Šaunus meras ankstų rytą marširuoja per duobes… Toliau nesirimuoja, nes lauke šalta, langai užverti, o tos gražuolės – jau bobutės. Ir jos mes ne gėles, o balsavimo biuletenius.
Tačiau daina ne apie šaunųjį Kauno savanorį, bet apie bobutes ir fantaziją. Gyventi neblefuojant, kaip dainavo vyriausias Lietuvos „Antinas“.
Vadovauti miestui gali ir Bunkė. Ji savo bobutėms paaiškino, kaip išgyventi už minimalią algą. Jeigu būtų aiškinusi socministrė, ministrė būtų be dantų. Bet aiškino Bunkė – ir su dantimis. Nes ant tokių niekas nepyksta.
Bunkė šneka blėnis, nes nebeturi fantazijos šnekėti kitaip, kaip ir bet kuris meras nuo Ignalinos iki Palangos išilgai arba nuo Biržų iki Jurbarko skersai.
Kauno meras išėjo į pakaunės miškus, nes neturi ir fantazijos užlyginti duobes. Vilniaus meras turi fantazijos skolintis, bet uždirbti – neturi. Kaip ir jo varžovas Adomėnas – abu labu dairosi į valstybės biudžetą, kuris yra neišsemiamas gausybės gėrybių ragas. Nuo Maskvos iki Briuselio laikų.
Užtat Šiaulių meras pabandė uždirbti milijoną. Gavo du spyrius į šikną. Vieną – nuo prezidentės, kitą – nuo partijos viršininko Butkevičiaus. Ne už tai, kad pritrūko fantazijos milijoną uždirbti kitaip. Tas spyrė todėl, kad turėjo fantazijos nelaukti, kol jam pačiam spirs Prezidentė. Spirti fantazijos prezidentė turi.
Jeigu merams šiknos būtų spardomos dėl fantazijos stokos, merą gatvėje atpažintume iš nuspardytos ir suterliotos sėdynės. Bet dažniau juos nori sodinti. Ne už tai, kad vagia. Už tai, kad vagia ne iš tų ir už godumą.
Politikai pasižymi godumu ir fantazijos stoka. O dažniausiai – ir vienu ir kitu. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir partinio darbo stažo.
Ar Bunkė imituoja protingą, ar Kauno meras marširuoja per miškus, o jo vicemeras darbe sėdi blaivus ar įkaušęs – bobutės gyvenimas nesikeičia. Duobės irgi nesikeičia. Duobių niekas nemyli, o bobutes myli. Politikai ir bunkės.
Bobutės yra varančioji Lietuvos jėga – kol kiti miegos, jos eis mesti. Ir gėles pro langus šauniam savanoriui, ir balsavimo biuletenius. Bobutės nekaltos, kad yra bobutės. Jos kažkada buvo gražuolės ir mylimos. Dabar jas myli tik bunkės ir politikai. Būti mylimi nori visi. Ir atsakyti meile. O kai labai myli, tai ir atleidi. Ir visai nesvarbu, turi tas meilės objektas fantazijos, ar ne.
P. S. Kai šį straipsnį parodžiau vidiniam redaktoriui, jis paklausė, o prie ko čia šautuvas. Šautuvas čia ne prie ko. Žodžio iš dainos ir pavadinimo – neišmesi. Bet liepė išmesti. Maža ką, gal perskaitys be fantazijos.