Dalijamės „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskrito stalo diskusija, paskelbta respublika.lt. Diskusijoje dalyvavo, ją moderavo Gediminas Jakavonis, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, buvęs Seimo narys Povilu Urbšys, filosofas Krescencijus Stoškus bei filosofė ir visuomenininkė Nida Vasiliauskaitė (visą diskusiją skaitykite ČIA).
Net metų neišdirbęs šios kadencijos Seimas sulaukė tiek savo šalies gyventojų nemeilės ir kritikos, kiek nebuvo sulaukęs nė vienas kitas po Nepriklausomybės atkūrimo buvęs parlamentas. Tą akivaizdžiai rodo gausūs pastarojo meto piketai, mitingai, protesto akcijos, kuriose skamba raginimai Seimui ir Vyriausybei trauktis. Tačiau ar neeiliniai Seimo rinkimai ką nors iš esmės pakeistų?
G.JAKAVONIS: Pastarieji kelių mėnesių mitingai rodo akivaizdų piliečių ir valdžios susipriešinimą. Jis subrendo ne per metus. Bet akivaizdu, kad dabartinis Seimas savo arogancija, nekompetencija aplenkė visus buvusius. Susipriešinimas pas mus buvo visada, tik ta ilgai tylėjusi, kantri Lietuva pagaliau neištvėrė ir išėjo į gatves. Ar jums neatrodo, kad viena to priežasčių – visiškas valdžios atsakomybės nebuvimas už savo padarytas klaidas ir veiksmus?
N.VASILIAUSKAITĖ: Ne susipriešinimas, o kryptingas apgalvotas tyčinis priešinimas, pasitelkiant „dviejų Lietuvų“ teoriją, kuri turi ilgą priešistorę, bet paskutiniais metais užaštrinta beprecedentiniu mastu. Ją atkakliai, su pagreičiu, „gamina“ šiuo metu valdančios politinės jėgos, viešųjų ryšių agentūros, sociologinių apklausų kontoros, politikos komentatoriai ir žiniasklaida. Esą yra du gyventojų tipai: pirmas – išsilavinę, pasiturintys, jauni, linksmi, malonūs, europiečiai-proLGBT, miestiečiai, balsuojantys už TS-LKD ir Laisvės partiją; antras – mažaraščiai, skurdūs, seni, pikti, asocialūs, alkoholikai, prorusiški, homofobai, patriarchalai, kaimiečiai, mušantys žmonas ir vaikus, balsuojantys už visas kitas partijas ar nebalsuojantys apskritai. Tai fikcija, neturinti nieko bendra su tikrove, pagaminta dirbtinai, siekiant paskatinti kiekvieną, suinteresuotą naryste „geresnėje pusėje“, balsuoti „teisingai“ ir nutildyti, pasmerkiant pajuokai ir socialiniam „ostrakizmui“ tuos, kurie šią demagoginę strategiją mato ir perpranta. Valdžia atsakomybę už savo veiksmus ne šiaip vengia prisiimti, o demonstratyviai atmeta, deklaruoja nesanti atsakinga rinkėjams ir neketinanti paisyti jų valios, nes laiko juos nebe rinkėjais, o nuosavybe, su kuria gali tvarkytis savo nuožiūra: nuosavybės kalbos ir argumentai – tik beprasmis triukšmas, nes su nuosavybe nesitariama ir nesiderama, nuosavybė privalo besąlygiškai paklusti. Tokia situacija nieko bendra neturi su demokratiniais valdžios ir piliečių santykio mechanizmais – jų nebėra.
P.URBŠYS: Lietuvos visuomenė, palyginti su kitomis Europos bendruomenėmis, buvo vertinama kaip viena pačių silpniausių pilietinių visuomenių, smarkiai pažeista politinio ir socialinio susvetimėjimo. Tačiau išrinkti Tautos atstovai tai ignoruodavo, nes daugiau rūpinosi ne žmonių, o savo administracinių ir politinių galių stiprinimu, tai siedami su valstybės stiprinimu. Ir žmonės įtikėjo, jog jų gerovė priklauso ne nuo jų asmeninių galių, o nuo teisingų „dalintojų“. Valdžios konstitucinę pareigą tarnauti žmogui prilygino jos malonei. Jei valdžia nenumauna paskutinių kelnių, jei dar už ES lėšas sutvarko šaligatvį, gatvę ar net šviečiantį fontaną paleidžia, tokius „geradėjus“ vos ne ant rankų nešioja, nekreipdami dėmesio į skleidžiamą jų korupcinį dvoką.
Kiti, matydami tokį žmonių iškrypimą, ėmė kurti savo „elitinius“ klanus, kelti savo demokratijos šventes ir laisvės „piknikus“. Konstitucinio Teismo pagalba nusprendė, jog Tautą reikia apsaugoti nuo jos pačios, kad nesugalvotų sau pakenkti pačių organizuojamais referendumais.
Pasaulinė koronaviruso pandemija tapo tarsi Dievo rykštė labiausiai susiskaldžiusioms ir susvetimėjusioms visuomenėms. Valstybėse, kuriose pasitikėjimas valdžia ir žiniasklaida buvo itin mažas, nepasitenkinimas ir susipriešinimas pasiekė kritinę ribą. Valdžios kontrolės priemonės ir prieštaringi informaciniai srautai užaštrino seniai kentėtas nuoskaudas. Lietuva atsidūrė tarp tokių valstybių. Apsvaiginti rinkimų pergalės, laimėtojai tai ignoravo ir, aukštai iškėlę savo laisvės vėliavą, pabandė užkurti Seimo daugumos buldozerį ir juo pervažiuoti tradicinės šeimos sampratą. Tai buvo žiežirba dujų prisotintoje erdvėje, todėl ir įvyko sprogimas. Tvyrojęs susipriešinimas išvirto į atvirą pilietinį konfliktą. Taip, tai ne dainuojanti revoliucija. Tai daugiau kartais primena norvegų ekspresionisto Edvardo Munko paveikslą „Šauksmas“, kuriame pavaizduota žmogaus neviltį išrėkianti figūra.
Deja, už tai turėtų prisiimti atsakomybę ne tik dabartinio buldozerio užkūrėjai, bet ir kai kurie iš buvusiųjų, dabar stojantys į tradicinių vertybių gynėjų poziciją. Juk jie dėl savo ramaus sėdėjimo valdžios krėsluose, turėdami aritmetinę daugumą, nedrįso neratifikuoti prezidentės D.Grybauskaitės į Seimą permestos Stambulo konvencijos, o ją laikė Seimo stalčiuje, kaip ir bendro sugyvenimo įstatymo projektą, kuris būtų leidęs įteisinti vienalyčių santykius kaip ūkinius, atimant galimybę, prisidengus žmogaus teisėmis, kėsintis į tradicinę šeimą.
K.STOŠKUS: Standartinė, nelengva situacija, nes reikia įveikti save. O kas tą skuba daryti, kai formaliai visi laikomi lygiais? Daug paprasčiau save iškelti kitus žeminant, niekinant, kvailinant. Jau tuo daug kas parodo, kad save laiko pranašesniu. Todėl tiek daug šiandien Lietuvoj patyčių. Nedaug pažįstu žmonių, kurie skubėtų atsiprašyti už savo klaidas ir įžeidimus. Politikoje esu išgirdęs tik vieną, bet ir tas jau buvo praradęs savo valdžią. Politikos žmonės, man regis, niekada didele kultūra nepasižymėjo. O gavę valdžią, jie tik auga kaip savo, taip ir kitų akyse. Ir kuo ilgiau valdo, tuo daugiau auga. Žvilgtelkime į Rytų diktatorius, valdančius valstybę po 20 metų. Visi jie yra atsidūrę dievų vaidmenyje. Dabartinė valdžia dar trumpalaikė. Jos pasipūtimas paremtas ne normaliu įsitvirtinimu, o vien tik išmokto „pažangumo“ ambicijomis. O šios ambicijos paremtos tuo, kad pirmąsyk Lietuvos istorijoje atsirado moterų valdžia ir bendra globalistinė pasaulėžiūra, turinti nemažą užnugarį Vakarų Europoje. Abi atramos išmokė galvoti, kad ši valdžia yra pažangi, o konservatyvioji visuomenė tamsi ir atsilikusi. Todėl ji nematė reikalo su tokia visuomene bendrauti ir tartis. Ji iš anksto buvo nusprendusi tokią visuomenę perauklėti pasirinktų įstatymų komplektais. Tačiau neoliberaliųjų įstatymų projektai nepraėjo, išryškėjo kovos su koronavirusu nesėkmės, negebėjimas adekvačiai atsiliepti į Baltarusijos hibridines atakas, valdžios valdingumas, nenuoseklumai tik padrąsino visuomenę protestuoti.
G.JAKAVONIS: Bandau įsiklausyti į protestuojančių žmonių reikalavimus vyti Seimą, Vyriausybę lauk. Demokratinėje valstybėje tai turėčiau suprasti, kad reikalaujama pirmalaikių rinkimų. Tik jeigu jie įvyktų, ar kas iš esmės pasikeistų, jeigu renkamoji, vykdomoji, teisinė valdžia ir žiniasklaida yra vienose to paties konservatorių klano rankose. Ko gero, rezultatas po naujų rinkimų būtų toks pats – valdžioje, tik kitokiu santykiu, liktų tos pačios, įvairiai save vadinančios, neoliberalios partijos. O gal reikalingas tiesiog veiksmingas valdžios kontrolės mechanizmas?
N.VASILIAUSKAITĖ: Demokratinėje šalyje – taip.
Bet mūsų valstybė nebėra demokratinė ir valdžių padalinimas nebeveikia. Šios kadencijos metu stebime atvirkščią procesą – visos valdžios yra centralizuojamos vykdomosios valdžios rankose, perimant Seimo, teismų ir prezidento funkcijas bei visiškai nušalinant piliečius (referendumas tapo beveik neįmanomas, naikinami tiesioginiai merų rinkimai, odioziniai Seimo nariai jais ir vėl tampa pagal partinius sąrašus, siekiama apskritai atsisakyti galimybės rinkti juos tiesiogiai ir t.t.). Šiandien pagrindinė problema – ne Seimas, o Vyriausybė.
Žinoma, reikia ir pirmalaikių Seimo rinkimų. Nors visos Lietuvos politinės partijos yra vienaip ar kitaip susikompromitavusios ir susijusios, tačiau nesutinku, kad po rinkimų būtų tas pat: bet kas, bet kokia kita koalicija, pats faktas, kad tenka skubiai persirikiuoti, ar net politinis chaosas būtų santykinai geriau, nes dar niekada nebuvo taip blogai, kaip dabar. O kad būtų ne šiek tiek ir ne laikinai geriau, išties būtinas visos dabartinės partinės sistemos pakeitimas kita, sukuriant naujas, kito pobūdžio ir kitu pagrindu, politines jėgas su kitais, naujais, realiais, ne butaforiniais, „nuleistais iš viršaus“ arba besisukančiais iš inercijos, lyderiais.
Diskusijos tęsinį skaitykite ČIA.