Bernardinai.lt
Vasarą neatostogauja ne tik Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), visai nesenai pakračiusi Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą J. Milių bei parlamentarą P. Gražulį. Pagrindinėms šalies politinėms partijoms priešrinkiminė vasara – pats darbymetis, kai reikia pasiruošti rugsėjį ir spalį virsiančioms politinėms kovoms. Todėl nenuostabu, jog per pastarąsias savaites paaiškėjo praktiškai visų politinių jėgų surinktos komandos bei esminės į rinkimus nešamos vėliavos.
Liberalų sąjūdžiui atsigauti po korupcijos smūgio neabejotinai reikėjo ko nors „stipraus“. Atrodo, kad naujoji partijos vadovybė tai suprato tiesiogine to žodžio prasme – net ir po pirmininko R. Šimašiaus korekcijų pirmajame liberalų rinkiminio sąrašo dešimtuke liko Ž. Savickas bei V. Alekna. Sprendimas palikti mažų mažiausiai abejotinas politines kompetencijas turinčius sportininkus sąrašo viršuje buvo gana keistas – ypač turint omenyje tai, kad didžioji dalis liberalų rinkėjų ieško intelektualiai pajėgių ir ideologiškai nuoseklių politinių lyderių, o ne tiesiog žymių pavardžių. Galima teigti, kad rinkimų sąrašas, kuriame sportininkus papildo daug menkai žinomų regionų politikų pavardžių, demonstruoja liberalų desperaciją, sutrikimą ir itin silpnas priešrinkimines pozicijas.
Kitoje dešiniojo politinio spektro pusėje nuotaikos ne ką linksmesnės – „Tvarkos ir Teisingumo“ padėtis sufleruoja, jog šie rinkimai R. Pakso partijai gali būti paskutiniai. Ties patekimo į Seimą riba (5% barjero) kurį laiką balansuojančius „tvarkiečius“ į rinkimus ves R. Žemaitaitis – antro, jei ne trečio plano nacionalinio lygmens politikas. Parlamentaro galimybės padidinti partijos populiarumą (ar bent sustabdyti reitingų kritimą) turėtų būti vertinamos kritiškai.
Nuo liūdnos pabaigos šios partijos greičiausiai neišgelbės nei prie jos prisijungiantys klimatologai ar dizaineriai, nei tuo labiau tautininkai su J. Panka ir M. Kundrotu priešakyje. Tikriausiai nujausdami artėjantį galą „Tvarkos ir Teisingumo“ atstovai plačiai atvėrė populizmo skrynią: pažadai apima platų spektrą – nuo 777 eurų minimalios mėnesinės algos (po mokesčių, žinoma) ir 3 tūkstančių eurų išmokų už pagimdytą vaiką ir iki pensinio amžiaus mažinimo. Atrodo, kad prie „tvarkiečių“ anksčiau prisijungęs P. Gylys ne veltui nusprendė, kol dar nevėlu, pats trauktis iš aktyvios politikos.
Be „Tvarkos ir Teisingumo“, išsisprendė ir kitos valdančiosios partijos sąrašo lyderio klausimas. Darbo partija pagaliau susitarė dėl vedlio rinkimuose – juo tapo K. Daukšys. Kaip buvo ilgą laiką kalbama politikos užkulisiuose, „darbiečių“ pirmininkas V. Mazuronis nutarė nerizikuoti ir nesitraukti iš Europos Parlamento. Suvokdamas, jog artėjantys Seimo rinkimai Darbo partijai žada buvimą opozicijoje, V. Mazuronis perleido estafetę K. Daukšiui ir taip nusišalino nuo būsimų prastų rezultatų – rinkimų baigtį saugiai stebėdamas iš europarlamentaro kėdės. Vis dėlto, nors tokia situacija palanki asmeniškai V. Mazuroniui, Darbo partijai ji nežada nieko gero. Naujasis sąrašo vedlys ne tik neturi pakankamo nacionalinio žinomumo ir populiarumo, bet ir neprilygsta partijos pirmininkui ar tuo labiau V. Uspaskichui charizma ir politine nuovoka.
Tačiau tuo Darbo partijos problemos nesibaiga – jaunąja partijos viltimi (vis dar) laikomas V. Gapšys niekaip nedingsta iš teisėsaugos institucijų akiračio. Nors po to, kai V. Gapšys nutarė atsisakyti Seimo nario mandato, viešojoje erdvėje pasigirdo palankių tokio sprendimo vertinimų, į šį sprendimą reiktų žiūrėti kritiškai. Vertinant realistiškai, taip pasielgta buvo tam, kad prieš pat rinkimus Seime nebūtų eskaluojamas mandato panaikinimo klausimas, kuris, tikėtina, būtų turėjęs neigiamos įtakos tiek paties V. Gapšio, tiek ir Darbo partijos populiarumui. Vis dėlto reikia suvokti, kad politikui iškeltų įtarimų tyrimas artimiausiu metu niekur nepajudės – vietoj parlamentaro teisinės neliečiamybės „darbietį“ gins kandidato į Seimą teisinė apsauga.
Darbo partijos galimybes po rinkimų būti pozicijoje, o ne opozicijoje mažina ne tik vidinės problemos. „Valstiečių“, kurie neabejotinai bus vienokios ar kitokios rinkimų koalicijos dalimi, vadovybė yra ne kartą viešai pareiškusi, jog nei su „darbiečiais“, nei su „tvarkiečiais“ nebendradarbiaus. Šios politinės jėgos sąrašo lyderis praeitą savaitę pagaliau nusprendė, kurioje vienmandatėje kandidatuos – pasirinkta Vilniaus Karoliniškių apygarda. Vis dėlto nors dėl tokio sprendimo rimtai sunerimo kiti šioje apygardoje registruoti kandidatai – A. Zuokas, L. Balsys, J. Bernatonis bei K. Masiulis – kitose sostinės vienmandatėse iškelti atstovai nerimauti dėl „valstiečių“ grėsmės pagrindo turi mažiau.
Ilgą laiką visais įmanomais kanalais skelbę apie tai, kad į politiką atveda būrį visuomenėje pripažintų profesionalų, „valstiečiai“ Vilniaus rinkėjams rimtesnės komandos pasiūlyti taip ir nesugebėjo – daugelį vienmandačių užėmė menkai žinomos pavardės, rinkėjų akyse anaiptol automatiškai nesisiejančios su profesionalumu ir kompetencija. Be S. Skvernelio, Vilniuje laimėti bent teorinių šansų turi dar du–trys kandidatai – D. Šakalienė, S. Jakeliūnas bei V. Poderys. Tačiau ir jų galimybės turėtų būti vertinamos rezervuotai. Sostinės rinkėjai ne kartą įrodė, jog yra atsparūs „naujiems gelbėtojams“, tad „valstiečiams“ išstumti iš didmiesčių dešiniuosius gali pasirodyti neįgyvendinama užduotis.
Tenka pripažinti, kad kol vienoms politinėms jėgoms sunkiai sekasi sulipdyti bent kiek padoriau atrodantį rinkimų sąrašą, o kitoms geriau sekasi garsiai kalbėti apie ekspertus nei juos realiai prisikviesti į savo komandą, opoziciniai konservatoriai stiprina savo pozicijas. Buvusio Ukrainos ekonomikos ministro A. Abromavičiaus prisijungimas prie TS-LKD komandos yra signalas apie tai, kad ši partija realiai ruošiasi darbui pozicijoje. Jau dabar greta sustačius buvusią finansų ministrę I. Šimonytę ir A. Abromavičių, kompetencijos konservatorių stovykloje atrodo daugiau nei visoje šiandieninėje Vyriausybėje. Belieka laukti visos alternatyvaus ministrų kabineto sudėties, kurią rinkėjams rugsėjį pasiūlys G. Landsbergis.
Paskutiniai mėnesiai prieš rinkimus visada įdomūs. Tačiau šį kartą, kai trijų stipriausių politinių partijų – socialdemokratų, „valstiečių“ ir konservatorių – populiarumas skiriasi vos 3%, rinkimų baigtį prognozuoti darosi itin sudėtinga. Kol kas aišku tik tiek, kad laimėtojas spręsis paskutinėmis savaitėmis, jei ne dienomis.