jo.

Kai pasenstame, susergame, kai mūsų kūne senka jėgos, mums lieka karšta malda, kad būtų atleistos visos neteisybės, kad būtų pagailėta visų žmonių, kad visi būtų išgelbėti.

Jei mes negyvename tokia dvasia, mes neturime Kristaus dvasios, ir mums nereikia apsigaudinėti, nes mums skirti Viešpaties žodžiai: nepakanka kartoti, Viešpatie, Viešpatie, mes turime būti gelbstinčio Žodžio bendrakūrėjai.

Pasaulis, kuriame gyvename, baisus ir atgrasus net tiems iš mūsų, kurių tiesiogiai nepalietė šio pasaulio baisybės, visi gyvena baimėje ir slepiasi nuo pasaulio. Tačiau mes niekur nepasislėpsime nuo Dievo teismo: turime arba darbu, arba malda, tačiau visada Dievo gailestingumo dvasioje, darbuotis dėl pasaulio išganymo.

Viešpats mums skiria sudėtingų uždavinių, todėl turime surinkti visus savo jėgų trupinius, taip pat visus tikėjimo trupinius ir atiduoti į Dievo rankas, tegul Jis kuria savo valią. Tačiau visada prisiminkime, kad Jis veikia mūsų sąskaita, ir visada reikalinga auka už kitą, kad šis galėtų pradėti naują gyvenimą. Tai pasakytina tiek globaliu mastu, tiek kalbant apie mūsų kasdienius santykius.

Parengė Andrius Navickas.

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
18 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
pagarba tiesos.lt

Tiesos.lt portalas savo veikla pilnai atitinka straipsnį.
Kol kas geriausias, švariausias, teisingiausias portalas yra tiesos.lt
Dievo palaimos Jums !!

Taip

tame sanburyje yra drasiu,pasiaukojanciu,mylinciu Dieva ir Tevyne, garbingu zmoniu.

ruta

yra puiki rusu patarle -‘ na boga nadeisia , da i sam ne plasai ‘ /pasitikek dievu , bet ir pats nelik nuosalyje /.

Letas Palmaitis rutai

Pasitikėjimas D-vu ir yra asmeninio veiksmo pamatas. O ta ruskių „puiki patarlė” tinka tiems, kuriems D-vas nereikalingas.

Ar tai reiškia

kad bažnyčiai reikia aukoti daugiau?

 kacius>17:02

tai reiškia, kad reikia gyventi taip, kaip moko tėvas Antonijus.

Jota Palmaičiui

Rusai (ne ruskiai) šioje puikioje patarlėje kalbėjo apie tuos, kurie sėdi ir laukia, kol viską už juos nuveiks Dievas.

 kacius >13:08

Tikrai,Dievas mato, kad jus nelaukiate. Dar Gogolis rašė: – „rusas užpakaliniu protu yra stiprus” (pirma padaro, o po to galvoja ką padarė).

Jota Kaciui

Tai dabar ir pagalvokit, ką parašėt.

 kacius Jotai

nesu rusas, pagalvoju prieš rašydamas. Ko nepasakysi apie jūsų kompaniją, su pionieriumi taigiu. Jūs rašote vieną, bet gausite už tai visai ką kitką.

Jota kaciui

Vargu ar galvoji, kadangi visiškai nesupratai, ką norėjau pasakyti Tiksliau, ką rusai norėjo pasakyti patarlėje. Panašu, kad neturi net užpakalinio proto, ką jau bekalbėti apie priekinį. Pribėgi, įkandi iš pasalų kaip ciuckis, visiškai nepažindamas nei žmogaus, nei situacijos – vadovaudamasis tik uosle – „svetimas”. Nesu rusė ir nepažįstu jokio „taigio”, neseniai atvėriau šį tinklapį, nežinojau, kad čia tokie fanatikai renkasi. Skirkite rusus nuo jų valdžios ir jos politikos.

 kacius Jotai

tamstai linkiu labiau gilintis į teologiją, Dievas tikrai už tai Jums atlygins. Kada nors suprasite, kad ta rusiška patarlė tėra „tuščio puodo skambėjimas”.

Jota

Įsikibome į tą patarlę, kuri, regis, taip lengvai suprantama. Ačiū Rutai, kad ją priminė. Man atrodo, kad būtent apie ją užsimena ir metropolitas („nepakanka kartoti „Viešpatie, Viešpatie” , tiksliau žr. Mt 7, 21). Patarlės esmė yra ta, kad joje perspėjama dėl tuščio, netikro ar lengvabūdiško pasitikėjimo, dėl širdies nukreipimo į pašalinius dalykus, t. y. dėl pasilikimo n u o š a l y j e, kaip išvertė Ruta, pažodžiui būtų „pasitikėk, bet ir pats nešok, ne pliasai”. Nes mūsų širdies gilumoje apstu nepasitikėjimo, įsikibimo į dalykus, kurie visiškai nesusiję su Dievu, bet guodžia mus labiau nei Dievas – tai Mamona, kiti stabai, veidmainystė (net prieš patį save) ir t.t. Reikia pasitikėti Dievu paliekant širdį Jame: meldžiantis, atliekant konkrečius darbus, mylint… Skaityti daugiau »

Jota

Aha, ne taip išverčiau, t.b. „Dievu pasitikėk, bet ir pats nežiopsok”. Rūta išvertė „nelik nuošalyje”. Bet išaiškinau juk panašiai – pasitikėk Dievu, bet ir pats neprieštarauk savo idėjai, tam, ko prašai. Taigi, Kaciau, tai nėra „tuščio puodo skambėjimas”, ar ne?;)

 kacius Jotai

ar ne 🙂

Palmaitis Jotai

Musulmonai dar sako „.., o asilą pririšk!”. Viskas kultūros kontekste. Tarp musulmonų nerasi posakio, analogiško ruskių „Poka grom ne grianet, mužik ne perekrestitsja”. Nekurkite čia savo įsivaizduojamos „rusų tautos”!
Rusai – senovės Naugardo ir Kijevo valstybių vardas. Kijevo valdžioje būta ir Pavolgio mordvių, kurių pamatu susiformavo maskolių (mordvių mokšų, iš kur ir Mokšva / Maksva) vėžiniu naviku plintantis, mongolų ordos tvarką perėmęs pusiau klajoklinis buvusių tautų konglomeratas – Aukso Ordos paveldėtoja Maksvos Orda. Jie ir yra būtent ruskiai (kitaip – „Volgos burliokai” – yra toks Repino pavedikslas). Jei Pačiai kažkokie „rusai” yra „Puškino ir Tolstojaus tauta”, tai ruskių „tautai” sukūrė „didžiąją rusų kultūrą” į Baltijos finougrų žemę, kurios vardas Ingrija (<-- Inkerinmaa "inkerių žemė"), Petro I užgaida perkeltas Sanktpeterburgo kultūrinis Vakarų filialas (mat Petras I sumanė padaryti iš alkoholikų ruskių jį sužavėjusius olandus). Tai įvyko tik XVIII a. pradžioje. Iki tol maskolių konglomerato kultūra - "Domostrojus" ir "Choždenie za tri moria" + folkloras apie girtą banditą Stelką Raziną ir dabartiniai "matas", "vandenukas" ir užrašai ant sienų (pageidatina - nuo š... pasmirdusiose išvietėse). Tai ne aš sugalvojau, žr. internerte jų pačių demotivation.me/5l7krnhzr87tpic.html arba ieškokite internete Владимио Белинский, Страна Моксель. Pats Peterburgas - italų, vokiečių ir prancūzų statytas miestas, kurio elitas buvo vakarietiškas, vidurinioji klasė - maišyta, o liaudis - aplinkiniai finougrai suomiai ir inkeriai. Ruskiai atvykdavo iš Ordos sezoniniams darbams ir vos ne iki XIX a. gyveno ruskių slabadoje. Žr. taip pat Petersbourg.marsho.net. O ką manote gero (be Sanktpeterburgo paribių kultūros) padarė iš Kijevo vardą pavogusi Maskolija žmonijai na ir kad ir Lietuvai? Gal žinote kokius nors ne iš kitų pavogtus (ne Čerepanovo ir pan.) atradimus? Gal ne Aleksejus Michailovičius sunaikino Lietuvą, kaip europinę valstybę, išžudė gyventojus, apiplėšė šalį išgabenęs visa, ką galėjo, į Maskoliją? Apie vėlesnius geradarius turite žinoti. Būtent šiame, Dugino ne kartą minimame Raskolnikovo "kirvio kontekste" (tikriausiai negirdėjote nieko) ir sutelpa tas "a sam ne plošaj". Nereikia jiems jokio pasitikėjimo D-vu, nei D-vo, užtenka chano su botagu. Jų "russkij Christos" - Maksvos "Trečiosios Romos" kliedesys, kuris pasibaigs kinų valdžioje.

Metropolitas Antonijus iš Surožo. Mūsų atsakomybė už pasaulį

„Kelionė su Bernardinai.lt“

Gyvename tragiškame pasaulyje, kuriame vyksta daug baisių dalykų. Kai įdėmiai įsižiūrime į tai, kas vyksta, tampa akivaizdu, kad dabar valgome tos žmogiškos netiesos, kurią vykdėme daugelį šimtmečių, vaisius; netiesos, su kuria mūsų pirmtakai taikstėsi, su kuria mes bandėme susigyventi, kol ji neišsiliejo didžiule pykčio banga ant mūsų pačių.

Mes su siaubu svarstome apie įsiliepsnojusį karą, tačiau labai ramiai reaguojame į tą baisią, nežmonišką taiką, kuri būna karo ir kraujo praliejimo išvakarėse. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už baisybes, kurios vyksta pasaulyje, niekas iš mūsų neturi teisės sakyti: „Aš auka, esu tyras ir nekaltai nukentėjau, buvau sulaužytas aplinkybių.“

Krikščionio niekas negali sulaužyti, krikščionis niekada nebūna paprasčiausiu inertišku aplinkybių žaislu. Mumyse tarpsta Dievo jėga, ir jei mes šios jėgos padedami nekuriame pasaulyje Dievo tiesos, tai tesame ta išsidvokusi druska, apie kurią kalbėjo Jėzus. Ji niekam daugiau netinka ir ją dera paprasčiausiai išmesti. Deja, mes labai dažnai prarandame tikėjimo, vilties ir meilės sūrumą.

Labai dažnai užsisklendžiame savo aplinkoje, stengdamiesi sukurti tylų užutekį, nepastebėdami, kad tas užutekis labai greitai virsta pelke. Mes negalime nusimesti atsakomybės nuo savo pečių už tai, kas vyksta aplinkui. Mes neturėtume galvoti, kad Dievas apsaugos mus ir išgelbės nuo visokio blogio, ne tam Jis kūrė Bažnyčią, kad ji taptų uždara, baugščia žmonių bendruomene, kuri slepiasi po Dievo sparneliu. Kristus įkūrė Bažnyčią tam, kad žmonės, sustiprinti Šventosios Dvasios dovanomis, eitų į pasaulį ir savo gyvybės kaina, savo kančios ir darbų kaina, savo mirties kaina kurtų naują pasaulį, kur viešpatautų Dievo tiesa.

Nepakanka, jog mes žinome, kad viskas Dievo sukurta, mes turime žengti į Jo kūrybą, prisimindami, kad savo mokiniams, kuriuos siuntė į pagonišką pasaulį, Viešpats sakė, jog siunčia juos tarsi avis tarp vilkų, siunčia juos taip pat, kaip Tėvas Jį siuntė, idant išliktų nepaliesti netiesos, įžengtų į pasaulį su visa meilės liepsna, su visu pasirengimu aukotis, visa žmogaus dvasios jėga, su visu nuolankumu gelbstinčiai Dievo valiai.

Kiekvienas iš mūsų privalo būti Dievo pasiuntiniu ten, kur esame: ne mūsų reikalas smerkti pasaulį, nes mes už jį turime didžiulę atsakomybę, didesnę nei tie, kurie kuria neteisybę. Kam daug duota, sako Viešpats, iš to bus daug pareikalauta: mums duota labai daug ir iš mūsų bus labai daug pareikalauta.

Dėl kitų Viešpats meldžiasi nuo kryžiaus: atleisk jiems, Tėve. Jie nežino, ką daro.

Jėzus įžengė į šį pasaulį ir tarė: atėjau pasaulį išgelbėti, o ne pasmerkti. O mus siunčia taip pat, kaip pats buvo Tėvo siųstas: negi neaišku, kaip ir kuo turime gyventi pasaulyje?

Kiekvienas, kiek sugeba, tegu niekas nenuvertina savo jėgų, turi įnešti į pasaulį kiek įmanoma daugiau meilės, nuolankumo, Dievo kelių suvokimo, gailestingumo, užuojautos ir atleidimo. Kiekvienas pajėgiame tai padaryti, nes pakanka būti bejėgiams, kad pasiduotume Dievo valiai, pakanka turėti menkniekį, idant galėtume juo pasidalinti su tuo, kas neturi net jo.

Kai pasenstame, susergame, kai mūsų kūne senka jėgos, mums lieka karšta malda, kad būtų atleistos visos neteisybės, kad būtų pagailėta visų žmonių, kad visi būtų išgelbėti.

Jei mes negyvename tokia dvasia, mes neturime Kristaus dvasios, ir mums nereikia apsigaudinėti, nes mums skirti Viešpaties žodžiai: nepakanka kartoti, Viešpatie, Viešpatie, mes turime būti gelbstinčio Žodžio bendrakūrėjai.

Pasaulis, kuriame gyvename, baisus ir atgrasus net tiems iš mūsų, kurių tiesiogiai nepalietė šio pasaulio baisybės, gyvena baimėje ir slepiasi nuo pasaulio. Tačiau mes niekur nepasislėpsime nuo Dievo teismo: turime arba darbu, arba malda, tačiau visada Dievo gailestingumo dvasia, darbuotis dėl pasaulio išganymo.

Viešpats mums skiria sudėtingų uždavinių, todėl turime surinkti visus savo jėgų trupinius, taip pat visus tikėjimo trupinius ir atiduoti į Dievo rankas, tegul Jis kuria savo valią. Tačiau visada prisiminkime, kad Jis veikia mūsų sąskaita, ir visada reikalinga auka už kitą, kad šis galėtų pradėti naują gyvenimą. Tai pasakytina tiek globaliu mastu, tiek kalbant apie mūsų kasdienius santykius.

Parengė Andrius Navickas.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
pasigailėk, Viešpatie

pasigailėk Viešpatie:
– komunistų ir kgbistų;
– okupantų ir kolaborantų,
– teisėjų ir prokurorų
– pedofilų ir pederastų.
Šv.Dvasia – nuskaidrink jų sielas, kad išbristų iš nuodėmių.

Beta

Bėda, tačiau Rusijos popų viršininkas Aleksis II visai priešingos nuomonės. Dievo avelės (jei jos ukrainiečiai) jam nieko vertos.

VaidasVDS

Jėzus neįkūrė bažnyčios. Jėzus kūrė visų žmonių brolystę. Žmonės patys sukūrė bažnyčias. Kol jos rūpinasi tik Jėzaus darbais ir mokymais, tol jos nedaro nieko blogo. Bet kuomet jos lenda ne į dvasinius reikalus, o į neteisingos valdžios sukūrimą, neteisingos pasaulietinės valdžios ir jos atstovų palaikymą ar nedvasinių vertybių palaikymą, štai tada ji tampa visiškai nedieviška organizacija. Bažnyčiai, kaip ir kiekvienam atskiram tikinčiajam yra vienodai taikoma dvasinė atsakomybė – kokie tavo darbai ir ketinimai, tokios ir galutinės pasekmės…

Kritikas Pikčiurna

Sielą gaivinančios mintys, kviečiančios šį Pasaulį apsivalyti nuo blogio, nes didžioji blogio dalis gimsta būtent mūsų gudraujančiose sielose nežymiais, vos pastebimais trupinėliais ir visuomenėje užauga, kaip piliakalnis, iki neįveikiamų aukštumų. Blogis yra ta pražūtingoji sinergijos rūšis, kuri žudo mūsų gyvenimus ir Pasaulį. Mat blogis, kaip ir šešėlis mus lydi visada ir didėja, kai jį pamatę išsigąstame ir norime visa savo esybe jį pridengti, kad Tiesa, kaip Saulė ar kiti, jo nepamatytų. Augalai išmintingesni už žmogų, jie betarpiškai, be užpakalinių minčių, stiebiasi į Saulę, kaip į Tiesą, ir taip šešėlis susitraukia, todėl šviesos pakanka visiems, ir dideliems ir mažiems…
Tas betarpiškumas gimdo meilę, o mes iš baimės ir godulio norime būti gudresni…

Letas Palmaitis

Jooo, Vaidas VDS žino daug geriau nei velionis metr. Antonijus! Pastarasis, deja, neskaitė „Urantijos”.

VaidasVDS

Labas Letai,
Norint daugiau žinoti, reikia daugiau skaityti ir suvokti, kaip apibendrinti.
Žinios visada yra jėga, ir tik dvasinė tiesa yra patiriama asmeniniu patyrimu ir suvokiama dvasiniu poveikiu.
Kaip tai vyksta? Tiesiog reikia paskaityti daugiau, nei tu esi perskaitęs…

Letas Vaidui

Aš juk ir sakiau, kad metr. Antonijus turbūt mažai skaitęs vargšelis!

 kacius>Letas Vaidui

… nes,mokėjo devynias kalbas :}

s.m. >kaciui

suprask gi subtilu Leto humora, kaciau 🙂

VaidasVDS

Letai,
vargšai yra visi, kurie skaito per mažai, domisi per mažai, gilinasi per mažai.
O kai kurie yra vargšai dėl to, kad neperskaitė to, kas buvo tikra, nors atrodė iš pirmo žvilgsnio ar iš kvailo patarimo (visada pasitikėti reikia pirmiau savimi, o po to kitais), kad netikra…
Aš asmeniškai labai nemėgstu misticizmo ir visokių ezoterinių paistalų, kurių pilnas internetas.
Kuomet jaunystėje svajojau, kad kaip būtų šaunu, kad kas nors surinktų visas religijas į krūvą ir atrinktų tai, kas jose geriausio ir tikro, tuomet nežinojau, kad tai jau yra padaryta ir atskleista dar daugiau. Koks skurdus tuomet buvau…

10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top