Bernardinai.lt
Prižiūrėtojai
Rašau šiuos užrašus, nes noriu, kad žmonės, kuriems tai rūpi, žinotų, ką aš pats patyriau kalėjime.
Laikui bėgant, iš eilinės aukos tapau susidomėjusiu stebėtoju ir supratau, kad daugeliui žmonių kalėjimo pasaulis vis dar lieka terra incognita. Ir vis dėlto mūsų valstybėje vienas iš šimto žmonių šiuo metu sėdi kalėjime; vienas iš dešimties (šiuo metu galbūt vienas iš septynių) vyriškos lyties atstovų kažkurią dalį savo gyvenimo praleidžia kalėjime. Be to, kalėjimas turi siaubingų pasekmių daugumai kalinių ir prižiūrėtojų. Kol kas netgi nėra aišku, kuri grupė yra labiau paveikiama.
Visuomenė privalo ką nors daryti su šia žmogiškąja tragedija. Pradžioje apskritai reikia, kad žmonės apie tai žinotų.
Ši istorija yra apie prižiūrėtojus.
Žmonės, kurie kalėjime jaučiasi labiausiai nevaržomai, yra policijos tyrėjai, kasdienėje kalboje jie geriau žinomi kaip operai. Jų oficiali pareiga – užkirsti kelią nusikaltimams, kuriuos šiuo metu kas nors gali planuoti, ir atskleisti tuos nusikaltimus, kurie jau buvo įvykdyti. Dėl to jie nėra itin varžomi kalėjimo taisyklių. „Veido korekcijos“, nesibaigiantys tardymai, mobilieji telefonai ir narkotikai – tai tik maža dalis jų standartinio arsenalo.
Operai dažniausiai žino, kaip dirbti su žmonėmis, ir yra geri to specialistai. Jie žino, kaip kalbėti, kaip klausyti. Tačiau yra išimčių. Kaip pavyzdį paimkime policijos tyrimų skyriaus vadovą 27 metų Pelšę, kurio vardą ir tėvavardį taip sunku ištarti, kad jis bendru sutarimu ilgą laiką yra žinomas tiesiog kaip Sergejus Sergejevičius. Jis nėra žmogus, linkęs į tauškalus. Jis savo skaidrias, lediniu šalčiu dvelkiančias akis įsmeigia į tavąsias ir pradeda desperatiškai svirduliuoti, patekęs į verbalinius mykimo ir jaustukų spąstus. Taip nutikdavo, kai jis būdavo blaivas. Tačiau iš tiesų blaivas jis būdavo retai. Kai regi tas kiek atlėpusias ausis, nusidažiusias raudonai tarsi šviesoforo spalva, ir užuodi tą silpnai dvelkiantį kvapelį, žinai, kad jis yra geros nuotaikos ir jo žodžiai liesis nuosekliai. Tačiau kartu tai yra ir signalas būti apdairiam: „Užsičiaupk.“ Alkoholis neturi jokių padarinių profesionalaus opero atminčiai.
Tačiau Sergejus Sergejevičius nekalbius kalinius yra pasirengęs auklėti savo ne itin švelniais kumščiais. Jis smogia žmonėms kaip tikras profesionalas, palikdamas minimalių pėdsakų, nors juos sugėręs asmuo vėliau praleidžia savaites dejuodamas ir šlapindamasis krauju. Tačiau niekas nemano, jog toks „pokalbis“ yra pernelyg blogas. Bendra nuostata teigia, kad jis nėra žvėris, o „laisvai samdomi operai“ yra žymiai žiauresni.
Lygiai kaip apdalija tave kumščiais, Sergejus Sergejevičius taip pat gali pasidalinti su tavimi arbata ar saldėsiais, duoti cigarečių. Jis netgi leis tau paskambinti savo mobiliuoju telefonu. Tiesa, gali būti tikras, kad jis užsirašys numerį, kuriuo skambinta.
Sergejus Sergejevičius ad hoc komisijų apsilankymą laiko neišvengiamu blogiu, ir jo požiūris niekuo nesiskiria nuo kitų kalėjimo kolonijos gyventojų požiūrio. Tam, kad pamaitintų šias gausias komisijas, Sergejus Sergejevičius, kaip įprasta, renka lėšas iš personalo. Tačiau kai jau artėja atsimokėjimo diena, jis papildomos „paramos“ gali kreiptis į pačius kalinius.
Kaliniai demonstruoja supratingą požiūrį į problemą ir prisideda. Kartais vietoje to jie paprašo jiems atgal „parduoti“ tai, kas anksčiau buvo iš jų paimta, – telefoną ar kitą draudžiamą daiktą. Tada abi „susitariančios pusės“ pasiekia susitarimą ir sudaromas sandėris. Sergejus Sergejevičius nė akimirkos nedvejodamas meluoja teismui ir komisijoms.
„Sergejau Sergejevičiau, kas parašė šį dviejų puslapių pasiaiškinimą?“ – klausia teisėjas.
„Nuteistasis Badajevas parašė savo paties ranka. Kaip ir parašyta“, – tvirtai atsako Pelšė.
„Tačiau Badajevas yra beraštis. Taip sakoma jo asmeninėje byloje. Jis tik dvejus metus praleido mokykloje!“
Sergejus Sergejevičius nieko nesako, jo kaip šviesoforas raudonos ausys ryškiai šviečia… Galite pamanyti, kad jis jaučiasi sutrikęs, tačiau mes visi žinome tikrąją priežastį. O Sergejus Sergejevičius yra pasimetęs savo paties mintyse. Jam visiškai nusispjauti į teismą. Nuteistajam Badajevui nenusispjauti, tačiau visiems kitiems nusispjauti ant jo.
Sudėtingais reformų metais nusikalstamo pasaulio atstovai (vadinamieji „prižiūrėtojai“) rūpinosi, kad kaliniai būtų pamaitinti, ir užkirsdavo kelią nereikalingiems konfliktams jų gretose. Tuo pat metu kalinių gretose jie skleidė kriminalinę ideologiją. Dabar tą patį daro Sergejus Sergejevičius ir jo kolegos, kurie veiksmingai apmoko būsimus kriminalinio pasaulio pėstininkus.
„Tu nesi asmuo, o tie aplink tave nėra žmonės!“
„Tu tiesiog turi klausyti viršesniųjų ir negalvoti, kai vykdai įsakymą!“ „Kuo mažiau galvoji, tuo geresnis tavo gyvenimas!“
Šios maksimos yra kalamos į galvas kaliniams, kuriems yra nuo 18 iki 25 metų. Dėl šios priežasties astronomiškai didelis procentas į laisvę paleistų kalinių galiausiai vėl grįžta į kalėjimą.
Tie, kas sugeba nebepatekti į kalėjimą, pasiekia tai ne dėl to, kaip juos auklėjo kalėjime, o nepaisydami to.
Iš tiesų būtent todėl niekas itin nenustemba, kai šiek tiek labiau nei įprasta kauštelėjęs Sergejus Sergejevičius visu savo balsu patikrinimui išrikiuotiems kaliniams šaukia: „Kas čia yra viršininkas?! Aš esu viršininkas!!“
Iš tiesų jis yra.
Aš klausiu jo: „Sergejau Sergejevičiau, jei jūs ir jūsų kolegos apsikeistumėte vietomis su čia dabar kalinčiais kaliniais, niekas nepastebėtų didžiulio skirtumo, argi ne taip?“
„Nepastebėtų“, – sutinka jis ir panašu, kad tokia padėtis jo visiškai neužgauna. Jis yra toks pat, kaip ir visi kiti.
Kartais tai, kas vyksta kalėjime, atrodo tarsi kasdienio gyvenimo už kalėjimo vartų versija, tik iškraipyta iki groteskiško kraštutinumo. Šiandien „kasdieniame“ gyvenime taip pat gali būti sunku atskirti reketininką nuo oficialios organizacijos darbuotojo. Iš tiesų, ar šis skirtumas apskritai egzistuoja daugeliui žmonių?
Ir kas gi nutinka tiems, kurie yra pernelyg išsigandę, kad drįstų stoti į kovą už savo teises, kurie prisitaiko ir pasislepia už paklusnumo kaukės? Ar ši apsauginė kaukė nesuauga su mumis ir netampa mūsų tikru veidu? Ar palaipsniui netampame vergais, tyliais ir abejingais, tačiau pasirengusiais įvykdyti bet kokią bjaurastį, jei tik taip bus įsakyta iš viršaus?
Kai palikau koloniją, būtent Sergejus Sergejevičius nunešė mano daiktus iki automobilio.
„Prašau nesugrįžkite atgal į mūsų koloniją, čia yra ramiau be jūsų“, – pasakė jis man.
Po ketverių metų kolonija buvo sudeginta iki pamatų, o ją padegė tie patys tylūs kaliniai.
Kolia
Taip jau nutiko, kad sutikau jauną vyrą vardu Nikolajus (Kolia) prieš pat jo paleidimą iš kolonijos. Nikolajus laiką už grotų leido už disponavimą narkotikais – už šį nusikaltimą kali bene pusė visų savo dienas už grotų leidžiančių žmonių.
Buvo akivaizdu, kad jis sugrįš. Jis už spygliuotos vielos jau buvo praleidęs penkerius iš 23 savo gyvenimo metų ir nerodė didelio noro ateityje pakeisti savo kelius. Nors aiškiai ne kvailas, Kolia užaugo jausdamas, kad yra atstumtas ir nereikalingas. Jo gyvenimas buvo nuolatinė kova su šiuo atmetimo jausmu, o jį patį supo tokie patys atstumtieji.
Po šešių mėnesių vėl sutikau Kolią, tik dabar ant jo pilvo buvo matyti siaubinga žaizda.
„Kolia, kas nutiko?“
„Jie vėl pagavo mane su narkotikais.“
Akimirką Kolia dvejojo, tačiau tada man papasakojo visą istoriją, kurią vėliau patvirtino kiti, tapę viso to liudininkais. Sulaikę Kolią kaip nebe pirmą kartą prasikaltusį asmenį, policijos tyrėjai nusprendė prie visko pridėti dar papildomą kaltinimą. Šios derybos trunka, kiek reikia, dažnai yra gana atviros: gausi tik kelerius papildomus metus, jei mes taip paprašysime teisėjo, sako jie, tačiau už tai turėsi prisiimti atsakomybę už apiplėšimą – be to, gausi papildomų lankymo nuolaidų ar galėsi pasirinkti, kur kalėti. Dažniausiai tai ne daugiau kaip mobiliojo telefono vagystė ar kažkas panašaus.
Tačiau tada tapatybės nustatymo paradui buvo atvesdinta senyva moteris, kurios rankinuką su maždaug 2 tūkst. rublių nugvelbė kažkoks padugnė. Pensininkė apie įvykį aiškiai prisiminė labai mažai ir greitai „identifikavo“ asmenį, kurį jai nurodė tyrėjai.
Tačiau tuo metu Kolia užsispyrė. „Niekada savo gyvenime neliečiau senyvo žmogaus, tik savo bendraamžius. Atimti iš senos moteriškės paskutinį rublį – ne, aš po tuo nepasirašau ir nepasirašysiu. Kad ir ką man padarytumėte! Tyrėjai apstulbo. „Kolia, kiek tai liečia įstatymą, nėra jokio skirtumo. Pinigų suma yra ta pati, toks pat yra nuosprendis. Kodėl taip įsiplieskei? Mes negalime pasitraukti ir viską apversti vien todėl, kad taip jautriai į tai reaguoji.“
„Nedarysiu to“, – pareiškė Kolia.
Taigi jie nusiuntė jį atgal į kamerą, kad „viską apgalvotų“. Tiesa, iš pradžių jį kiek primušė, nes tai „teisinga ir reikia“. Po kurio laiko jis iš vidaus pabeldė į kameros duris. Kai jie atidarė angą, pro kurią paduodamas maistas, pasirodė jo žarnos. Kolia „atsivėrė“. Visiškas charakiri. Žaizda buvo piršto pločio ir tęsėsi per visą jo pilvą.
Kol daktarai skubėjo į pagalbą, kiti kameroje buvę asmenys bandė atgalios sukrauti jo vidurius.
Įvyko stebuklas, kad Kolia buvo išgelbėtas. Dabar jis yra neįgalus, tačiau dėl to neapgailestauja. „Jei jie man būtų prisiuvę tos senos moters rankinuką, bet kuriuo atveju būčiau miręs“, – teigia Kolia turėdamas mintyje tai, kad būtų praradęs savigarbą, o be jos gyvenimas yra neįsivaizduojamas.
Žvelgiu į šį žmogų, kuris dažnai buvo tupdomas į kalėjimą, ir su tam tikru kartėliu galvoju apie tuos laisvėje esančius žmones, kuriems garbė reiškia žymiai mažiau nei Koliai, kurie nematytų nieko blogo pavogdami kelis tūkstančius rublių iš senolio ar senolės. Tiesa, jų nusikaltimas būtų apvilktas protingais žodžiais. Jie neturi gėdos.
Patinka jums tai ar ne, tačiau aš didžiuojuosi Kolia.
Pagal The New York Review of Books parengė Donatas Puslys.
