Dalijamės kultūrologo Dariaus Kuolio išverstomis Motiejaus Strijkovskio mintimis apie Vytį.
Veidaknygė
Aistringų kovų dėl Vyčio metais prisiminiau Motiejaus Strijkovskio aprašymą ir išverčiau mokyklai. Kad gimnazistams būtų kiek aiškiau. 🙂
„Šlovinga Lietuva, dorybingos narsos dėka tu iškėlei savo herbą virš visų valstybių. Nesuklydo jį pasirinkęs visų drąsiausias Mindaugas, nes herbas tikrai riteriškas: ginkluotas Vyras ant žirgo, lygus su Grifais ir Ereliais, yra riterijai tinkamas. Nuogu kalaviju užsimojęs, užtikrintai kaunasi, šalmas dengia jo galvą, rankoje – skydas su kryžiumi. Kryžius jį saugo, nes kryžiumi paženklintas skydas visada yra mūras, ginantis nuo turkų ir totorių – tai žino kiekvienas. Ir nuo lijundros jis apsaugo.
Žirgas gerai pakaustytas, vyras sėdi tvirtai – it šaknis įleidęs. Matyti, kad patyręs riteris, – ne jaunas karys. Nesiskundžia dėl ginklų, mūšyje neieško šarvų, nes ginklanešiui jų neužkrovęs, pats noriai dėvi. Niekam nesilenkia, prieš nieką kepurės nenukelia, kaip akies vyzdį sergsti savo didžią šlovę, vyriška narsa pelno garbę savo sostui.
Vyčiu jis pavadintas, nes ne bėga, o veja – narsiai gina mylimą tėvynę nuo piktų kaimynų. Žirgas – eiklus ir tulžingas – kanda, o vyras kerta, net priešo kraujas jam po kojom liejas. Visada išlieka drąsus ir riteriškas, kaip yra įpratęs, ir niekad nebijo kare gėdos patirti. Jis duoda pavyzdį Lietuvos valdovo rinkėjams, kad nerinktų valstybei valdyti to, kuris kovoje iš baimės dreba, bet tik tą, kuris narsa pranoktų karių būrius ir būtų kitiems riterio idealas.“
Nuotraukoje – Vyčio herbas Vilniaus pilies griuvėsių koklyje.
Šaltinis: Maciej Stryjkowski, „Goniec Cnoty“, 1574.
Iš lenkų kalbos vertė Darius Kuolys