laikmetis.lt
Europos Sąjunga didžiuojasi, kad „gina demokratiją Europoje“, palaikydama Ukrainą prieš Rusijos invaziją. Pabandykite tai pasakyti Vengrijai ir Lenkijai. ES, prisidengdama melaginga „teisinės valstybės“ vėliava, vykdo savo politinį karą prieš demokratiją šiose valstybėse narėse. Dabar Briuselis pradeda savo pavasario puolimą.
Neapsigaukite manydami, kad šis konfliktas yra tik atitinkamų konservatyvių vyriausybių problema. Demokratija Europoje yra ant kortos. Tie, kurie nieko nedarys, kai ES autokratai ateis pas vengrus ir lenkus, galės kaltinti tik save, kai ateis jų eilė.
Briuselio didieji batalionai ką tik paleido du sunkius sviedinius į Lenkiją. Pirma, Europos Teisingumo Teismas priėmė Lenkijos vyriausybei nepalankų sprendimą, paskelbdamas, kad valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ teismų reformos pažeidžia Europos taisykles. Tada Europos Komisija paskelbė, kad vėl teisia Lenkijos vyriausybę dėl jos naujo įstatymo prieš Rusijos kišimąsi į šalies vidaus politiką. Lenkijai gresia šimtai milijonų eurų baudų.
ES akiratyje vėl atsidūrė Vengrija. Europos Parlamentas, tariamai demokratinis ES veidas, rengia ne ką kitą, bet antikonstitucinį perversmą prieš Fidesz vyriausybę.
Europos Parlamentas ką tik didžiule balsų dauguma priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad iš Vengrijos būtų atimtas pirmininkavimas Europos Vadovų Tarybai dėl ES vertybių pažeidimo. ES taisyklėse nustatyta, kad Tarybai kas šešis mėnesius rotacijos būdu pirmininkauja valstybės narės; Vengrija turėtų pirmininkauti 2024 m. antrąjį pusmetį, o po jos pirmininkavimą perims kita valstybė parijas – Lenkija. Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų Europos Parlamento narių grupės, matyt, yra pasirengusios perrašyti taisykles, kad tai neįvyktų.
Šis konfliktas įsiplieskė Briuseliui nuolat šantažuojant Budapeštą, kai iš Vengrijos atimamas milijardinis finansavimas kaip bausmė už atsisakymą laikytis ES linijos įvairiais klausimais – nuo migracijos iki lytinio švietimo.
Gali atrodyti, kad ES, teigdama, jog gina demokratiją, neigia suverenių tautų teisę pačioms spręsti dėl savo politikos. Tačiau Briuselio kalboje „demokratija“ dabar gali reikšti savo priešingybę: bandymą primesti politiką ir vertybes iš centro, netgi prieš rinkėjų išreikštą valią. ES biurokratijai demokratija – tai tik kratos – kontrolė be demos – žmonių.
Olandų europarlamentaras Thijsas Reutenas (S&D frakcija) praėjusią savaitę net paskelbė, kad ES turi imtis veiksmų, kad neleistų V. Orbanui pirmininkauti Tarybai, nes „Vengrija nebėra demokratiška šalis!“ Tai bus naujiena milijonams Vengrijos rinkėjų, kurie praėjusiais metais triuškinamai perrinko „Fidesz“.
Žinoma, tokie kaip Reutenas nori pasakyti, kad Vengrija yra „netinkama“ demokratija, kurioje konservatyvi vyriausybė pasiryžusi daryti tai, dėl ko buvo išrinkta: puoselėti tradicinius Vengrijos žmonių įsitikinimus apie tautą, šeimą ir krikščioniškąsias vertybes.
Štai kodėl tokia EP narė kaip Isabel Wiseler-Lima (ELP) tvirtina, kad Orbanui tiesiog negalima leisti būti „Europos Sąjungos veidu“ sėdint prie Tarybos stalo. Jo veidas netinka, nes jis nesutinka su „ES vertybėmis“, kurias Briuselio elitas siekia primesti Europai iš viršaus žemyn, primygtinai reikalaudamas aklai pritarti viršnacionalinei valstybei, daugiakultūriškumui ir transseksualų ideologijai.
Demokratijos idėja ES sluoksniuose taip degradavo, kad buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas netgi tapo probriuseliškos opozicinės Pilietinės platformos lyderiu Lenkijoje. Girdėti šį užkietėjusį eurokratą sakant dideles kalbas apie demokratiją būtų juokinga, jei tai nebūtų taip rimta.
Neseniai vykusiame antivyriausybiniame mitinge D. Tuskas sakė, kad jie yra pasirengę „kaip prieš 40 ar 30 metų, kovoti už demokratiją, už Lenkiją ir mūsų teises“. Šis Tuskas yra tas pats antidemokratas, kuris, kaip mes, britai, prisimename, mūsų referendumą dėl narystės ES pavadino „kvailu“, o paskui, kai jo sąjungininkai „Remainer“ pralaimėjo demokratinį balsavimą dėl išstojimo (žinoma, dėl to, kad mes, rinkėjai, buvome kvaili), jis su kartėliu pareiškė, kad tikisi, jog tiems, kurie kovojo už „Brexit“, bus skirta „speciali vieta pragare“.
Ypač odiozinis buvo D. Tusko bandymas palyginti dabartinius įvykius su kova už Lenkijos ir Rytų Europos išlaisvinimą iš sovietų valdžios. Jei kas nors ir gali būti lyginamas su Kremliumi šiandien, tai tikrai tie, kurie bando primesti lenkams ES diktatą iš užsienio sostinės, nors ir pasitelkdami teismo nutartis, o ne tankus.
Dabar ES institucijos naudoja teisinės valstybės argumentą kaip būdą perkelti politinius nesutarimus dėl vertybių ir kultūros iš viešosios nuomonės teismo į teismo salę. Pasiremdamos ES sutarties 7 straipsniu ir paskelbdamos, kad ginčas su valstybėmis narėmis yra teisinės valstybės klausimas, jos reiškia, kad dėl jo faktiškai nebegalima diskutuoti ir visi privalo paklusti. Juk tik nusikaltėliai pažeidžia įstatymus, ar ne? Taigi ES gali naudotis teisinės valstybės principu kaip skydu, už kurio gali kovoti savo politinį karą.
Kalbėkime aiškiai. Didžiausias visų Europos tautų klausimas šiuo atveju yra ne koks nors konkretus įstatymas, kurį priėmė Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ar kitų šalių vyriausybės. Ant kortos pastatyta pačios Europos demokratijos ateitis.
Kiekvienas gali nesutikti su politika ar įstatymais. Diskutuokite ar prieštaraukite jiems, kiek tik norite. Tačiau šios diskusijos neturės jokios reikšmės, jei žmonės neturės suverenios savo šalies kontrolės ir negalės laisvai išsirinkti demokratinės vyriausybės pagal savo pasirinkimą. Niekas kitas nebus svarbu, jei nebus užtikrinta nacionalinė demokratija. Štai kodėl turėtume susitelkti ginti bet kurią tautą, kai ji yra puolama.
Istorija įrodo, kad suvereni nacionalinė valstybė yra vienintelis veiksmingas demokratijos, kurioje piliečiai turi tam tikrą kontrolę, pagrindas. Visa kita, kad ir kaip tai būtų vadinama visos Europos ar net pasauline demokratija, gali reikšti tik technokratų, teismų ir ES ar JT komitetų tironiją.
Šaltinis: European Conservative