Misija: sugrąžinti balsą liaudžiai

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Jau savojo žanro ištakose bardai, skomorochai, minezingeriai pasirodė besantys ta jėga, su kuria privalo skaitytis nekritikuotinais save pratę laikyti egoizme ir tuštybėje skendintys valdovai, mat ši dainuojančių poetų gentis nebuvo linkusi tik su mūzomis bendrauti. Ji buvo linkusi vertinti savąją epochą, daiktus ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais nevengdami niekšą įvardyti niekšu, net jei šis būtų ir pats karalius.

Šiandien, kalbėdamiesi su vienu sparčiai gausėjančios ir sąmoningėjančios mūsų bardų genties vėliavnešių Gediminu Storpirščiu, klausiame: gal Lietuvos bardai taip pat turi potencialo tapti nešališku, todėl autoritetingu visuomenės kritiku, valdžiai nepatogiu Tautos sąžinės balsu, nebijančiu atvirai kalbėti apie mūsų valstybėje kerojančias ydas ir negydomus skaudulius?

Ar tais laikotarpiais, kai gyvybiniai valstybės organai apmiršta, rūpintis jais sukurtos institucijos tampa nepatikimos, o proto balsui bet kuri tribūna tampa nebepasiekiama, lieka dar viena tiesą ir žmogų ginanti institucija – poetas su gitara?

Taip, bet ne šiaip žmogus su gitara ar žmogus, dainuojantis į mikrofoną, o būtent poetas. Tarp į sceną žengiančių žmonių labai nesunku atrasti takoskyrą pagal motyvą, į tą sceną atvedusį. Yra žmonių, kurie tiesiog nori tapti žvaigždėmis, publikos numylėtiniais, dainuoti, nesvarbu apie ką, bet tai, nuo ko minios eitų iš proto. Bet yra ir tokių, kuriems ne tiek svarbu patikti masėms, kiek perduoti joms žinutę – atkreipti visuomenės dėmesį į vienus ar kitus dalykus, išsakyti savąjį požiūrį, tapti liaudies balsu ar, kaip sakote, Tautos sąžinės balsu, kreiptis į žmonių širdis ir protus.

Prisiminkime, kas gi buvo tie žmonės, išvedę Lietuvą į Nepriklausomybę 1991-aisiais? Ogi Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, dar daug kitų puikių mūsų rašytojų, savąja kūryba reiškusių patikimumą, lojalumą savo valstybei, Tautai, istorijai, kultūrai… Politikai juk neturi galimybių aplink save suburti dešimčių tūkstančių žmonių, neturi galimybių tiems žmonėms kalbėti tiesiai į širdis – tai įmanoma tik toms asmenybėms, kurios dirba su žodžiu, kurios išmano ir geba valdyti lietuvių kalboje kibirkščiuojančias galias.

Mano minėtieji žmonės jau atliko savąją misiją ir beveik visi jau iškeliavo į amžinybę. Jie paliko mums didžiausią turtą – laisvę. Bet laisvė juk niekada nėra tikslas – laisvė visuomet yra sąlyga, reikalinga kurti orų, harmoningą ir laimingą gyvenimą. Todėl palikdami mums laisvę, jie perdavė mums ir atsakomybę už ją. Tik ar tą atsakomybę, stačia galva puolę mėgautis laisvės teikiamais malonumais, mes tikrai prisiėmėme?.. O juk nė išminčiumi būti nereikia, kad suprastumei, jog visuomenė, kuri nejaučia atsakomybės už savo poelgius ir žodžius, už artimą savo, už šeimą, už Tautą, nekuria savosios ateities, testato vienadienes smėlio pilis, kurių nė neketina išsaugoti ateinančioms kartoms.

Šiandien vis dar gyvą ir vis dar aukšto lygio poeziją – mūsų Tautai duotą neįtikėtiną Dievo dovaną – tebeturime išsaugoję, tačiau kaži kas yra atsitikę su jos sklaida. Prisiminkime Sąjūdžio laiką, kuriuo poetas Bernardas Brazdžionis poezijos knygą išleido milijoniniu tiražu, Justinas Marcinkevičius bei kiti svarbiausi ano meto poetai – pusės milijono tiražais… Šiandien tokie skaičiai atrodo tarsi iš fantastinio filmo, juk retos poezijos knygos tiražas tepasiekia tūkstantį egzempliorių, o ir jie neišperkami. Kodėl? Nes kažkas blogai funkcionuoja tiek valstybės, tiek kiekvieno mūsų viduje. Juk iš esmės žmogui būdinga ieškoti ir siekti išminties. O kurgi jos ieškoti, jei ne knygose? Jeigu visuomenė nustoja skaičiusi knygas, jeigu nustoja ieškojusi ir troškusi išminties – verta sunerimti labiau nei dėl nesąžiningų ar nekompetentingų politikų. Nes būtent šie ženklai byloja, kad visuomenė merdi, neturi nei jėgų, nei valios, nei motyvų judėti pirmyn.

Kaip tik todėl ir pritariu, kad šiandien reikalingas ne bet koks Tautos autoritetas ir vedlys, o būtent poetas su gitara – žmogus, kurio balsas įstengtų pasiekti kiekvieno, net ir poezijos knygų skaityti jau nebeįstengiančiojo širdį.

Tokių autoritetų būta net ir nepalyginti gūdesniais, kruvinų režimų laikais. Na, pavyzdžiui, sovietinės ideologijos engiamai rusų visuomenei tokie buvo tapę Vladimiras Vysockis arba Bulatas Okudžava… Ar šiandien Lietuvoje panašių, su esama padėtimi taikytis nenorinčių ir kalbėti apie tai nebijančių dainių esama?

Tokio ryškumo asmenybių, dar gal ir ne, tačiau tokio kalbėjimo apraiškų tikrai esama. Pavyzdžiui, ar girdėjote Domanto Razausko dainą „PVM“ arba Ainio Storpirščio „Man negražu“?..

Lyderiai natūraliai atsiras, bet šiandien, manau, svarbiausia yra ne konkretaus vedlio paieškos, o būtinybė visiems kultūros žmonėms burtis draugėn, vienytis ne politiniu, o tautiniu, pilietiniu bei kultūriniu pagrindu ir padėti visuomenei susivokti, kas dedasi, kas su jais yra bandoma padaryti.

Na, kodėl gi mes, lietuviai, labiausiai jaučiamės nelaimingi? Patiems jau pradeda atrodyti, kad dėl didelių mokesčių ir mažų atlyginimų, bet iš tiesų juk – visai ne. Turime nuostabią gamtą, tautosaką, visus keturis metų laikus, garbingą istoriją, tvirtas moralines ir kultūrines tradicijas, visose srityse turime talentų, aukščiausio lygio specialistų, turime neprastą, nedidukę mūsų Tautą, tikrai pajėgiančią išmaitinti ekonomiką… Tad ko mums trūksta? Ogi esame vidinės kultūros Tauta, todėl, patraukus į šalį, ištrynus tuos kontekstus, kurie mums prigimtiniai – esminiai, nė aukso voniose skendėdami nebūsime laimingi.

Prie bardų besišliejančio jaunimo gretos – sparčiai gausėja. Ar tai reiškia, kad ateina tas laikas, kai Lietuvos bardai taps sąmoninga ir vieninga pilietine, o galbūt ir politine jėga?

Politine jėga jiems tapti tikrai nelinkiu. Artėdami prie politikos jie neišvengiamai imtų tolti nuo visuomenės, prarastų žmonių pasitikėjimą. Na, o pilietine… Kuo greičiau jie tokie taps, tuo visai Lietuvai bus geriau. Šio žanro paklausa tarp jaunimo tikrai yra didelė, bet matau dar ir kitą bardų gretų gausėjimo vertę – jų judėjimas pamažu virsta baze, jungiančia tų pačių lūkesčių žmones. Žinoma, ne visi jaunuoliai vienodo talento, ne visi vienodo sąmoningumo, tačiau man gražu, kai jie patys sako: „Mus vienija bendras sąžinės kodeksas ir bendras pasišlykštėjimas moralės normų nepaisančiais nūdienos Lietuvos valdytojų poelgiais.“ Manau, tai – rimtas pagrindas vienytis. Net ir už pačią gitarą rimtesnis.

Juk pagalvojus, kas gi kultūros žmonėms trukdo išmintingu kalbėjimu nukonkuruoti vien „drąsą viską paeiliui bandyti“ vertybe laikančią televiziją, šiandien neleistinai prisiėmusią ir visuomenės filosofo, ir visuomenės pedagogo vaidmenį? Kas gi trukdo meno ir mokslo žmonėms eiti tiesiai į mokyklas ir ten be jokių tarpininkų pagalbos „sėti pasėlio grūdą“ jaunuose protuose bei širdyse? Dabar išminties, harmonijos ir socialinio teisingumo išsiilgę žmonės jaučiasi valstybės išstumti į nuošalę, bet juk užtektų visiems tiems išstumtiesiems susiimti už rankų, pradėti drauge tvarkyti ne partijų, o Tautos reikalus, ir vaizdas radikaliai pasikeistų – išstumtais, tiksliau, save iš valstybės gyvenimo į lokalinių interesų paribius išstūmusiais pasijustų tie turčiai ir politikieriai, kurie šiandien įsivaizduoja, kad patys ir yra valstybė.

O juk daug nė nereikia – tik išties būti kartu, tik nuoširdžiai laikyti bendrais tiek rūpesčius, tiek laimėjimus. Kai žmonės nustoja tarpusavyje konkuruoti, kai ima nuoširdžiai kalbėtis apie tai, ką skauda, tik tada pamato vienas kitą kaip likimo brolį ir pradeda tartis, ką daryti, kaip gyventi toliau. Ir tai jau tampa nebe valdžios ar lokalaus socialinio sluoksnio, o Lietuvos reikalais.

Lietuvos talentams, sąžinėms ir protams eiti kalbėti tiesiai į mokyklas, manau, į dešimtuką pataikantis sprendimas. Ir Just.Marcinkevičius savo poemoje apie Simoną Daukantą lietuviškam žodžiui palinkėjo juk ne į sostą, o ant lopšio tūptis. O pats, Gediminai, skiriate dėmesio nuoširdžiam bendravimui su jaunimu, to „pasėlio grūdo“ sėjimui jų sielose?

Žinoma. Būtent tai ir laikau pagrindine savo gyvenimo misija. Važinėju į susitikimus su moksleiviais mokyklose, dirbu su jaunaisiais bardais kūrybinėse stovyklose, bendrauju festivaliuose, vadovauju jaunimui skirtai teatro studijai „Elementorius“… Ir visa tai, ką dabar kalbu jums, nuolat kalbu ir jiems.

Juk jeigu žmogus nemėgins išsiaiškinti, kas jis, ką šiame pasaulyje veikia, ir nepradės gilintis į amžinuosius klausimus jaunystėje, tuo metu, kai dar kūne turi sveikatą, širdy – tyro idealizmo ir dar geba svajoti, jis taip ir liks tų klausimų sau neatsakęs visą gyvenimą.

O atsakymų link nueiti tegalima dviem būdais – arba per šviesą, arba per kančią. Jeigu savo vaikams neparodysime kelio per šviesą, akivaizdu, kas jiems beliks. Neabejokime, nušvitimą jie ir antruoju keliu pasieks, bet kaip mes, jų autoritetais turėjusi tapti karta, tuomet drįsime saviesiems vaikams pažvelgti į akis, ištarti, kad juos mylime?

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
ruta

Geras straipsnis , aciu . Bet kai paziuri i Lietuvos politikus , dingsta visas idealizmas , viltis ir tikejimas i sviesu rytoju …Vien zodziu ir dainu jau neustenka , reikia gero’ kumscio ‘, kad isvaikyti politinius korupcionierius , amoralius tipus ir kolaborantus ..

Konserbatoriai

žino ,kad jų nerinks,tai galimai šantažu ir fabrikuojamomis bylomis ima valdžią savivaldybėse.Genialūs raudonųjų mokiniai?Intrigantė jų placdarmas.

Dzūkija

Misija žymiai sudėtingsnė…Prieš grąžinant liaudžiai balsą,jai į makaulę dar reikia ir košės įkrėsti – nes paskaitai komentarus ir balsu raudoti norisi…

Letas Palmaitis

Matau, kad liaudis suvokiama bolševikiškai ir kalbant apie „balsą”, turima galvoje valdžia. Tokiu atveju reikia prisiminti praplikusio sifilitiko mokslą ir stoti į komunistų partiją. Minezingeriai ir kiti Vakarų bardai niekad nebuvo baudžiauninkų minčių reiškėjai, o dainas apie girtą banditą Stelką / Stenką Raziną („i za bort jejo brasajet”) kurdavo „liaudis” – azijinio konglomerato ubliudkai ir panašūs pasmirdę skomorochai. Minezingeriai apdainuodavo savo epochos ir kultūros idealus: Graalį su Kristaus Krauju, ištikimybę iki galo, garbę, taurią meilę. Būtent tie kilnūs idealai buvo siejami ir su laiko patikrintu ir visuomenės pripažintu kilmingųjų kilnumu, kada garbė besąlygiškai aukštesnė vertybė už gyvybę. Būtent bajorija, nepaisant individualių nukrypimų, buvo visų visuomenės sluoksnių siektinas idealas. Masonų „didžioji revoliucija” apvertė vertybes aukštyn kojom. Siektinu idealu tapo kad ir… Skaityti daugiau »

birute

Aciu Gediminui Storpirsciui uz rupesti Lietuvos ateitimi.Duok Dieve,bet nezinau.Dekui ir komentatoriams Letui Palmaiciui ir Rutai uz gerus komentarus.Noreciau ir as su savo 9-iais anukeliais sudalyvauti,taciau is JK kazin ar galesim,nors viena koja dar Lietuvoje.Sekmes.

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top