Bernardinai.lt
Dar prieš penkerius metus Lietuvos politinį gyvenimą buvo galima pagrįstai kritikuoti dėl idėjinių, makro lygmens debatų (tai, ką politologai dažnai turi omenyje kalbėdami apie politics) trūkumo bei sektorinių, į konkrečius mikro lygio sprendimus orientuotų diskusijų (atitinkamai – policy srities) dominavimo. Žvelgiant į šiandienę šalies politinę areną tenka konstatuoti, jog joje praktiškai neliko nė vienos iš šių politinį procesą sudarančių dedamųjų. Jų vietoje įsitvirtino tai, ką galima drąsiai vadinti esminiu pastarojo laikotarpio Lietuvos politinio gyvenimo bruožu – vegetacija, ne realiai formuojant ir įgyvendinant politiką, bet greičiau tik imituojant tokį veikimą.
Jau kurį laiką viešoji diskusija užpildyta politinio proceso pulsą puikiai atspindinčiais klausimais – kiek ir kuris ministras nusikalto, kur prasideda ir baigiasi politinės atsakomybės ribos ar kas užims vienas po kito atsilaisvinančias aukštas valdžios kėdes. Situaciją geriausiai charakterizuojančiais veiksniais tapo vienas po kito lendantys į viešumą korupciniai skandalai bei vis aiškiau matomas asmeninių ar grupinių interesų iškėlimas virš valstybinių tikslų. Reprezentatyvus to pavyzdys – plačiai nuskambėjęs atvejis, kai Darbo partijai pavaldi Žemės ūkio ministerija išpūstomis kainomis pirko maisto produktus nepasiturintiems asmenims iš su ta pačia politine jėga artimai susijusios įmonės – ir dėl to, sprendžiant iš ministrės V. Baltraitienės laikysenos, nematė bei iki šiol nemato nieko blogo. Tokiame kontekste praktiškai nebeliko vietos tam, ką galima vadinti „aukštosios“ politikos sritimi – idėjinėmis perskyromis grįstoms diskusijoms apie šalies raidos vizijas ir iš jų nuosekliai sekančius prioritetus konkrečiose srityse – nuo ekonominės iki švietimo politikos.
Reikėtų gerai pasukti galvą bandant prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjome aukščiausiu politiniu lygiu rimtai svarstant tokius strateginius valstybinės reikšmės klausimus kaip, pavyzdžiui, į kokį gerovės modelį turėtų lygiuotis ir ateityje plėtoti Lietuva – Skandinavijos šalių patirtimi grįstą socialdemokratiškąjį, vokiškąjį krikščioniškąjį-demokratiškąjį ar anglosaksiška tradicija sekantį liberalųjį. Tokioms abstrakčioms, tačiau vaidinančioms lemiamą vaidmenį nustatant ilgalaikį valstybės vystymosi kursą diskusijoms šio besibaigiančio politinio sezono metu nebuvo rasta nei pakankamai laiko, nei noro.
Nesivargindama leistis į strateginio lygmens ir paprastam žmogui dažniausiai sunkiai suprantamas diskusijas, Vyriausybė iki šiol sėkmingai apsiribojo orientuotis į trumpąjį laikotarpį ir valdžios išlaikymo perspektyvą gerinančius sprendimus, tokius kaip periodinis MMA didinimas ar pensininkų balsų viliojimas keliais eurais pakeltomis pensijomis. Būtent toks oportunistinis elgesys ilgainiui tapo viso politinio proceso varikliu: nuošalyje palikti sudėtingesnio pobūdžio, aiškaus strateginio mąstymo ir į ilgesnę perspektyvą orientuotų sprendimų reikalaujantys klausimai, tokie kaip kompleksinė švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reforma, ilgalaikio šalies finansinio tvarumo bei ekonominio konkurencingumo užtikrinimas, pasirengimas po kelių metų smarkiai sumažėsiančioms biudžeto įplaukoms iš ES fondų ar daugelis kitų.
Panašu, jog artėjantys Seimo rinkimai nelabai pakeis politinio proceso kryptį – jis ir toliau bus orientuotas į vis naujų gaisrų gesinimą ir egzistuojančios sistemos palaikymą, o ne į ilgalaikę šalies gerovę užtikrinančių sprendimų priėmimą. Per kelerius ateinančius mėnesius nebeverta tikėtis jokių platesnio masto Vyriausybės užmojų. Netgi ambicingiausio valdančiųjų inicijuoto projekto – naujojo socialinio modelio likimas, nerandant sutarimo tarp koalicijos partnerių ir pačių socialdemokratų gretose, jau kurį laiką kabo ant plauko. Šio projekto žlugimas būtų reprezentatyvus Vyriausybės kelių metų įdirbio, daugiausia susikoncentravusio į politinio veikimo imitavimą be realaus rezultato, atspindys. Atrodo, kad socialdemokratai, pasimokę iš juos 2008 metais nuskandinusios LEO LT istorijos, nutarė, jog saugiausia veikimo strategija – nesiimti stambių projektų ar esminių reformų. Žvelgiant iš jų perspektyvos, geriausias būdas išlikti žaidime yra tiesiog neužsiimti realia politine veikla.
Galima prognozuoti, kad nenorėdamas rizikuoti Vyriausybės likimu ir savo paties kėde likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų, premjeras ir toliau bandys krūtine uždengti vis besiplečiantį susikompromitavusių įtakingų partijos narių bei koalicijos partnerių būrį. Ignoruodami ar bandydami sumenkinti Vyriausybę vieną po kito jau kurį laiką krečiančių skandalų reikšmę, tradiciškai nurašant juos oponentų puolimui, valdantieji tarsi bando surasti naują dugną, iki kurio gali kristi šalies politinis gyvenimas. Susidaro įspūdis, kad visą kadenciją koncentravęsi ne į realų politikos formavimą, o tik į reitingų išlaikymą, socialdemokratai galų gale ir patys įtikėjo savo pozicijų nepajudinamumu.
Priimdami aukštus partijos reitingus kaip nuo konkrečių jų veiksmų nepriklausančią duotybę, kairiojo flango atstovai, atrodo, nutarė įjungti „antrąją pavarą“ – atvirai stojo ginti nuteisto Seimo nario ir, sužlugdydami opozicijos bandymą inicijuoti neeilinę sesiją, demonstratyviai pamynė demokratinius šalies valdymo principus. Socialdemokratų stovykloje dominuojančią logiką itin taikliai reziumavo, tiesa, matyt, pati to nenorėdama, LSPD frakcijos seniūnė I. Šiaulienė. Politikė iš tribūnos rėžė, jog opozicija neturėtų viešai kelti klausimų apie korupciją ar kitas valdančiuosius kamuojančias problemas, kadangi tai gali pakenkti Vyriausybės įvaizdžiui (!) užsienyje. Kitaip sakant, apie korupcijos apraiškas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose reikia ne kalbėti, o tylėti – užmerkus akis problemų savaime nebelieka, ir politinis gyvenimas toliau niekieno nekliudomas teka sau įprasta vaga.
Kaip teisingai pažymi kai kurie analitikai, rekordiškai ilgai aukštai besilaikantys socialdemokratų reitingai gali pasirodyti nesą itin tvarūs, kadangi iš dalies yra „popieriniai“ ir grįsti vadinamuoju „lyderio efektu“, kai apklausiami potencialūs rinkėjai natūraliai renkasi pirmaujančią partiją, nors ir neturi konkrečių ketinimų už ją balsuoti. Tai reiškia, jog dabartinė situacija reitingų lentelėse gali perteikti ganėtinai iškreiptą tikrovės vaizdą – tokios galimybės egzistavimu socialdemokratai ne kartą turėjo progos patys įsitikinti (užtenka prisiminti pastaruosius Europos Parlamento rinkimus). Verta pabrėžti ir tai, jog po atostogų į Lietuvą grįžęs ir apie sąmokslą išversti jį iš posto prabilęs premjeras taip pirmą kartą viešai suabejojo savo, o kartu ir socialdemokratų, pozicijų tvirtumu. Įtampą partijos gretose išduoda ne tik negebėjimas atsiriboti nuo ant visos LSDP šešėlį metančios R. Malinausko istorijos (kaip siūlė pats premjeras ragindamas Druskininkų merą sustabdyti narystę partijoje), bet ir pastaruoju metu pasirodę įtakingų jos atstovų, tarp jų ir teisingumo ministro J. Bernatonio, pareiškimai apie nepajudinamą partijos vienybę. Kaip žinoma, tokie pareiškimai nedaromi be pagrindo ir išduoda, jog didžiausios valdančiosios partijos stovykloje anaiptol ne viskas vyksta pagal planą.
Atrodo, jog tai, kas prasidėjo kaip lietuviškoji Karibų krizė, ilgainiui aprimo ir pasitraukė iš žiniasklaidos taikiklio. Premjeras kol kas nežengė jokių realių žingsnių bandydamas įgyvendinti Prezidentės iškeltas skaidrumo sąlygas tolesnei Vyriausybės veiklai. Tikėtina, jog jei A. Butkevičius ir toliau nekeis kurso bei laikysis konfrontacinės linijos, galime sulaukti ir daugiau skaudžių smūgių valdantiesiems į paširdžius. Užsitęsusią Vyriausybės veiklos krizę neabejotinai sieks visapusiškai išnaudoti opozicija, jau anksčiau išreiškusi siūlymus sudaryti mažumos, technokratinę Vyriausybę ar net skelbti priešlaikinius rinkimus. Nors nė vienas iš šių variantų bent artimiausiu metu neatrodo tikėtinas, premjero nenoras ar negebėjimas apsikuopti savo kieme suteikia opoziciniams konservatoriams ir liberalams lazdą, kuria pasinaudojant galima be didesnių pastangų mušti valdančiuosius – tikintis, kad smūgiai pramuš reitingų šarvą, demoralizuos LSDP palaikančiuosius ir mobilizuos savus rinkėjus.
Jau dabar aišku, kad dauguma rinkimų kampanijos suksis būtent apie skaidrus/susitepęs bei vakarietiškas/nomenklatūrinis skirtis, siekiant nubrėžti aiškią demarkacijos liniją tarp šiandienės pozicijos ir opozicijos. Tai savo ruožtu leidžia teigti, jog šios kadencijos laikotarpiu pagreitį įgavusi politinės minties erozija tęsis ir rinkimų periodu – viešoji diskusija taip ir nepajėgs pakilti virš iš dešinės į kairę ir kairės į dešinę svaidomų kaltinimų, vis naujų iškylančių korupcinių istorijų bei į trumpąjį laikotarpį orientuotų rinkimų pažadų. Tai kelia grėsmę, jog iš politinio gyvenimo bus galutinai išstumtas esminis tolesnei valstybės raidai „aukštosios“ politikos dėmuo – skirtingomis pasaulėžiūromis ir iš jų kylančiais argumentais grįsta diskusija apie tai, kokiu keliu ir kodėl Lietuva turėtų eiti ateinančius 5, 10 ar 20 metų.