„Ironiška“, – taip kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson apibūdino situaciją, susiklosčiusią po to, kai praėjusią savaitę jos paragintas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktorius Gintautas Kėvišas atšovęs: trauktis iš pareigų jis neketinantis, mat vykdydamas savo pareigas jis „laikosi šalies įstatymų ir kitų teisės aktų“, žinoma, apie kone dešimtmetį trunkančius jo veiklos ikiteisminius tyrimus, jis sumaniai nutylėjo.
Pasirodo, Lietuva, kaip ketvirtį amžiaus lyg mantrą kartojusi, jog kurianti teisinę valstybę, sukūrė tai, ką būtų galima pavadinti „teisiniu draustiniu“ – tokią padėtį keisti mėginantys neilgai trukus susivokia, jog neturi jokių teisinių svertų, tik diskursinį – „konstatuoti“: „Nacionalinių kultūros įstaigų vadovams turi būti keliami patys aukščiausi etikos reikalavimai. Šis tyrimas parodė, kad ponas Kėvišas šių etikos reikalavimų nesilaiko. Konstatuoju, kad jis prarado mano pasitikėjimą ir turi trauktis iš pareigų“, – praėjusią savaitę pareiškė L. Ruokytė-Jonsson. Šį pirmadienį tokiai ministrės pozicijai pritarė ir premjeras Saulius Skvernelis, paantrinęs ministrei, jog pasitikėjimo netekęs G. Kėvišas toliau dirbti negalintis ir turintis trauktis.
Konservatorių frakcijos kvietimu šį antradienį apsilankiusi Seime, L. Ruokytė-Jonsson prisipažino nežinanti, kodėl visos iš eilės vyriausybės taip globojusios 14 metų teatrui vadovaujantį G. Kėvišą. Ar frakcijos susitikime dalyvavo ir buvęs konservatorių premjeras Andrius Kubilius, o tuo labiau – ar ministrė ryžosi tą klausimą jam užduoti tiesiogiai, nepranešama, apdariai nutylima ir tai, ar toks klausimas kilo į kovą su G. Kėvišo visagalyste pakilusiam jaunajam partijos vadui Gabrieliui Landsbergiui ir jo partijos kolegoms.
Dabar aišku bent viena – geriausiai pastarųjų Seimo rinkimų rezultatus Lietuvoje numatė G. Kėvišas. Įvertinęs visuomenės nuotaikas, o ne jų apklausas ilgametis vadovas pasirūpino, kad nueinanti vyriausybė net pusmečiu paankstintų konkursą į jo užimamas pareigas ir jis galėtų nusipelnyti dar vieną penkerių metų kadenciją. 2016 metų rudenį taip ir įvyko.
Kaip pripažino ir ministrė, tokia tvarka yra ydinga ir minėtą įstatymą bus pasirūpinta pakeisti taip, kad nebūtų galima skelbti konkursų, kada tik neliečiamieji užsimano. Tačiau dabar jau post factum, pasak ministerijos, atšaukti konkurso rezultatus teisinių galimybių nėra. O mes juk – „teisinė valstybė“. Taip sako ir ministrė L. Ruokytė-Jonsson. Tiesa, nepatikslinta – gal tik ironizavo?
Tačiau kultūros ministrė prisiminė, jog net ir „teisinėje valstybėje“ yra ir dar viena galimybė – kreiptis pagalbos į visuomenę. Tarsi kokiais jau į istoriją nugrimzdusiais Atgimimo laikais ji pareiškė: „Valia yra visuomenės rankose ir turėtų reaguoti visa šalis, kad vadovas pasitrauktų. Mes galime paveikti tik per etinį aspektą. Teisinių priežasčių jo atleisti nėra, o mes gyvename teisinėje valstybėje.“
Ar atsiliepsime? Ir kaip?
Daugiau Kultūros ministerijos pateiktos informacijos: