Remma Arshteyn
Visą aštuntą klasę, kurioje mokosi ir mano anūkė, užklasiniam ugdymui skirtą dieną nuvedė į Tagankoje esantį [Šaltojo karo – red. past.] muziejų „Slėptuvė-42“. Apžiūrėjo, kaip įrengta ir gyventi pritaikyta slėptuvė, pažiūrėjo filmą apie šaltojo karo baisumus.
O toliau jų programoje laukė „specefektai“.
„Na, vaikai, – klausia gidas, – kas norite numesti atominę bombą?“. Ir anūkė pasakoja, kad visi, išskyrus ją ir dar tris vaikus, šaukia: „Aš“. „O ant ko mesime bombą?“ – klausia gidas. Pasigirsta toks pat draugiškas garsus atsakymas: „Ant Amerikos“.
Parenkamas berniukas ir mergaitė, jie paspaudžia mygtuką ir rodomi filmuoti kadrai: mokiniai mokykloje slepiasi po suolais, žmonės bėga gatvėmis. Tada – sprogimas, ir visi žūsta.
Vienai mergaitei (pagarba jai) prasideda isterija.
Kiti vaikai reaguoja ramiai.
Man trūksta žodžių, bet turiu ir klausimų. Jeigu – geriausiu atveju – klasės auklėtojas išties nežinojo, kuo tame muziejuje vaikus nudžiugins, kodėl jis po to neaptarė situacijos – teisingai nepaaiškino to, kas įvyko? Kas muziejuje sugalvojo šį „nuostabų“ specefektą ir leido panaudoti jį neva vaikų ugdymui?
Ir paskutinis klausimas: Kokia čia tokia keista šalis, kurioje net maži vaikai pasiruošę numesti atominę bombą ir netgi žino, kur ją mesti?
Iš rusų kalbos vertė Violeta Genienė.