lrt.lt
Romoje, už kelių žingsnių nuo Ispaniškųjų laiptų – Baroko architektūros šedevro, via dei Condotti gatvėje, veikia garsi literatūrinė kavinė – Caffè Greco. Ji čia – jau pustrečio amžiaus, nuo 1760-ųjų. Joje yra lankęsis Johannas Wolfgangas Goethe, Stendhalis, Georgas Gordonas Byronas, Adomas Mickevičius, Henrikas Ibsenas, Hansas Christianas Andersenas… Devintajame XX a. dešimtmetyje lankėsi ir Česlovas Milošas, vėliau parašęs eilėraštį „Caffè Greco“, kuriame įamžintas kavinėje vykęs pokalbis.
Dabar ten prie vieno staliuko kaba Č. Milošo nuotrauka bei jo eilėraščio tekstas. Tai Č. Milošo staliukas Romoje. Kavinės interjeras – autentiškas, nuo XVIII a. pagal specialius receptus ruošiama kava – ypatinga, savi saldumynai ir subtilūs suvenyrai, kuriuos perka daugybė turistų. Ši kavinė – ne tik mažas Europos literatūros muziejus, bet ir gyvas diskusijų klubas: čia tebeveikia beveik prieš šimtmetį įkurtas „laisvasis Caffè Greco universitetas“. Tai vienas iš perlų, kuriais didžiuojasi Roma, kurie pritraukia į ją daugybę turistų, dar ir dar kartą patvirtinančių Amžinojo miesto legendos galią.
Panašią kavinę Vilnius taip pat turėjo pačioje savo širdyje, priešais Katedrą. Čia buvo pirmoji lietuviška kavinė „Birutė“, įsteigta 1920 m. rugsėjį, miestą tebevaldant lietuviams. Joje, kaip teigia vilniškis rašytojas Rapolas Mackonis, iš karto ėmė telktis inteligentija, literatai ir muzikai, kas vakarą gyvai grodavo muzikinis trio. Vėliau, po Želigovskio antpuolio, kavinės savininku tapo Sebastijonas Rudnickis – ir tarpukariu, pavadinta cukraine „Pas Rudnickį“, ji virto svarbiausiu literatūros, spaudos ir meno bohemos aviliu. Čia, nepaisant prieštarų, bendravo lenkų, lietuvių, baltarusių, žydų, rusų literatai ir žurnalistai. Sovietmečiu tradicija tęsėsi – 1960 m. pavadinta „Literatų svetaine“, kavinė toliau šurmuliavo kaip rašytojų, menininkų, intelektualų forumas, ypatinga laisvės sala, kurioje, anot Marcelijaus Martinaičio, „po karo „praktiką“ atliko ištisa literatų karta“. Kavinės mitą kūrė daugybė kultūros personų – nuo autoritetų, sakykime, Justino Marcinkevičiaus, iki bohemiečių – ypač Pauliaus Širvio. Iki profesoriaus Vytauto Kavolio, kuris čia pasirašinėdavo įskaitas studentams.
O dabar įsivaizduokime mūsų sostinės svečią, kuris atvykęs į Vilnių ieško, kaip pajusti jo kultūros dvasią, jo kaip literatūrinio miesto legendą. Ne taip sunku aptikti žinias, kad Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas sėdėjo prie lango garsiojoje kavinėje priešais Katedrą, kai į miestą 1940-ųjų birželį įžlegėjo sovietų tankai. Juk Č. Milošas pats tai aprašė į penkiolika kalbų išverstoje knygoje Gimtoji Europa. Natūralu, kad tai sužinojęs svečias ar viešnia nuspręs praverti kavinės duris ir surasti tą (ar bent menamą) Č. Milošo staliuką prie lango. Juk jis čia tikrai turi būti pažymėtas. Taip yra daugybėje Europos miestų, kurie brangina savo literatūrines kavines, ir ne tik kokiame Paryžiuje, bet ir artimoje Vilniui Krokuvoje. Jeigu Č. Milošo staliukas yra Romoje, tai juk Vilniuje, mylimiausiame šio poeto mieste, – būtinai! Ir svečias, ieškodamas legendos pėdsakų, praveria žymiosios kavinės priešais Katedrą duris…
Jis tikrai pajunta legendos dvelksmą. Kur ten dvelksmą – tikrą legendos pliūpsnį. Legendinė vištiena! Originali ir autentiška, kvapniai spirganti pagal Kentukio garbės pulkininko Harlando Sanderso receptą! Tai legenda, kuri iš vienos JAV pakelės užeigos jau paplito po 118 šalių, ir pagaliau į pačią Vilniaus širdį ją atgabeno KFC, antras pagal dydį visame pasaulyje greito maisto restoranų tinklas. Nuo balandžio buvusioje „Literatų svetainėje“ veikia KFC. Puiki dovana sostinei. Juk žymiausia Vilniaus literatūrinė kavinė jau ir taip senokai nebedvelkė poetų legenda ir, pavirtusi „Ūkio banko“ biuru, buvo uždara lankytojams. Užtat dabar ji vėl atvira – ir vėl legendinė! Maža smulkmena: pasikeitė tai, kas kuria legendą Vilniaus širdyje. Poeziją pakeitė greitas maistas.
Tai nenutiko netikėtai. „Literatų svetainės“ agonija vilniečių akyse truko labai ilgai. Jau Nepriklausomybės pradžioje rašytojus ir menininkus iš kavinės ėmė stumti naujasis pinigingas, dar Gariūnuose besisukantis „elitas“. Per sovietmetį išlikusi kaip viena laisviausių erdvių, po 1990-ųjų ši kavinė palaipsniui virto negyvu „prestižiniu“ restoranu su baltom staltiesėm, gurmaniškais patiekalais ir aukštom kainom. Keletą metų joje netgi veikė skandinaviškas restoranas, kuriame buvo galima paragauti ir prancūziškų bei Viduržemio jūros patiekalų. Kitaip tariant – nuo demokratiškos tradicijos buvo nusirista iki kulinarinės kakofonijos. Nesaugotas, bet vis kaitaliotas interjeras ir vis ieškota naujo verslo plano. Atrodo, kad savininkams rūpėjo tik viena – kaip išspausti pelną iš unikalios vietos, iš buvusios legendos, iš atklystančių jos ieškotojų. Neberūpėjo nei bendruomenė, nei kultūra, nei šimtametė tradicija, nei miesto gyvybė. Todėl visi verslo planai, visi skandinaviški ar prancūziški meniu variantai buvo be galo trumpalaikiai. Iki 2007-ųjų pasikeitė keli „Literatų svetainės“ savininkai, porą metų ji apskritai nebeveikė. Tada senosios legendos griuvėsius nušlavė per nekilnojamojo turto bumą patalpas biurui įsigijęs „Ūkio bankas“. O tada „Ūkio banką“ nušlavė krizė, o tada pergalingai atėjo globalusis fast food…
Būtų kvaila kaltinti amerikiečių kompaniją KFC, kad ji sunaikino „Literatų svetainės“ legendą, vis dar plevenusią net po uždarymo. Būtų naivu šia proga gąsdintis globalizacijos baubais. Kompanija daro būtent tai, kam ji sukurta, – investuoja ir siekia pelno ten, kur yra galimybė ir poreikis. Kiekvieno piliečio valia pasirinkti, ką valgyti per pietų pertrauką: greitmaistį užkandinėje ar obuolį ant Bernardinų sodo suoliuko. Iš lankytojų gausos, vidurdienį užplūstančios naująjį KFC, matyti, kad fast food poreikis Vilniaus centre – masinis. Matyt, investicija bus tikrai sėkminga.
Galvojau apie ką kita, sustojęs ant dabar jau išties mirusios „Literatų svetainės“ slenksčio ir uosdamas naujųjų laikų legendos kvapą. Juk akivaizdu, kad globalizacija lengviausiai nušluoja tai, ką palieka apleista ir nesaugoma pati bendruomenė. Ji praryja tai, kuo nebesirūpina gyva žmogaus sąmonė, kam ji nebejaučia intereso. Ji veržiasi ten, kur galima, kur nėra užkardų – pilietiškumo, meilės savajai vietai, pagaliau, išsilavinimo ir proto. Kas kartą, kai atvykusiam svečiui turėsiu pasakyti, kad žymiausia literatūrinė Vilniaus kavinė, Milošo ir Sruogos, Širvio ir Marcinkevičiaus erdvė, virto KFC, jausiu anaiptol ne pasipiktinimą, o gėdą. Gėdą dėl savojo miesto bendruomenės, kuri per Nepriklausomybės dvidešimtmetį leido, kad „Literatų svetainė“ numirtų štai šitokia mirtimi. Gėdą, kad neatsirado nė vieno Vilniaus verslininko, kuriam būtų pakakę intelekto ir vaizduotės suvokti, kokį kapitalą jam ir jo miestui gali sukurti gyva, demokratiška kultūra ir šimtametė tradicija. Gėdą, kad Marcelijaus Martinaičio žodžiai, prieš septynetą metų parašyti apie „Literatų svetainės“ likimą puikiame esė „Vilniau, kaime mano“, nuskambėjo tuščiai: „Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P. Širvio, B. Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų. Ten darbuojasi pinigingi snobai ir diletantai, neturintys jokio supratimo, kad įvairūs atminai yra kaip tiktai tas turtas, kurio vertė nuolat augs, ateityje teikdama jiems pelną ir pasididžiavimą.“
Ir vis dėlto reikia tikėti, kad kada nors atsiras toks Vilniaus verslininkas, lietuvis ar lenkas, rusas ar žydas, kuris supras, kaip atgaivinti legendą ir kodėl verta tai padaryti. Kodėl svarbu, kad Vilnius būtų panašesnis į Romą, Paryžių ar Krokuvą, o ne į provincijos miesteliūkštį, negerbiantį paties savęs. Tam pirmiausiai reikia dirbtine dėl pinigų, o dėl žmonių ir su žmonėmis. Ne eksploatuoti, o kurti. Tuomet kapitalas – ne vienadienis. Tuomet ir vardas įrašomas į istoriją, o ne subyra kartu su banknotų dulkėmis. Tokiam verslininkui, kuris atgaivins Vilniaus „Literatų svetainę“, o gal ir Kauno „Konrado kavinę“, kada nors priklausys gauti Nacionalinės pažangos ar panašią premiją. Tai liudys, kad miestiečių sąmonė pagaliau atsigauna.
O kol kas – ilsėkis ramybėje, miela lietuviškoji „Birute“, Rudnickio cukraine, „Literatų svetaine“. Tebus tau lengva tikrų vilniečių atminties žemė.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.