Gintaras Sungaila | Veidaknygė
Dievo Motinos gimimo dienos šventė
http://www.patriarchia.ru/db/text/5961645.html
„Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Šiandienos diena mūsų Tėvynės istorijoje buvo pažymėta daugybe įvykių, tačiau bene ryškiausias ir reikšmingiausias yra 1380 m. Kulikovo mūšis. Žinoma, priešas nežinojo, kad šią dieną Rusia šlovina Švenčiausiąją Dievo Motiną, kad Jai karštai meldžiamasi. […] Nenugalimas priešas buvo sustabdytas, ir po šimto metų priešas pasitraukė, supratęs, kad neįmanoma nugalėti šios tautos ir jos galybės.
Tai yra nuostabūs įvykiai, susiję su šiandien švenčiama švente [Dievo Motinos gimimu – vert.]. Kodėl Rusia taip tvirtai laikėsi savo pozicijos? Kadangi Rusija išsaugojo savo kalbą, tikėjimą ir kultūrą, net ir valdant svetimtaučiams mūsų nacionalinis gyvenimas toliau vystėsi.
O dabar paklauskime: kodėl taip? Yra tik vienas atsakymas: stačiatikių tikėjimas, stačiatikių Bažnyčia buvo žmonių dvasinio gyvenimo saugotoja. Žmonės suprato, kad galima nukrypti nuo bet ko, bet niekada nuo tikėjimo. Nes jei išduosite Viešpatį, niekas kitas nepadės ir sėkmės nebus. Ši ištikimybė mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui svetimos jėgos akivaizdoje taip patiko Visagaliui, kad dešimtmečius priešas nebandė pulti sostinės. […]
Žinoma, visa tai buvo susiję su giliausiu mūsų žmonių tikėjimu. Nes tikėjimas daro žmogų labai stiprų, pakylėja jo sąmonę nuo kasdienybės, nuo materialių rūpesčių į rūpestį siela, amžinybe. Kai šis amžinybės matmuo žmoguje stiprus, jis tampa nenugalimas, nes nustoja bijoti mirties. Būtent mirties baimė išstumia karį iš mūšio lauko, stumia silpnąjį į išduovystę ir net sukilti prieš brolį.
Šiandien mūsų Tėvynė Rusia, istorinė Rusia, išgyvena sunkų išbandymą. Žinome, kas vyksta Ukrainoje. Mes žinome, koks pavojus gresia Ukrainos žmonėms, kuriuos bandoma performuoti, paversti Rusijai priešiška valstybe.
[…] mūsų broliai ir seserys, dvasininkai ir ganytojai yra susivieniję ir, tikiu, kartu su mumis ir toliau meldžiasi aplink Dievo sostą, meldžiasi už vidinio konflikto (mežduusobnaja bran’) pabaigą ir taikos atkūrimą istorinės Rusios platybėse.
Šiandien yra diena, kai prisimename didžiąją mūsų tautos pergalę, jos dvasinį žygdarbį, prisimename, kokią įtaką dvasinis autoritetas turėjo drąsos ir didvyriškumo formavimuisi. Pirmiausia turiu omenyje šventojo Sergijaus Radonežiečio palaiminimą, suteiktą Dmitrijui Doniečiui. Kaip visa tai suformavo tikrąją dvasinę mūsų kariuomenės stiprybę, kuri laimėjo istorinį mūšį.
[…] šiandien mes vėl ir vėl meldžiame Viešpatį, kad Jis sutaikytų Rusią, sustabdytų vidinį konfliktą (mežduusobnaja bran’), kad Šventoji Rusia vėl susivienytų […]. Ir šiandien, kai prisimename mūsų tautos pergalę Kulikovo mūšyje, prašome, kad be ypatingų mūšių ir kraujo praliejimo ateitų tikroji pergalė, kuri sugrąžintų mums dvasinę vienybę, taiką, gerovę ir tarpusavio meilę.
Tegul Dangaus Karalienės globa apglėbia Jos paveldą – Šventąją Rusią. Tegul šventieji Dievo šventieji, vienodai šlovinami ir gerbiami Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kituose istorinės Rusios kampeliuose, šiandien meldžiasi už mus, nevertuosius, ir apginkluoja mus teisingomis mintimis, teisingais žodžiais, bet, svarbiausia, teisingais darbais, per kuriuos į Šventosios Rusios žemę ateitų taika ir gerovė. Amen.
***
Tose pačiose pamaldose visuotinėje maldoje nuskambėjo maldavimai:
„Dar meldžiame Viešpatį, mūsų Gelbėtoją, kad priimtų mūsų, nevertų tarnų, maldas šiuo išbandymų metu, atėjusių į Rusijos žemę, kai mūsų priešai ją agpulė: meldžiame, Viešpatie, apreikšk savo išganymą, išgirsk ir pasigailėk mūsų.“
„Dar meldžiame, kad su gerumu ir gailestingumu žvelgtumei į mūsų kariuomenę ir visus Tėvynės gynėjus. Sutvirtink mus visus dvasia, tikėjimu ir vienybe; meldžiame, Viešpatie, išgirsk mus ir pasigailėk mūsų.“
***
Kaip visada, palieku be komentaro. Skaitėte Jo Šventybės Maskvos ir Visos Rusios patriarcho Kirilo, Lietuvos cerkvėse vadinamo „mūsų didžiuoju ponu ir tėvu“ pamokslą Švč. Mergelės Marijos gimimo proga.