Mindaugas Patlaba. Vyskupas Jonas Kauneckas „Prieš visus vėjus“

Lietuvos kariuomenės kario savanorio atsiliepimas apie rezistento vyskupo Jono Kaunecko atsiminimų knygą „Prieš visus vėjus“, skaitytą NATO misijos Malyje metu. Knygą įsigyti jau galite ir internete.

Šią knygą įsigijau 2022 m. per Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę Mušos miško parke (dar žinomas kaip monsinjoro A. Svarinko parku). Po jos pristatymo gavau ir autoriaus,  vyskupo J. Kaunecko autografą.

Tai vyskupo prisiminimų knyga, pasakojanti jo gyvenimo istoriją, paprasto trajoniškiečio kelionę nuo basakojo vaiko iki Bažnyčios hierarcho, kuris ne tik spaudė rankas trims popiežiams, bet ir laidojo paskutiniuosius Lietuvos partizanus. Per jo patirtį galime pažinti visą sovietinį laikotarpį, visus „baisiuosius“ prisiminimus, kurių jis net negalėjo įsivaizduoti galint įvykti per vieną žmogaus gyvenimą. 

Kaip sako pats J. Kauneckas, jam nerūpėjo būti vyskupu, tik rūpėjo būti žmogumi, nuo pat pirmųjų dienų reikėjo tiesos. Tad nenuostabu, jog tos epochos metu turėjai eiti „prieš visus vėjus“:

kai visi keliai buvo uždaromi, jei buvai žmogus, kuris neleidai užgesti likusiai sąžinės liepsnelei savyje,

kai vaikystė lėmė būti prastos regos, bet net įlindus į knygas neprarasta regos, 

kai buvo numatyta kolhozniko lemtis, bet per mokslus pasiektas hidromelioracijos technikumo baigimas,

kai blaškantis po melioruojamus laukus Seminarijos durys buvo uždarytos ir teko jas atverti,

kai tavo kiekvieną krustelėjimą sekė ir tardė struktūros, o tu vistiek vyksti ieškoti Volgos vokiečių ir jų kultūros likučių, kad juos išsaugotum ir išverstum,

kai KGB griauna tavo artimųjų gyvenimus dėl tavo antiinternacionalinės ir antikomunistinės veiklos, bet tu vistiek sugebi dirbti pogrindyje ir paskleisti pasauliui tiesą apie priespaudą „Lietuvos krikščionių bažnyčios kronikos“ pavidalu,

kai atrodė, jog jau mirsi kažkur Gruzijoje nuo inkstų tuberkuliozės su užsimaskavusio  internacionalistinio agento „pagalba“ ligoninėje, bet Dievas tave vistiek išpainiojo iš niekšų pinklių,

kai atrodo, jog yra visiškai beviltiška kovoti prieš bedievius skelbiančius „šviesų komunistinį rytojų“, bet vistiek tiki šviesia Lietuvos ateitimi. 

Galima būti dar daug pasakyti kiek teko žmogui kilusiam iš varganų žemės artojų Trajoniškio kaimelyje, kurio dabar nė akmens ant akmens nepaliko sovietiniai internacionalizmo statytojai. Kokių baisumų ir šviesumų teko patirti. 

Bet gal geriausiai bent dalį visko, ko teko išgyventi, atskleis tiesiog paprastos citatos (kai kur sutrumpinta savais žodžiai, kad neišsiplėsti):

– 1923 m. Trajoniškio sąrašuose 53 ž. Visi rūpestingai dirbo žemę, vežė šieną, javus. Regėjosi, kad per amžius taip dirbs, taip melsis ir dainuos. <…> Skausmingai nusistebėjo mano pakalbintas kaimynas Jonas Černas: „Ir niekas, nė vienas nepasiliko taip rūpestingai kurtuose sodžiuose. Visus mus išvijo, išgrūdo visus…”.

– 1970 m. kunigai sukūrė raštą-memorandumą L. Brėžniavui, reikalaudami tokios tikėjimo laisvės, kokią garantuoja TSRS konstitucija. Buvo pradėti rinkti parašai. <…>. Tačiau įsitikinau, kad paprasti tikintieji daug labiau yra linkę Bažnyčią ginti, nei kai kurių parapijų kunigai. Labai daug kunigų gyveno baimėje. Neretai klebonas itin nervindavosi, pyko, jog jo parapijoje renkami parašai, vyte vydavo eiti kitur. Dalis kunigų labiau rūpinasi savo patogumu, plaukia pasroviui, o ne „dega” Evangelijos dvasia ir rūpinasi jiems patikėtų sielų gerove. 

– Pradėjęs studijas Seminarijoje, dar visus metus gavau III gr. neįgalumo dėl regėjimo pensiją, kaip gaudavau anksčiau, dirbdamas melioracijoje. Paprastai kasmet reikdavo praeiti spec. medicinos komisiją, kad patvirtintų, jog esu neįgalus ir pratęstų dar metams neįgalumo pensiją. Ir štai, pristatęs visus tyrimus, aš toje komisijoje. Nustebau išgirdęs: „Jums neįgalumo negalime pripažinti.” -„Negi mano akys smarkiai pagerėjo?” – „Ne, jos taip pat nesveikos, bet neįgalumo negalime pripažinti, kadangi esate religinės mokslo įstaigos studentas.” – „Aš tik prašau pripažinti mano akių ligotumo laipsnį. O ar mokėti pensiją, ar ne, tegu kita įstaiga sprendžia.” – „Ne, mes negalime…” Taip ir išėjau negavęs neįgalumo pažymos.

– (Vienas jaunuolis ateidavo patarnauti, nors buvo Telšių kompartijos komiteto sekretoriaus sūnus. J.K. patarę jam mažiau ofišuotis dėl savęs, bet anas neklausė). Vėliau jo tėvas rėkė: „Mano sūnus su davatkomis nelaižys bažnyčios piliorių ir neuostys davatkų smarvės…” Praėjo keleti metai. Kartą važiuoju mieto autobusu (~1986 m.), prie manęs prieina jaunas, išgėjęs vyras, gan smarkiai dvokiantis alkoholiu ir klausia: „kunigėli, ar pažysti mane?” Ne, nepažinau jo. „Aš sūnos to komunisto, kuris siuto ir daužėsi dėl mano patarnavimo Mišioms.” Tada pasidomėjau: „Ar tavo tėvas nedaužo stalo, kad dabar pareini išgėręs?” – „Ne…” – „Štai jums netikinčio tėvo rūpestis ir logika”, – kalbėjau kartą pamoksle…

– Lankėme su Eucharistijos bičiuliais komunistų iškankintą ir laukiantį mirties kunigą Virgilijų Jaugėlį. <…>. Jis už parašų po visokiais protestais rinkimą ir už „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” dauginimą buvo įkalintas keleriems metams, bet mirtinai susirgęs vėžiu vieną dieną leisgivis numestas prie namų vartų. <…>. Karste kunigas gulėjo sulenktomis kojomis. <…>. Kažkas (iš tų laidotuvių) vėliau prisiminė vieną mano sakinį: „Sakoma, kad mirtis ir kuprotą ištiesina, o kunigas Virgilijus tiek iškentėjo, kad ir mirtis jo kelių neištiesino ir niekada neištiesins”.

– Mane juokas ima, kai dabar iš Sutvirtinimui besiruošiančiųjų reikalaujama parašų apie bažnyčios lankymą, net apie atliktas išpažintis. Tai tiesiog baisu, tai pasityčiojimas iš tikėjimo! <…>. Garsusis teologas Tomašas Halikas (Christ in Gegenwart, 2020-05-03) savo tyrimais įrodo, kad tik amžinu bendravimu perduodamas tikėjimas. Jis rašo: „Galbūt šitas bažnyčių tuštėjimo laikas parodys paslėptą dvasininkų dvasios tuštumą. Per ilgai mes galvojome, kad tik pasaulis turi atsiversti, nesistengdami patys atsiversti.”

– Vokiečių k. mokytoja Steputė, dirbanti Žarėnų vid. mokykloje, Telšiuose beveik kasdien lankanti bažnyčią, buvo pašalinta iš darbo. <…>. Gal ji tikėjosi likti nepastebėta. Visus metus mokytoja buvo persekiojama mokyklos direktorės Jankauskienės, partinės organizacijos ir čekisto Norkūno. <…>. Ir štai 1982 m. balandžio 12 d. mokytoja net neįspėta prieš 2 savaites, kaip reikalauja įstatymas, buvo atleista. <…>. Darbo knigutėje įrašyta: „Už visų komunistinio auklėjimo uždavinių nevykdymą.” Tai absoliuti netiesa: mokytoja S. Juozumaitė gerai auklėjo 11 klasę, nebuvo jokių nusiskundimų. Ji tik nemokė ateizmo, priešingo jos įsitikinimams.

– (Būdavo kunigų, kurie bendravo su sovietais, stengėsi būti neutraliais, bet ir bijojo kunigo Alfonso Svarinsko – vadinamojo „ekstremistų” vado). Kalbėdavo jis apie tokius kolaborantus: „Deja, yra tarp mūsų ir politinių prostitučių, parsidavusių Bažnyčios priešams. Jie, vargšeliai, nebesupranta, kad ir už jų laisvę mes kovojame.” Manau, kad tokiems labiausiai tiko Adomo Mickevičiaus „Vėlinių” posmas:

Kas mane pasmerks arba mėgins nuteisti,

Tasai bus tartum šuo, kurs taip ilgai, deja,

Grandinę valkiojo, kad net pamilo ją 

Ir kanda ranką tam, kurs nori jį paleisti.

– „XXI amžiuje” rašiau, kad ateityje daugumo mokyklų Lietuvoje bus katalikiškos, nes dauguma Lietuvos gyventojų – katalikai. Juk normalaus mąstymo žmonės nori mokyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Taip yra visame pasaulyje. Tik sovietinis rėžimas mus įpratino vienaip mąstyti bažnyčioje, kitaip – mokykloje, trečiaip – namie.

– Per 50 m. sovietinė okupacija, greta kios žalos, padarė Lietuvos žmones labai vienišus. Kiekvienas savo vargą ir skausmą neša vienas, nesidalija su kitais. Sunaikintos bendruomenės. Prieš karą Lietuvoje 80% žmonių priklausė kokiai nors bendruomenei ar organizacijai, o dabar – vos 1%.

– (2018 m.) popiežius Pransiškus sustojo melstis prie to kuklaus kryželio ant sumūrytų akmenų (Vilnius, buvę KGB rūmai). Tuos akmenis sunešė išlikę kovotojai savo rankomis, sunešė nuo partizanų kapų, nuo jų žūties vietų. Sunešė ir savo rankomi sulipdė. Deja, jų atgabentas į Lukiškių a. atminimo akmuo, pašalintas… Nekenčia jokio Laisvės gynėjų atminimo ta komunistinio raugo valdžia.

5 5 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top