Mokslininkai: valdžios mėginimai kurti pilietinę visuomenę be piliečių pasmerkti nesėkmei

Lapkričio 27 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje įvyko mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“. Joje aptartos svarbiausios visuomenės vystymo kryptys bei visuomeninių organizacijų atstovų atrankos į kuriamą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą kriterijai. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, politikai, valdžios ir nacionalinių skėtinių bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Pranešimus skaitė humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus, MRU teisės profesorius Saulius Arlauskas, politologas, socialinių mokslų daktaras Laurynas Kasčiūnas, MRU profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras Romualdas Grigas, dimisijos pulkininkas Ignas Stankovičius, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė.

Konferencijos dalyviai svarstė, kaip esant masinei emigracijai, nedarbui ir skurdui Lietuvoje kurti pilietinę visuomenę. Jie kritikavo 2013 m. priimtą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą, ypač jo įgyvendinimo eigą. Įstatymas iškreipia nevyriausybinių organizacijų (NVO) savarankiškumo principus ir prieštarauja Europos Tarybos Ministrų komiteto 2007 m. rekomendacijoms dėl NVO teisinio statuso Europoje. Rekomendacijos imperatyviai draudžia valdžiai tiesiogiai kištis į NVO veiklą ir valdymą. Nors Lietuvos NVO plėtros įstatyme nurodyta, kad NVO – tai nuo valstybės institucijų nepriklausomas, savanoriškumo pagrindais veikiantis viešasis juridinis asmuo, įstatyme taip pat nurodyta, kad NVO tarybos sudėtį bei jos nuostatus tvirtina Vyriausybė, o taryba sudaroma lygiateisės partnerystės pagrindais lygiomis dalimis iš valdžios ir NVO deleguotų atstovų – po 10 žmonių. Taigi kuriama Lietuvos NVO taryba nėra savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios.

Dr. K.Stoškus pastebėjo, kad vis daugiau diskutuojama dėl Lietuvos valstybės išlikimo ir lietuvių tautos ateities. Valdžia valstybės ir tautos palaikymo sprendimų neturi. Kuriama NVO taryba nėra išeitis iš susidariusios padėties, tačiau tai pirmas žingsnis valdžios ir visuomenės bendradarbiavimo link, nes tautos išlikimas yra visų ir pirmiausia valdžios uždavinys. Reikėtų sukurti schemą, kad Tarybos veikloje dalyvautų kuo daugiau nevyriausybinių organizacijų. O šalia tarybos veikiantys NVO blokai apjungtų visas tarybos veikloje pageidaujančias dalyvauti organizacijas. Toks modelis būtų demokratiškiausias.

Prof. S.Arlauskas pažymėjo, kad NVO tarybos kūrimo tikslas – įtraukti kuo daugiau žmonių į valstybės valdymą. Deja, kai kurios reformos valstybės lygmeniu dabartinėmis sąlygomis neįmanomos. Joms trukdo blogai formuojama teismų praktika, kai nesilaikoma netgi pamatinių teisės principų, ydingas valstybės valdymas – permanentinė Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės kova dėl įtakos. Profesoriaus manymu, svarbiausias visuomenės plėtros kryptis reikėtų įtvirtinti įstatymu, antraip nesibaigiantys ginčai dėl prioritetų trukdys priimti sprendimus. S.Arlauskas siūlo prie NVO tarybos įsteigti atstovaujamų krypčių sektorius, kurių veikloje dalyvautų daugelio tos krypties NVO atstovai, kad vienas asmuo – NVO tarybos narys – negalėtų monopolizuoti visuomenės nuomonės.

Politologas L.Kasčiūnas išskyrė penkias pagrindines visuomenės vystymo kryptis: 1. Nacionalinis saugumas, tautinės valstybės idėjos atgaivinimas. Pilietinės ir tautinės tapatybės ugdymas ypač svarbus dabarties įvykių fone, kai vyksta hibridiniai karai, trinama riba tarp taikos ir karo. Ukraina prieš Rusijos agresiją atsilaiko tik ukrainiečių nacionalinės savimonės dėka. Todėl tautinis patriotinis auklėjimas – tai viena iš pagrindinių mūsų visuomenės vystymo krypčių. 2. Istorinės atminties stiprinimas. Tai pirmiausiai sietina su istorijos dėstymu mokykloje, – jei patys nekursime ir neskleisime savo istorijos pasakojimo, už mus ją papasakos kiti. 3. Krikščioniškųjų vertybių diegimas. Vakarų Europoje vyksta kultūrinis karas prieš gyvybės kultūrą, šeimą ir kitas krikščioniškąsias vertybes, kurios laikomos „atgyvena“. Šis karas silpnina visuomenes. Tai ypač išnaudoja V.Putino režimas, skelbdamasis krikščioniškųjų vertybių gelbėtoju. Atsvara – šeimos, gyvybės kultūros puoselėjimas. 4. Tautinių bendrijų integracija. Privalome sukurti Rytų Lietuvos strategiją (programą ir veiksmų planą). 5. Atskirties tarp centro ir periferijos mažinimas. Būtina mažinti didžiulę socialinę atskirtį, naikinti „dviejų Lietuvų“ naratyvą.

Prof. R.Aleknaitės-Bieliauskienės nuomone, pilietinės visuomenės Lietuvoje nėra. Savanorystė turėtų būti NVO veiklos pagrindas. Dabar daugelis NVO veikia tik todėl, kad yra finansuojamos. Be savanorystės negali vystytis visuomenės pilietinė sąmonė. Valdžia įgudusi rašyti gražias ataskaitas, iš kurių atrodo, jog procesai vyksta sklandžiai ir tvarkingai. Tačiau tikrovė kitokia. Lietuvoje daugėja mažaraščių, neišprususių jaunuolių, švietimo sistema ugdo istorijoje ir vertybėse nebesusigaudantį jaunimą be idėjų ir iniciatyvų. Tokie žmonės negali kurti pilietinės visuomenės, nes neturi pilietinės sąmonės. Profesorės nuomone, nevyriausybinės organizacijos privalo dalyvauti visose valdžios ir valdymo struktūrose (komitetuose, tarybose ir pan.).

Prof. R.Grigo nuomone, visi ankstesnieji mėginimai kurti pilietinę visuomenę baigėsi nesėkme. Tikėtina, kad ir dabartinio mėginimo pabaiga bus tokia pati, nes politinės partijos, vietos ir valstybės valdžia nesuinteresuota visuomenine kontrole ir tam ryžtingai priešinasi. Viltį dėl pilietinės sąmonės pabudimo profesorius sieja su 2017 m. paskelbimu Piliakalnių metais, jeigu LR Seimas tam pritars. Tai būtų grįžimo prie istorinių ištakų pradžia ir paskatintų tautą susitelkti.

Dimisijos pulkininkas I.Stankovičius nepritarė kai kurių kalbėtojų skeptiškam požiūriui į kuriamą NVO tarybą. Prelegentas atkreipė dėmesį, kad NVO taryba – tai sąveikos su valdžia institucija. Kad ir kokia ji būtų, turime naudotis visomis galimybėmis įtakoti valdžios sprendimus. NVO taryboje gali būti tik 10 NVO atstovų, todėl svarbu, kad į ją patektų žinomi ir visuomenės pasitikėjimą turintys žmonės.

Susibūrusios pagal interesus į atitinkamas 10 visuomenės vystymo krypčių, NVO išsirinktų savo atstovus ekspertus, o pastarieji deleguotų vieną atstovą į tarybą. Taip į pilietinės visuomenės kūrimą būtų įtraukta nemažai nevyriausybinių organizacijų. Ypač tos NVO, kurios bendrąjį interesą iškelia aukščiau už asmeninį ar grupės, privalo turėti galimybę dalyvauti sąveikos su valdžia tarybos veikloje. Svarstytina ir visiškai savarankiškos, nuo valdžios nepriklausomos NVO tarybos steigimo galimybė.

Kultūros paveldo ekspertė J.Markevičienė skeptiškai vertino visuomenininkų iniciatyvas. Ji priminė, kad prieš keletą metų svarstant Lietuvos įstatymų atitiktį Orhuso konvencijai Vyriausybė buvo sudariusi netgi darbo grupę, kuri atliko milžinišką darbą ir pateikė rekomendacijas. Tačiau rekomendacijos tebeguli valdininkų stalčiuose. Prelegentės nuomone, reikia įstatymo, kuris užtikrintų visuomenės dalyvavimą priimant svarbiausius sprendimus. Būtina Seimui teikti NVO plėtros įstatymo pataisas, o Vyriausybei – NVO tarybos nuostatų pataisas, kurios ribotų kadencijų kiekį, nustatytų sprendimų priėmimo tvarką. NVO taryba neturi tapti formalia institucija, laiminančia valdžios sprendimus. Be to, nuostatuose būtina numatyti, kad NVO tarybos pirmininkas gali būti tik NVO atstovas. Reikėtų įsteigti NVO teisės centrą, kuris teiktų teisines konsultacijas nevyriausybinėms organizacijoms ir reikalui esant galėtų atstovauti joms teismuose.

Diskusijose taip pat dalyvavo LR Seimo nariai, politikai, akademinės bendruomenės ir NVO atstovai.

Seimo narys, profesorius Povilas Gylys pabrėžė, kad NVO taryba neturi būti institucija prie Vyriausybės. Tikriausiai Seimo nariams neįsigilinus galėjo būti priimtas toks įstatymas. Tad būtini šio įstatymo pakeitimai ir papildymai.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Akto signataras Algirdas Endriukaitis kalbėjo apie naująjį Europos naratyvą, abejojo Lietuvos valstybės ateitimi ir jos galimybe išlikti tautine valstybe. O ar galima pilietinė visuomenė be savo valstybės?

Į konferencijos dalyvių klausimus atsakė LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė Birutė Jatautaitė. Paklausta, kokios NVO inicijavo ir kūrė NVO plėtros įstatymą, pripažino, kad jo rengėjai – NVO informacijos ir paramos centras su savo neformalia koalicija bei keliomis NVO. Už įstatymo įgyvendinimą atsakinga SADM nėra numačiusi, kaip turėtų vykti atranka į NVO tarybą. Ministerijos atstovė pritarė siūlymui įsteigti alternatyvią nacionalinę nepriklausomą Nevyriausybinių organizacijų tarybą, kurią sudarytų tik nevyriausybinių organizacijų atstovai.

LMA akademikas, profesorius Antanas Kudzys sutelkė dėmesį į NVO tarybos valdymo struktūrą. Siūloma struktūra efektyviai veikti negali, ji turi turėti pasistemes, kad veikla būtų atsakingesnė ir atskaitingesnė.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Akto signataras Zigmas Vaišvila pritarė svarstomiems projektams, pažymėdamas, kad būtina aktyviai dalyvauti formuojant NVO tarybą, antraip ji bus sudaryta iš valdžios kontroliuojamų organizacijų atstovų.

Piliečių gynimo ir paramos fondo atstovas Stasys Kaušinis pasidžiaugė, kad priešingų siūlymų ir radikalios projektų kritikos konferencijoje nebuvo.

Vieningai, bendru sutarimu konferencijos dalyviai patvirtinto rekomendacijas LR Seimui ir Vyriausybei dėl atstovų į Lietuvos NVO tarybą atrankos principų ir dėl prioritetinių visuomenės vystymo krypčių. Šios rekomendacijos artimiausiu metu bus pateiktos LR Seimui ir Vyriausybei.

Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicijos informacija

* * *

Tiesos.lt skaitytojų dėmesiui siūlome Aikštės TV reportažą iš mokslinės konferencijos „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“. Filmo operatorė – Aušra Gabalytė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
93 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
93
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top