Jolanta Šarpnickienė
Kalbuosi su dailininku Rimantu Radišausku, kuris 1972 metais, gyvu fakelu suliepsnojus R.Kalantai, sovietmečiu nedvejodamas prisijungė prie protestuotojų. O praėjusių metų gegužės 17 dieną stebėdamas, kaip bus perduodama pagrindinė pedofilijos bylos liudininkė, tapo vienu iš daugelio tąryt fiziškai ir moraliai nukentėjusių Garliavos šturmo metu budėtojų. Tą rytą Klonio gatvėje budėjusiems Lietuvą ir pasaulį sukrėtusio įvykio 39 liudininkams buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Ir tik po pusmečio, neradus pagrindo kelti kaip baudžiamąsias, perkvalifikuota į administracines bylas. Tačiau dvejus metus požiūrį į rezonansinį įvykį protesto tapyboje išreiškiantis menininkas tvirtina nesieksiąs naikinti jam iškeltų kaltinimų, nes tai būtų absurdiška…
Kaip ir kodėl atsidūrėte Klonio gatvėje?
Viešumoje skleidžiamos žinios mažai ką bendra turėjo su tikrove. Oficialioji teisėsaugos informacija kėlė nepasitikėjimą. Aiškumo nuo pat pradžių viešai skleidžiamoje painiavoje suteikdavo tiesioginiai liudijimai, kuriuos išgirsti galėjai įvykių epicentre – Klonio gatvėje. Veiksmai pedofilijos byloje man priminė paprasčiausią banditizmo aktą. Patyriau, kad mūsų teisėsauga yra okupacinių-tarybinių laikų. Nors ir vadinama lietuviška…
Priklausau sovietmečio kartai, kuri informaciją skaitydama „skaito“ tarp eilučių. Jeigu prisimintume pedofilijos bylos atspindėjimą žiniasklaidoje, pamatytume didžiausią juodinimą. Tokį patį, koks buvo R.Kalantos įvykių ar nepriklausomybės atkuriamuoju laikotarpiu. Vienas prie vieno. Juk disidentai būdavo viešai pasmerkiami, rengiami susirinkimai darbovietėse. Ir dabar dar neišnaudotas rezervas: kad prie gamyklų susirinktų ir pasmerktų Garliavą. Netgi iki absurdiškų advokatų Karolio Jovaišos ir Gintaro Černiausko vaidmenų viešoje erdvėje. Nors parinktų geresnius aktorius, tobuliau įvaldžiusius propagandinį meną…
Klonio gatvėje atsidūriau 2010 metais, gyvendamas Garliavoje bei stebėdamas žiniasklaidos priemonėse skleidžiamas žinias. Garliavoje – kaip kaime, žmonės labai greitai informaciją susižino vieni iš kitų. Mano draugė yra gimusi tremtyje, bet Garliavoje gyvenanti nuo 14 metų ir gerai pažįstanti kaimynus. Jeigu vyksta kokia nors neteisybė, turi būti toje vietoje. Tai yra pilietinė pareiga. Todėl su drauge Klonio gatvėje atsidūrėme netrukus po pirmojo teismo sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta skubiai paimti tuose namuose didžią dalį savo gyvenimo praleidusią mergaitę…
Paveikslas „Disputas“ iš ciklo „Kelias“, drb.al., 200×150 cm, 2010 m.
Kokie žmonės tuomet, prieš dvejus metus, atskubėjo į Klonio gatvę?
Jų tarpe buvo įvairių žmonių, taip pat nemažai šeimą artimiau pažinojusių žmonių. Tarkime mano draugė mokėsi toje pačioje mokykloje su Laimutės Kedienės seserimis.
Žaibiškai į Klonio gatvę atskubėję pilietiški žmonės žiniasklaidoje buvo pakrikštyti „violetine minia“, „banda“, „patvoriniais“, kitokiais menkinančiais epitetais. Galbūt ir buvo prasčiau apsirengusių žmonių, menkiau išsilavinusių. Tačiau jie čia atsidūrė ne vien dėl pedofilijos bylos, tačiau ir dėl asmeniškų skaudulių Lietuvos teisinėje sistemoje, kurios spragas matydami taip akivaizdžiai žmonės ėmė vienytis stodami į viešai triuškinamos šeimos pusę.
Paveikslas „Du pasauliai“ iš ciklo „Kelias“, drb. al., 250×200 cm, 2013 m.
Kaip dažnai atsirasdavote tarp budėtojų? Juk savanoriškas judėjimas tęsėsi kelerius metus.
Tuo metu dirbdamas pagal galimybes periodiškai prisijungdavau. Stebėdamas situaciją, sugalvojau, kad galėčiau situacijai suteikti kultūrinį atspalvį. Taip nuo pat budėjimo pradžios – 2010 metų – ėmiau eksponuoti savo darbus. Ir nuo tų pačių metų tapau minimas policijos suvestinėse kaip dailininkas R.Radišauskas, surengęs parodą Klonio gatvėje. Suprantama, tokio pobūdžio „reklamos“ nesiekiau. Juk parodose pateikiu informaciją apie save ir kūrybą. Kontekstas žinyboje, platinančioje kriminalinių įvykių suvestines, ne pridėjo, veikiau menkino mano, kaip kūrėjo, reputaciją. Ir pakenkė nemažai… Tačiau nekreipiau į tai dėmesio – iki pat praėjusių metų gegužės 17 dienos, mergaitės pagrobimo, Klonio gatvėje eksponuodavau savo darbus. Keli darbai gimė dar ten bebūnant.
Įdomus paradoksas: sovietmečiu po kalantinių nebuvote persekiojamas, panašu, kad Garliavos šturmo metu ir po jo nepriklausomoje Lietuvoje Jūsų nepaliko ramybėje. Kaip atsitiko, kad kraupaus gegužės 17 šturmo metu, nors gyvenate turėdamas vieną inkstą, tapote vienas iš labiausiai nukentėjusių?
Pats stovėjau ne priešakinėse gynėjų pozicijose: už žmonių – prie laiptų. Išgirdau kažkurį iš šturmo dalyvių sakantį „dailininkas čia yra“. Taip, nustūmę prieš mane esančius žmones, jie mane grubiai išplėšė: nors į mane buvo įsikibęs vienintele turima ranka laisvės kovotojas Algirdas Petrusevičius. Po to, kai į veidą papurškė kažkokį skystį ir nutempė, pajutau, kad guliu ant betono….
Kitą dieną vos begalėjau paeiti. Padarius medicininius tyrimus, nustatyti sumušimai, skirtas gydymas antibiotikais. Po tyrimų į namus atvykusi gydytoja, kad neatsakytų inkstas, rekomendavo lovos režimą.
Paveikslo „Du pasauliai“ fragmentas „Kyšis“
Kodėl nesikreipėte į Temidės tarnus? Juk kai kurie nukentėjusieji kreipėsi ir jiems buvo nutrauktos skubiai sukurptos administracinės bylos?
Apie kokią teisę galime kalbėti…? Kaip minėjau, mūsų teisėsauga yra okupacinė. Aš atlikau savo pilietinę pareigą: stebėjau, kad rezonansinės pedofilijos bylos liudininkės perdavimo procedūra vyktų teisiškai tvarkingai.
Tarybiniais laikais vyravo geras pasakymas „jeigu nepatenkintas direktoriumi, rašyk skundą direktoriui…“ Tai ar turiu skųstis banditui, kad jis mane primušė…?
Šita teisėtvarka nepasitikiu. K.Marksas buvo teisus pateikdamas revoliucijos apibrėžimą: „Kai viršūnės negali valdyti, o apačios gyventi po senovei“. Nekurstau revoliucijos. Bet jeigu ji kiltų, tikrai nemaišyčiau.
Paveikslo „Du pasauliai“ fragmentas „Įstatymo vykdymas“
Vargu ar galėtume ją tokia pavadinti…?
Taip. Buvau ir praėjusių metų kovo 23 dieną, kai vyko pirmasis bandymas „perduoti“ mergaitę. Tą kartą atėjo gal 30 policininkų. Visi buvo gražiai praleisti. Nė vienas neįžeistas. Tai, kas viduje vyko, jau yra kitos problemos. Kai nepavyko mergaitės paimti, niekas nesišaipė iš policijos. Todėl iki šiol nesuprantu, kam reikėjo antro mergytės „paėmimo“ metu atsivesti 240 šturmuotojų.
Kaip galvojate, kodėl buvo taip daroma?
Manau, tokiu būdu buvo siekiama išprovokuoti riaušes. Nes apie 70–80 žmonių, kurie neturėjo jokios išeities, kaip iš ten išeiti, buvo užspeisti į kampą. Filmuotoje medžiagoje gerai matyti, kaip buvo daužomi ir šiurpinami žmonės.
Sausio 13-sosios minėjimo metu neoficialiame pokalbyje vieno žymaus Lietuvos politiko su kolega paklausėme, kaip toks ciniškas išpuolis prieš taikius Lietuvos žmones galėjo būti vykdomas nepriklausomoje Lietuvoje, kam už tai tenka atsakomybė. Atsakymas buvo retoriškas: „Ar esat tikri, kad šturmą vykdė Lietuvos šalies pareigūnai…?“
Panašu, kad galimai kai kurių prokuratūros, teismų, policijos vadovų slaptas bendradarbiavimas su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis yra nepaliesti liustracijos įstatymo. Priešiška mūsų valstybei veikla liko deramai neįvertinta. Biografijos dėmes slepiantys žmonės bijo, yra pažeidžiami, juo lengva „tampyti už virvučių“.
Tarkime, Seime – į balsavimus susirenka apie 120 narių. Nors daugelio jų gyvai pamatyti nepavyksta, jie vieningai nubalsuoja. Tarkime, tai buvo akivaizdžiai matyti svarstymo dėl N.Venckienės teisinės neliečiamybės metu. Kai kurie svarstyme nedalyvavę Seimo nariai atvyko tik į balsavimą. Vėliau tarsi po suokalbio, sveikindami vieni kitiems spaudė rankas… Deja, šios šalies prezidentė nei Seimas, nei Vyriausybė nevaldo…
Viešumoje Garliavos įvykių temą gaubia aršus tautiečių susipriešinimas. Ar asmeniškai susidurdavote su skeptišku požiūriu dėl Jūsų dalyvavimo rezonansinių įvykių sūkuryje?
Iki gegužės 17 dienos ironišką žvilgsnį jaučiau. Netgi iš kunigų tarpo. Tačiau po šturmo ir ciniškiausio vaiko pagrobimo buvo manęs atsiprašiusių moteriškių, pastebėjusių, jog savo drobėse numačiau brutaliausią įvykių eigą.
Paveikslas „Tautos maitinimas“ 2011 m.
Gegužės 17-jai užbaigėte sukrečiantį paveikslą „Du pasauliai“ – slogų tikrovės atspindį su nesunkiai atpažįstamais simboliais, personažais ir įvykiais, kraupią alegorija: tauta (naujieji Atlantai) vis dar laiko ant pečių mūsų vedlius-valdovus (iš kurios išstumiami paskutiniai žmonės)…
1988 metais tapiau Sibiro tema. 1989-asiais dalyvavau pirmajame Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime, buvau „Kauno baldų“ iniciatyvinės grupės nariu-delegatu. Dar pirmais Atgimimo metais, pamatęs asmeniškumus bei trintį, atsitraukiau. Veiklą nukreipiau į kūrybą taip padėdamas pamatus dailės darbams – ciklui „Kelias“, „Disputas“, „Tautos maitinimas“, „Liustracija“ bei kitiems iki šiol kuriamiems darbams iš žiurkių ciklo. Tuo metu kažką skaičiau apie žiurkes – tai ir įkvėpė sukurti žiurkišką įvaizdį. Mano mokytojai mokė „atėjai prie drobės, žinok, kam ir ką, ir dėl ko nori pasakyti“. Stengiuosi laikytis šios taisyklės.
Žiurkių prototipai apsiriboja tenkindami siaurus buitinius poreikius, beatodairiškai vartoja, nesusimąstydami, kad yra skolingi šiam pasauliui. Taip, kaip esame skolingas kiekvienas.
Žmogus yra kovotojas. Jis turi degti. Koks tas ramus gyvenimas? Kas tai? Tapyti gėlytes ir gražius paukščiukus ir laukti kol numirsi…?
Paveikslas „Liustracija“ iš ciklo „Kelias“, drb.al., 180×120 cm, 2012 m.
Nors atsakymą nesunku nuspėti, bet ar buvo verta rizikuoti gyvybe painioje istorijoje, kurios baigtį sudėtinga būtų prognozuoti ?
Jūs Sausio 13-osios įvykių metu buvote Sitkūnų radijo stotyje, aš – su amžiną atilsį Vytu Valaičiu ir kitais buvome užkaltais lentomis langais operatorinėje TV studijoje Vaižganto gatvėje. Tada irgi mus taip pat galėjo sužaloti ar nužudyti. Tačiau nė vienas mūsų apie tai negalvojome. Svarbiausia matyt yra ir bus tai, kaip tu gyvensi, išdavęs kažką svarbaus. Svarbu išlikti sąžiningam pačiam prieš save, kad galėtum atvirai žmonėms, ypač ateities kartoms – vaikams ir anūkams žiūrėti į akis.
Okupacijos laikotarpiu į Sibiro tremtį buvo išvežtas ir sunaikintas mūsų gražiausias genetinis fondas: geriausi mokslininkai, ūkininkai, gabiausi darbininkai. Tai mažai kas liko. Tad tas vartotojiškas požiūris per tuos 50 metų stipriai įsišaknijo. Ištisa ideologinė sistema veikia tam, kad tokį požiūrį palaikytų ir šiandien.
Kodėl pasitraukėte iš politikos?
Tiesiogiai politikoje niekada nebuvau, dalyvavau Sąjūdyje kaip kiekvienas tuomet susipratęs žmogus. Stebėjau tuomet tampančius politikais ir įsitikinau, jog kiekvienas esame vedini skirtingų impulsų. Politikas turėtų būti labiau prognozuojamas nei menininkas. Tikiu, kad teptuku daugiau galiu pasakyti nei iš tribūnos.
Yra kompetencija ir jos ribos. Ir Klonio gatvėje mačiau daug gerų ir reikalingų žmonių, galinčių veikti. Nebūtinai politikoje…
Ar nebuvote kviečiamas stoti į partiją „Drąsos kelias“?
Buvau. Tačiau atsisakiau. Seime daug mačiau šokėjų, aktorių, dainininkų. Bet patekus į Seimą, nebūtinai tampama politiku. Nepalyginamai geriau jaučiuosi savo idėjas išreikšdamas protesto tapyboje.
Ačiū už įdomų pokalbį.