Kandidatai į Šiaulių merus prakaitavo it pradinukai ir nėrėsi iš devinto kailio. Juos egzaminavo Šiaulių mokyklų direktoriai, pratęsę viešų diskusijų su kandidatais pusmaratonį.
Per apšilimą – prisistatymą – artimiau susipažino keturi kandidatai į merus. Dabartinis meras Justinas Sartauskas, Vaidas Bacys, Artūras Visockas ir šių eilučių autorius susižinojo kilę iš to paties Kelmės rajono. Vicemerė Danguolė Martinkienė tikino esanti tikra šiaulietė. Iš Kuršėnų. Linkuva – ne Kuršėnai, tad Stasiui Tumėnui teliko žemgalio kilmė, o šiauliečių šaknys – Valerijui Simulik ir Tomui Petreikiui.
Daiva Matonienė, Vidmantas Šimkus ir Andrius Šedžius – į direktorių egzaminą neatvyko.
Po apšilimo – jaučius už ragų. Nagi, mielieji, o dabar – pagirkite, tai yra, išvardykite geriausias miesto mokyklų savybes. Meras J. Sartauskas pasigyrė: parsivežė „krivūlę“ už pedagogų nuopelnus. Bet kandidatų suolelis – ilgas, liaupsių direktoriams pakako ateinantiems ketveriems metams į priekį: ir puikūs komandų vadovai, ir lyderiai, ir t. t., ir pan.
Karštų pagyrų liko ir salėje įsitaisiusiai savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjai Violetai Damskienei bei šalia rymojusiam jos pavaduotojui.
O kokių esama problemų? T. Petreikis sublizgėjo blogosios statistikos žiniomis. J. Sartauskas, kurio atstovaujamai socdemų partijai priklauso ar prijaučia gausus būrys švietimo įstaigų vadovų, buvo labai griežtas – jau seniai sakęs, kad direktoriai neturi dalyvauti politikoje. V. Simulik tęsė ir pasikarščiavo. Nusprūdo žodis „prostitutės“. Buvo sudrausmintas, bet po pamokų kandidato nepaliko. Vis dėlto – buvęs mokyklos direktorius.
Vieša paslaptis: švietimo įstaigų vadovai su partijomis bičiuliaujasi ne iš meilės ideologijoms, o dėl savo ir savo mokyklų išlikimo. Tai žino ir egzaminuojami valdžioje esantys politikai, todėl tokie pasakymai, kaip mokyklų autonomija, teisė rinktis direktorius ir tvarkyti savo ūkį pačioms mokyklų bendruomenėms, pro sukąstus dantis neišsprūdo, tačiau problemas, kurių patys nesprendė – kas vieną, o kas ir kelias kadencijas, mielai vardijo.
„Aš vaikų nepridarysiu“, – nuoširdžiai prisipažino V. Simulik. S. Tumėnas – kad suremontuos mokyklos stadioną, kurį… jau nusprendė suremontuoti miesto Taryba.
Meras nieko negali, nes balsuoja miesto Taryba, – skėsčiojo rankomis kandidatas į merus A. Visockas. Ir buvo teisus – jei bendruomenė nesutelkta, o jos dalyvavimas miesto valdyme toliau lieka tik butaforija, merui belieka tik džiaugtis regalijomis ir alga.
Kas pasidžiaugė ugdomais sportininkais, kas pasvajojo apie kadetų mokyklą, nes šalia oro uostas, o V. Bacys – apie didesnę savivaldybės paramą Šiaulių universitetui. (Kita vertus, ar ne geriau tiesiog sumokėti ne sočiausiai gyvenantiems dėstytojams, kad savo žiniomis pasidalytų su mokiniais?..)
Paskutinis klausimas teko šių eilučių autoriui: „Kokiomis vertybėmis turi pasižymėti meras kasdienėje veikloje?“
Atsakymas: tomis, kurios buvo diegiamos mokykloje. O jas prisiminus – su rinkėjais bendrauti kaip su darbdaviais. Ir prakaituoti ne tik per rinkimų kampaniją.