Pildosi nesmagus scenarijus, kurį prognozavau dar prieš gerą pusmetį, kai Seimas pakeitė rinkimų įstatymą. Tuo metu atvertas kelias partijų satelitams, prisidengiant visuomenininkais, apgaudinėti rinkėjus 2015-ųjų vietos savivaldos rinkimuose. Tačiau įstatymo pataisos leido rinkėjų viltimis manipuliuoti ir neva visuomeniniams dariniams, vaizdžiai kalbant, sukurtiems prie barščių lėkštės šeimos virtuvėje.
Pirmieji satelitinių sąrašų sudarymo planai pastebėti Šiauliuose – mieste, kurio rinkėjų nuotaikos daugiau ar mažiau atspindi bendras šalies tendencijas. Su įstatymo pataisomis sutapo socdemų Šiaulių vicepirmininko ir parlamentaro Valerijaus Simulik sprendimas atsiskirti nuo partijos ir iš tos pačios partijos narių formuoti „nepartinį“ rinkimų komitetą.
Kitas šešėliniu miesto meru vadinamas politikas, vietinis milijonierius „tvarkietis“ Vidmantas Japertas pasitraukė iš miesto Tarybos ir pareiškė kursiąs visuomeninį komitetą. Tiesa, šiam žingsniui įtakos galėjo turėti ir viešumon iškilusi nedeklaruota jo paskola valdininkei, kuruojančiai investicinius projektus, kurie yra politiko statybų verslo akiratyje.
Vienas iš pagrindinių socdemų Šiauliuose žaidėjų V. Simulik jau įregistravo visuomeninį komitetą, kuriame – seni jo bendražygiai, pagal socialdemokratų sąrašą išrinkti politikai.
V. Japertas savo „visuomenininkų“ dar neįregistravo, tačiau komandos sudėtis aiškėja. Tai – įvairių iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomų įstaigų vadovai. Žinoma, „laisvaisiais piliečiais“ (skamba vos ne kaip „laisvieji mūrininkai“, tai yra masonai) įsivardiję biudžeto lėšų naudotojai gali ir nedalyvauti rinkimuose – paaiškės netrukus.
Antrasis įsiregistravęs komitetas iš pirmojo žvilgsnio gali pasirodyti ir nepriklausomas, ir visuomeniškas, ir patrauklus rinkėjui, nusivylusiam sisteminiais politikais. Tai Šiaulių miesto tarybos nario Artūro Visocko vedamas sąrašas, kurį, sprendžiant iš viešų komentarų, remia ir buvęs konservatorius, Seimo narys Naglis Puteikis, pažadėjęs sumokėti piniginius įnašus už visuomeninius komitetus visoje Lietuvoje (tikiuosi, skaičiavo, nes Seimo nario algos gali neužtekti).
Visuomenininkas – patrauklus prekės ženklas, į kurį, žinoma, niekas neturi išskirtinių teisių, kurias būtų galima „įforminti“ Patentų biure. Tačiau ar visi visuomenininkais prisistatantys kandidatai iš tiesų yra visuomenininkai? Kurie iš jų yra tikrieji, o kurie – „sisteminiai“, tai yra imituojantys visuomenininkus? Tai tik pora iš daugybės klausimų, į kuriuos teks atsakyti ne emocijomis, o šaltu protu besivadovaujančiam rinkėjui.
Žemiau pateikti samprotavimai skirti pastarajam, ne emocijomis besivadovaujančiam rinkėjui.
A. Visocko sąrašą išskyriau neatsitiktinai. Ir ne atsitiktinai pavartojau ir žodį „sisteminiai“.
Ne tik dėl to, kad šį žmogų pažįstu nuo nesenų laikų, kai Šiauliuose dirbau žurnalistu. Įvairių diskusijų, kuriose dalyvavo ir N. Puteikis, metu kaip su partijomis nesusijusį asmenį akcentavau A. Visocką. Ir galbūt šiek tiek klaidinau. Nes kai kurie vėliau paaiškėję faktai, kaip paveikslą sudarančios mozaikos detalės, privertė pakeisti nuomonę.
Pirma, peržvelkime pastarąjį visuomeninį rinkimų komitetą, įregistruotą Vyriausiojoje rinkimų komisijoje. Plačiajai Šiaulių visuomenei – nieko nesakančios „visuomenininkų“ ir jų šeimos narių pavardės. Kas žino daugiau – įžvelgs ir buvusių valdininkų, direktorių, ekskomunistų ar kokio „patikimo“ žmogaus, kurio šeimos narys dirbo KGB „glaudžiai“ kuruojamoje sferoje, pavardes. Paties A. Visocko pavardės jame kol kas nėra, tačiau, kol kas nėra ir komiteto patvirtinto kandidatų į Šiaulių miesto tarybą sąrašo. Jis netrukus bus tvirtinamas šiame, iš pirmo žvilgsnio, formaliai, iš bėdos sudarytame komitete.
Kaip jau minėjau, niekas neturi išskirtinės teisės į visuomenininko vardą. Tačiau žmonių, aktyviai dalyvaujančių visuomeniniame miesto gyvenime minėtame komitete ir stinga (nebent sugebės įrodyti, kad yra kitaip). Ir nebent manytume, kad visuomenininku galima būti ir šeimos virtuvėje, diskutuojant prie barščių lėkštės.
Šį rudenį buvo atlikta šiauliečių apklausa. Nepretenduojanti į reprezentacinius visuomenės nuomones besiaiškinančių bendrovių tyrimus, kuriais po pastarųjų rinkimų buvo didžiai nusivylę socdemai. Tačiau rezultatai patvirtino tai, ką gali pasakyti bent kiek visuomeniniu gyvenimu besidomintis šiaulietis. Žmonės, kuriais labiausiai pasitikima: Nijolė Malakauskienė, Šiaulių miesto Rėkyvos bendruomenės ir apskrities bendruomenių konfederacijos pirmininkė, Irena Vasinauskaitė – nepriklausoma žurnalistė, publicistė įvairių akcijų organizatorė. Su jomis – ir Vida Pociuvenė, kurią dešimtys miesto nevyriausybinių organizacijų išrinko savo asociacijos vadove. A. Visockas, nors ir mažiau visuomenei žinomas, bet įvertintas taip pat neigiamai kaip ir Mindaugas Murza. Galima pasvarstyti, kodėl.
A. Visockas per savo beveik ketverių metų kadenciją Šiaulių miesto taryboje iš esmės nebendravo su rinkėjais. Nesiūlė kaip pakeisti sistemą, nekeitė. Ją viešai kritikavo, bet balsavo „taip kaip reikia“. Pavyzdžiui, dėl mokyklų uždarymo (paleidžiant be darbo pedagogus, nereaguojant į tėvų ir mokyklų bendruomenių protestus), didinant vandens kainas (neklausiant, kodėl už ekonomiškai beprotiškus projektus turi mokėti vartotojai), tačiau į žiniasklaidos puslapius pateko tik dėl to, kad rašė skundus įvairioms tarnyboms. Iš esmės bandė kopijuoti miestiečių numylėtą socdemų parlamentarą Edvardą Žakarį, tačiau nesuvokė esminės šio politiko pamokos: žiniasklaidos provokavimas atkreipiant dėmesį į save, nubeždžioniautos viešųjų ryšių technikos – tai ne visa politinė veikla tinginiams. Buvęs vidutinis sportininkas-orientacininkas to „neįkirto“. Ir – tai gera žinia mąstantiems.
Visuomeninėje veikloje nepakanka susiorientuoti miške tarp trijų pušų, reikia būti nuoširdžiam ir taip pat nuoširdžiai dirbti. Ne prieš rinkimus. Ne vien dėl įvaizdžio, kaip daro sisteminiai politikai. Ir dar – reikia turėti aiškias vertybes. Kokios A. Visocko ir „giminių dešreles“ primenančio komiteto vertybės? Vieną dieną siūlantis būti konservatorių rinkimų sąrašo lyderius, o kitą – žaidžiant su socdemais? Gal čia ir reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Šiauliuose nuoširdžiai daugelį metų dirbančių, žinomų (ne tik mano paminėtų) visuomenininkų nėra „visuomeniniame“ A. Visocko sąraše.
Šiuos pasvarstymus galima tęsti, atskleidžiant daugiau detalių, įtraukiant daugiau pavyzdžių ir iš kitų miestų bei rajonų. Todėl mielam skaitytojui nuoširdžiai linkiu stebėti, klausti, analizuoti ir diskutuoti, ar visuomenininkais prisistatantys komitetai tikrai yra visuomeniniai, ar tik sukurti prie barščių lėkštės ir laukiantys naujo samčio.
Siūlome ir daugiau Mykolo Deikaus įžvalgų artėjančių rinkimų tema:
Verslo planas socialdemokratiškai: Misterio Kaliausės rinkimai 2015