Michailas Chodorkovskis: „Permainas teks iškentėti“

khodorkovsky.ru

Spalio 12-osios vakare Prahoje pradėjo darbą 18-oji kasmetinė tarptautinė konferencija „Forumas-2000“. Šiemet ji pavadinta „Demokratija ir nepasitenkinimas: ketvirtis amžiaus po „geležinės uždangos“ ir Tiananmenio“. Pagrindiniu atidarymo ceremonijos pranešėju tapo Michailas Chodorkovskis, savo kalboje papasakojęs apie dabartinę politinę situaciją Rusijoje ir nužymėjęs šalies demokratinio judėjimo strateginius tikslus bei taktinius uždavinius.

Skelbiame Michailo Chodorkovskio Prahos „Forume-2000“ perskaityto pranešimo visą tekstą ir vaizdo įrašą.

Man yra didelė garbė kalbėti Forume, kurio vienu iš steigėjų buvo įžymus Europos humanistas ir demokratas Vaclavas Havelas. Prieš dvidešimt penkerius metus Praha buvo tapusi „aksominės revoliucijos“ sostine. Tačiau revoliucija niekada nebūtų buvusi tokia „švelni“, jeigu anksčiau nebūtų buvę didžiojo „Prahos pavasario“. Vaizdžiai tariant, be Havelo ir Dubčeko niekuomet nebūtų buvę to Gorbačiovo, kokį mes jį pažįstame. Be Gorbačiovo nebūtų įvykęs persitvarkymas. Be persitvarkymo nebūtų ir rusiškojo atšylio, leidusio čekų revoliucijai tapti „aksomine“. Permainų vėjas, papūtęs iš Prahos tolimais 1968-aisiais, po dvidešimties metų čionai ir vėl sugrįžo – tam, kad pasaulis pasikeistų visiems laikams.

Prahos pavasaris iš naujo atvėrė disidentų epochą, pavertė didvyriais tuos, kas nelinkęs su kitais žygiuoti koja kojon, kas nebijo pasipriešinti agresyviosios daugumos valiai.

Savo ruožtu su disidentiniu judėjimu betarpiškai susietas ir naujasis politinių represijų istorijos skirsnis. Už pastangas įveikti kelią nuo „Prahos pavasario“ iki „aksominio komunizmo rudens“ daugelis garbingų žmonių sumokėjo laisvės, o kai kurie – ir gyvybės kainą. Šių žmonių heroizmo dėka disidentinis judėjimas kovose prieš totalitarinius režimus pelnė ir pelnydavo ne tiek politinę, kiek moralinę pergalę. Tai svarbu atminti, ypač šiandienos Rusijos įvykių fone, kuomet ir vėl prireikia daug drąsos – vien tik tam, kad nesusitapatintum su minia.

Aš nepailsdamas kalbėsiu apie politines represijas Rusijoje, apie šalyje atsiradusius naujus politinius kalinius. Būtent šiai temai bus pašvęstas mano didelis pranešimas, kurį po dviejų savaičių pateiksiu Osle. O šiandien aš noriu pakalbėti apie kitką – apie Rusijos demokratinio judėjimo strategiją ir taktiką tomis sąlygomis, kuomet sparčiai degraduoja politinis režimas, virstantis „neototalitarizmu“.

Po emocionalaus pakilimo, lydėjusio judėjimą už sąžiningus rinkimus ir išaugusį iš protestų prieš 2011-ųjų metų parlamento rinkimų rezultatų klastojimą, Rusijos demokratinis judėjimas patyrė nuoslūgį, radosi pasimetimo ir nusivylimo nuotaikų. Šiomis aplinkybėmis daugelis žmonių patiria vidinį diskomfortą dėl to, jog Rusija sugrįžta į sovietinę praeitį, todėl jie linkę pasyviai stebėti situaciją bei pasikliauti krintančiomis pasaulinėmis naftos kainomis.

Žinoma, naftos kaina iš tiesų gali kristi, – to kaip tik negalima atmesti, – tačiau to kritimo efektas gali pasirodyti ne visai toks, kokio daugelis slapčia tikisi.

Nepaisant visų Rusijos ekonomikos patiriamų sunkumų, nevertėtų ignoruoti jos potencialo ir diversifikacijos galimybių. Todėl susidėjus rankas laukti ir tikėtis, jog pasikeitusi pasaulinės rinkos konjunktūra pašalins visas politines problemas ir atvers kelią demokratijai Rusijoje, yra mažų mažiausiai neapdairu. Naftos kainų kritimas pats savaime negali lemti Rusijos demokratizacijos ateities, ir jokia nauja politinė santvarka savaime neatsiras vien todėl, jog biržas ištiko finansinių kotiruočių griūtis.

Rusijoje yra [visuomenės] klasė, kuri iš principo suinteresuota demokratiniais pertvarkymais ir geba atlikti reikalingą istorinį ir politinį darbą, demokratiniais pagrindais pertvarkant Rusijos visuomenę ir valstybę. Tačiau politiniu požiūriu – tai kol kas giliai politiškai įmigusi „protoklasė“. Nepaisant to, jos neįmanoma nepastebėti: rusiškame kapitalizme veikia ne tik „Putino draugai“. Yra milijonai nepriklausomų verslininkų, kurie, nepaisant visko, ir toliau visoje šalyje vysto savąjį verslą ir tuo pačiu renčia pastolius naujam ekonomikos statiniui. Yra dešimtys milijonų puikiai išsilavinusių, stiprių profesionalų, iš kurių žingsnis po žingsnio susiformuoja nauja „vidurinioji klasė“. Šie žmonės neužsiima politika ir nedažnai parašo politinius komentarus socialiniuose tinkluose. Tačiau kiekvienas jų praktiškai dalyvauja milžiniškos šalies statyboje. Jie sėkmingai konkuruoja šiuolaikinių technologijų rinkose, kuria prekybos tinklus, stato namus ir kelius, trumpiau tariant – jie užsiėmę darbu. Jie – Rusijos viduriniosios klasės ateitis: kaip visuomenės klasė, ji dar neužgimė, tačiau tam jau padėtas pagrindas. O tai reiškia, jog esti prielaida ir demokratijai, ir liberalizmui.

Strateginis tikslas – būtina šią klasę pažadinti aktyviam politiniam gyvenimui, padėti susivokti savuose politiniuose interesuose ir, jiems stojus demokratinio judėjimo priešakyje, paskatinti imtis veiksmų – tiek savų, tiek ir visos šalies visuomenės interesų labui.

Pagrindinė problema yra ta, jog demokratinis judėjimas turi išmokti išsikelti tik tuos politinius uždavinius, kokius sugebėtų įgyvendinti. Šiandien mūsų laukia daugelio vadinamų „mažųjų darbų“ kliūčių ruožas, kurį privalu įveikti. Tarsi ir netiktų užsiimti tais „mažaisiais darbais“– juk tai padeda režimui išlaikyti jo legitimumo likučius. Taip pat suprantama, jog visiems mums norėtųsi greitos gėrio pergalės prieš blogį: nedelsiant sugriauti autoritarizmą, žaibiškai sunaikinti korupciją ir visiškai pašalinti savivalę. Tačiau negalima žmonėms siūlyti tokių metodų, kuriems kol kas jie dar nepasirengę. Permainas teks iškentėti. Reikia sukurti pilietinės visuomenės infrastruktūrą, reikia politiškai išauklėti visuomenės klasę, kuriai lemta tapti Rusijos demokratijos statytoja.

Todėl prioritetu dabar turi būti kaip tik tie „maži ir nuobodūs darbai“, būtent jie padės sukaupti būtinąjį potencialą, reikalingą tikrosioms, o ne dekoratyvinėms permainoms.

Kodėl demokratai dabar turėtų užsiimti nuobodžiais ir neretai pavojingais darbais, užuot paprasčiausiai sėdėję ir laukę, kada ateis metas „paskutiniam ir lemiamam mūšiui“ su autoritariniu režimu? Ogi todėl, jog neatlikus kasdienio rutininio darbo demokratijos įtvirtinimui, pasikliaujant vien tik pasauline krize ir belaukiant revoliucijos, nieko gero Rusijoje vis vien neįvyks.

Išties, pasaulio ekonominės konjunktūros pablogėjimas, dar skatinamas ir veikiančių prieš Rusiją sankcijų, tam tikru momentu gali išprovokuoti valstybinį perversmą šalyje, panašų į tą, koks ją buvo ištikęs beveik prieš šimtą metų – 1917-aisiais. Tačiau labai mažai tikėtina, jog pasukusi tuo keliu Rusija taptų konstitucine teisine valstybe.

Tuo pat metu neverta turėti iliuzijų dėl to, jog valdžia atsipalaiduos ir suteiks demokratams galimybę ramiai užsiimti tais savo „mažaisiais darbais“ – tokiais, kaip politinių kalinių gynyba arba dalyvavimas „beviltiškose“ visų lygių rinkimų kovose, siekiant tikslo mobilizuoti pilietinės visuomenės jėgas. Nė vienas autoritarinis režimas negali ramiai stebėti, kaip jam bandoma išugdyti duobkasį. Juo labiau Rusijoje, kur „maži darbai“ dažniausiai tampa „didelių nemalonumų“ priežastimis. Todėl Rusijos demokratams greičiausiai teks patirti rūsčius išbandymus. Šiame kelyje neišvengiamai bus ir herojų, ir aukų, bus spaudimo, bus areštų. Tam tikromis sąlygomis, jeigu tik režimas pajus realią grėsmę, represijos gali tapti masinėmis. Šis režimas nebeturi kur trauktis, jis jau nuėjo taip toli, jog transformacijos taikiu būdu tikimybė yra be galo maža. Vadinasi, sulauksime ir protų, ir širdžių įniršio, ir tam reikia būti pasirengusiems.

Vienas pagrindinių Rusijos demokratiniam judėjimui gresiančių pavojų – atotrūkis tarp demokratiškai nusiteikusių masių ir jos politinio avangardo. Rusijos istorija mus moko, kad kuo yra pasyvesnis visuomenės demokratijos pagrindas, tuo radikalesnis tampa jos politinis avangardas. Šiai problemai spręsti nėra kito kelio, kaip tik artėti vienas prie kito. Viena vertus, politinis avangardas turi atsižvelgti į tikrąją visuomenės demokratinio pagrindo būklę, suvokti jos nuotaikas ir kiek ji pasiryžusi permainoms. Kita vertus, tie „užsislėpusių demokratų“ milijonai, „sielos gilumoje“ neapkenčiantys autoritarizmo ir jį balsiai smerkiantys tik „virtuvėse“, turėtų palaikyti ir gerbti savąjį politinį avangardą, – tuos, kurie dėl garbingos Rusijos ateities yra pasiryžę paaukoti savo buities komfortą, savo laisvę, o neretai – ir gyvybę. Žinia, šie žmonės kartais būna nepatogūs, dažnam miesčioniui jie atrodo tarsi idėjos apsėsti, nekantrūs, pernelyg tiesmukiški ir net nepakenčiami. Tačiau be tokių žmonių neįmanomas joks judėjimas į priekį, nes jie – permainų katalizatorius. Kažkada Ilja Erenburgas „kairįjį avangardą“ pavadino šiuolaikinio meno esencija, kuri grynu pavidalu nevartojama, tačiau atskiedus ji vėliau įsikūnijo šimtuose įžymiausių kūrinių, sukurtų ateities kartų rašytojų, dailininkų ir kompozitorių. Šiandienos politiniai aktyvistai – tai ateities Rusijos demokratijos esencija, jų kova nusipelno, kad būtų palaikyta ir gerbiama žmonių, kurių tikruosius interesus jie šiandien narsiai gina.

Rusijos izoliacija egzistuoja tik galvose tų, kurie aklinai – tarsi „Kremliaus siena“ – apsitvėrę nuo realaus gyvenimo. Rusija yra pasaulio ekonominės ir politinės sistemos dalis, ir kitos valstybės, tarp jų JAV ir Europos Sąjungos narės, gali turėti reikšmingos įtakos viskam, kas Rusijoje vyksta. Tik reikia apdairiai naudotis šia įtaka, nes galima kai kada sulaukti ne tokio rezultato, kokio buvo tikėtasi. Tai liečia ir tokį galingą, režimą paveikiantį instrumentą, kaip tarptautinės sankcijos. Jų pritaikymas, matyt, buvo neišvengiamas toje situacijoje, kuomet Kremlius parodė esąs „didžiausias Europos chuliganas“. Tačiau negalima per daug kliautis vien tik sankcijomis – tai labai nevienareikšmis instrumentas, o ir perteklinė Rusijos izoliacija, sakykim, kultūros srityje, režimui netgi gali būti naudinga. Pavyzdžiui, vizų apribojimai paveikia jauseną žmonių – naujai gimstančios klasės, matančios save vieningos Europos dalimi.

Tarptautinis reagavimas neturėtų būti nukreiptas prieš Rusiją, jis turėtų sukurti visiško nepakantumo atmosferą režimo atstovams, užkirsti kelią bandymams eksportuoti korupciją ir beprecedentį pagal mastą iš šalies gyventojų pagrobtų pinigų išplovimą. Rusijos demokratiniam judėjimui reikia ne Vakarų ir Rusijos priešpriešos, o protingos ir geranoriškos sąveikos, ir aš tikiuosi, jog Europos bendrija, kuriai atstovaujama taip pat ir šiame Forume, padės mums tokią sąveiką organizuoti.

khodorkovsky.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
mentalitetas rusų ne tas

Lietuvos rusai gyvena kaip rojuje: visos teisės, net daugiau turi nei lietuvis.
O vis tiek nepatenkinti, garbina putiną, leniną, staliną ir nekenčia lietuvių.
Vienintelį argumentą, kurį pripažysta rusai: tai jėga, bizūnas.

O kaip Lietuvoje

Ar atgims sužlugdyta vidurinioji trečioji klasė? Pas mus yra klasė oliharkų ir klasė ubagų.

Lietuivoje vidurinioji klasė

nuskurdinta ,apatiška.Tai patvirtina teiginį,kad ekonomika nesukuria demokratijos.Tam reikia asmenybės pastangų,tautos vidinių dvasinių -intelektualinių ,proto ir sielos,t.y.širdies pastangų.Valios ir moralės.

Reiktų

demokratinio pasaulio vadovams nepaduoti rankos banditui.Sulaužyti protokolą.Tai nemažas iššūkis,bet labai reikalingas.Tai būtų pagarba tūkstančiams nužudytų Ukrainoje.Tiek nedaug,tik nepaduoti rankos ir,atrodo,beveik neįmanoma.Geriau tūkstančiai tegul žūsta?

Tas režimas tai bus pakeistas.

Paprasti žmonės,žinoma,to nepadarys,tai padarys pati Putino aplinka.Bet kaip padaryti,kad tuoj negimtų naujas drakonas,kaip atsitiko Lietuvoje.Dabar ir mūsų valdžia žaidžia karą,ginkluojasi,skiria milžiniškas pinigų sumas,o nuskurdę žmonės tyliai žiūri ir nežinia,ką jie sau galvoja.Ginklai ir kuopos dar ne viskas.

Kritikas Pikčiurna

Lietuvos autokratams ir oligarchams V.Putinas ir jo režimas yra neįkainojama dovana. Būdami iš esmės nevykę jo klonai (nes Lietuvos mastai ne tie jiems pilnai atsiskleisti), jie gali skelbtis esą demokratai ir europinės kultūros nešėjai, melžti savo žmones ir ES per paramas. M.Chodorkovskis labai pagrįstai tvirtina, kad viduriniosios klasės padėtis valstybėje yra jautriausias rodikliai vertinant demokratijos laipsnį, bei socialinę atskirtį. Vidurinioji klasė yra tas plaustas skurstančiai visuomenės daliai, ant kurio ji gali atsigauti, išplaukti ir išgyventi, o mažiau susitepusiems valdžia oligarchams yra kukli alternatyva kalėjimo kameroms. Pasaulio ekonominėje erdvėje noksta permainos ir pasaulinė bankų krizė bei Putino demaršai tėra tik ankstyvieji šio pokyčio pranašai. Laiminga Rusija, kad dar turi tokių veiklių žmonių ir mąstytojų, kaip M.Chodorkovskis. Bet dauguma to dar nesupranta.… Skaityti daugiau »

Rusijos tauta

yra tradiciškai labai šilta,bendruomeniška,kažkada sakė kolektyviška.Tai išnaudoja savo tikslams Putinas,neva gindamas rusų mažumas.Todėl ten lengvai prigijo ir socializmas,net nuleistas iš viršaus.Tautos susitelkimas yra gerai,tik kaip jį išvaduoti iš Kremliaus gniaužtų?Šilti atjaučiantys žmonės yra siekiamybė kiekvienoje valstybėje,mieste,kaime.Pasauliniame kontekste tai yra Rusijos stiprybė,unikalumas ir pavyzdys,misija?Tik ne prievarta ,žinoma.

Grasilda

O vakar dienos Prahos diskusiją su V. Landsbergiu ar įdėsite?

Ar pakentėsit?

Prieš 20 su virš metų mūsų irgi klausė:
Ar pakentėsit ? Taip, šaukė minia…ir… kenčia iki šiol.Kuo toliau, tuo gražiau.Referendumų negalima, žemes išparduot, marš dirbti kapitalistui ir t.t. ir pan.-judėjimo laisvė.Judam, judam , visas milijonas išjudėjo, liko seniai ir vaikai.

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top