Prašau visus pasidalinti šia jautria žinia, nes šioje istorijoje buvo daug melo.
Siekdamas stabdyti tarptautinį 9 metų sesers Margaritos įvaikinimą į Naująją Zelandiją į mane kreipėsi pagalbos jos brolis Arūnas, kuris gyvena Anglijoje. Jis ketina artimiausiu metu grįžti į Lietuvą ir imtis aktyvių teisinių veiksmų. Dalinuosi ir kito Margaritos brolio Edvardo video, kuris taip pat sako, kad nebuvo informuotas apie sesers galimą įvaikinimą į tokią tolimą šalį. Jis nepritaria tam ir norėtų, kad seseriai būtų leista gyventi su ją mylinčia ir savaitgaliais globojusia moterimi.
Kauno vaikų globos namai pamatę, kad situacijos ima nevaldyti, paskubėjo kaunietei uždrausti bendrauti su Margarita dar net nenutraukę sutarties ir net neleido švęsti kartu Šventų Kalėdų. Brolis pasakojo, kad mergaitė įbauginta, kad nesutikusi vykti į Naująją Zelandiją taps niekam nereikalinga.
Akivaizdu, kad Lietuvoje vaikų geriausi interesai paskęsta biurokratiniuose voratinkliuose.
Broliai nenorėtų, kad sesuo būtų atskirta nuo šeimos tokiomis neaiškiomis aplinkybėmis.
Daug analizavome situaciją ir visi, susidūrę su įvaikinimu, tiesiogiai papasakojo, kad tenka nueiti „kryžiaus kelius” ir įveikti milžiniškas biurokratines kliūtis, dažnai trunkančias pusę metų ar dar ilgiau, norint Lietuvos žmonėms įsivaikinti ir praturtinti savo šeimas mūsų mylimiausiais vaikais. Tas yra nenormalu. Daug žmonių atbaido idiotiški reikalavimai, turimo būsto kvadradinių metrų matavimas – lyg nuo to priklausytų vaikų tikroji gerovė ar rūpestis jais. Net labai turtingos šeimos buvo pasipiktinę tokia tvarka ir sakė, kad imdavo procese dvejoti, ar ryžtas įvaikinti buvo geras pasirinkimas.
Kai vaiką nori įvaikinti į užsienį, tai visas pažymas iš medikų, policijos, socialinės rūpybos darbuotojų sutvarko ir padeda gauti tarptautinės įvaikinimo agentūros, tiksliau – jų atstovai Lietuvoje. Žinoma, tą atlieka už mažiausiai kelias dešimtis tūkstančių eurų.
Akivaizdu, kad 9-metės Margaritos tarptautinio įvaikinimo į Naująją Zelandiją istorija yra tik viena iš daugelio. Jose galima įžvelgti didelių mūsų institucijose esančių spragų – protingumo, teisingumo bei teisinių. Šiuo atveju jų paviršutiniškas suvokimas bei mergaitės skatinimas išvykti iš šalies sudaro įspūdį, jog norima tik įtikti tarptautinėms įvaikinimo agentūroms, kurios mūsų šalį galimai vertina tik per pasipelnymo prizmę.
Dėl to negaliu nereaguoti į šiuos procesus, kai mes esame šioje srityje vienoje gretoje su Filipinais, Indija ir Tailandu. Aiškiai matome, kad mūsų tarnybos nesusitvarko ir neužtikrina tinkamo įstatymų laikymosi. Tad būtina atsakingai nustatyti realią padėtį ir kas lemia kylančias grėsmes vaikų įvaikinimo teisių užtikrinimo procesuose. Būtina kartu su teisininkais parengti teisinius įvaikinimo tvarkos pakeitimus, kurie palengvintų Lietuvoje esančioms šeimoms įvaikinti vaikus.
Įvaikinimo į užsienį tvarka privalo būti sugriežtinta ir nebūti pasipelnymo šaltiniu, nes mūsų vaikai yra brangiausias šalies turtas, o ne prekės eksportui.