Sakoma, darbas meistrą giria, bet Seimo meistreliai nesikuklina girdamiesi. Už mokesčių mokėtojų pinigus, žinoma.
Magiška formuluotė „viešosios informacijos rengėjų teikiamos paslaugos“ reiškia dešimtis tūkstančių litų ir atsiduoda užslėpta politine reklama. Tai yra, galimybe už mokesčių mokėtojų pinigus ketverius metus ruošti dirvą naujiems rinkimams.
Nuoga statistika
Dažniausiai viešai linksniuojamos parlamentarų išlaidos transportui bei tokiems abejotiniems pirkiniams: knygoms, gėlėms, suvenyrams ir kt. Šviestis – tai šviestis, mylėti rinkėjas – tai mylėti. Tačiau yra viena nemažėjanti išlaidų sritis, kuri nesulaukė pakankamai dėmesio. Tai – išlaidos žiniasklaidos paslaugoms pirkti.
Per pirmąjį šių metų pusmetį Seimo nariai parlamentinei veiklai išleido 1,6 milijono litų. Beveik šimtas tūkstančių litų iš šios sumos skirta žiniasklaidos paslaugoms pirkti. Statistiškai kiekvienas iš šešiasdešimt dviejų šias paslaugas pirkęs parlamentaras išleido 1,5 tūkstančio litų. Arba po 250 litų per mėnesį.
Statistika – nuoga, bet – ne parlamentarai.
Kai kurie sąžiningi, automobilių nuomai pinigų „netratinantys“ tautos atstovai sugebėjo žiniasklaidai išleisti nuo pusės iki devyniasdešimties procentų parlamentinei veiklai skirtų lėšų.
Vilkas sotus, avys – patenkintos
Įsivaizduokime situaciją, kad vienmandatėje rinkimų apygardoje į Parlamentą išrinktas atstovas mąsto, kaip sumažinti asmenines išlaidas reklamai. Kalbame apie mąstančius – ne tuos, kurie atsibunda likus porai mėnesių iki naujų rinkimų.
Tiesioginė reklama vargiai praeis pro Seimo etikos filtrus. Ir žiniasklaida savigyrai už dyką imunitetą išsiugdė.
O kas draudžia rinkėjus informuoti, ką jų atstovas nuveikė gero? Gal nenuveikė, bet labai stengėsi, užregistravo labai daug ir labai gerų pataisų, tik kolegos seimūnai nesuprato, „užblokavo“. Bet tautos atstovas žada – stengsis rankoves atsiraitojęs. „Kovos“, „stebės“ ir visaip kitaip naktimis nemiegos. Vardan tos tautos.
Žiū – ir dėkingų rinkėjų atsiranda. Nesvarbu, kad iš saviškių rato, bet – tautos balsas. Apmokėtas ar neapmokėtas – kas ten supaisys.
Rinkėjas – laimingas, laiminga ir Seimo kanceliarija, neprašanti prie sąskaitos „prisegti“ straipsnį laikraštyje ar TV siužetą.
Taigi, ir vilkas sotus, ir avys – rinkėjai – patenkinti.
Provincijos vaizdeliai
Tolokai nuo sostinės yra tokie Šiauliai, statistiškai didmiesčiu besivadinantys. Čia valdo socdemai (teoriškai), čia gyvenamąją vietą deklaravę ir du socdemai Seimo nariai: Valerij Simulik ir Edvardas Žakaris. Gal vienas kitą nelabai mylintys, bet žiniasklaidoje – vandeniu neperliejami. Sprendžiant iš apmokėtų straipsnių, net unisonu vieną ir tą pačią citatą giedantys.
Vieną tauta myli labiau, kitą – nelabai. Bet vietinėje žiniasklaidoje – tiesiog pavyzdiniai Seimo nariai. Ir dori, ir sąžiningi, ir darbštūs. Nors ant žaizdos dėk ir pabučiuok.
Į parlamentarų sutartis su viešosios informacijos rengėjais nesigilinsime – komercinė paslaptis. Šventa. Bet ir atsitik man taip, kad šiedu vyru Seime yra lyderiai pirkdami žiniasklaidos paslaugas.
E. Žakaris per pirmąjį šių metų pusmetį žiniasklaidai paleido (ne vėjais) daugiau kaip dvylika tūkstančių litų. Tai yra, daugiau kaip devyniasdešimt nuošimčių parlamentinei veiklai skirtų lėšų.
V. Simulik buvo kuklesnis. Beveik žiniasklaidai skyrė pusę lėšų – per šešis tūkstančius litų.
Šiauliuose gyvena ir trečiasis brolis socdemas. Ne Jonas. Arvydas Mockus. Šio parlamentaro sąskaitoje – 3,9 tūkstančio litų. Ne visi pinigėliai į Šiaulius parnešami.
Taigi, trečiasis brolis Arvydas – ne toks geras kaip pirmu du. Retkarčiais gauna per kelnes.
Laikraštinės „paklodės“ – iš mokesčių mokėtojų kišenės
Dvylika tūkstančių litų pusmečiui – tai du tūkstančiai litų per mėnesį arba du šios Seimo daugumos patvirtinti minimalūs mėnesiniai atlyginimai.
Kokias viešosios informacijos rengėjų paslaugas galima už šiuos pinigėlius įpirkti?
Skaičiuojant Šiaulių masteliais, per mėnesį gali susidaryti po vieną laikraščio puslapį. Gal kiek ir mažiau, nes dalis atitenka apmokėti TV laidoms su kalbančiomis galvomis (beje, gal kuris šiaulietis pastebėjo ženklą, kad eterį apmoka mokesčių mokėtojai?).
Dar keletas – dosnesniųjų
Ne visi parlamentarai žiniasklaidos paslaugoms pirkti tūkstančius litų moka. Tokie kaip Lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslav Narkevič bei konservatorius Kęstutis Masiulis nuo trisdešimties iki šešiasdešimties litų tesukrapštę. Bet yra ir dosnesnių.
Tarp vienmandatininkų lyderiauja Marijampolėje išrinktas socdemas Albinas Mitrusevičius (4,3 tūkstančio litų), Trakų-Elektrėnų apygardoje rinkta darbietė Dangutė Mikutienė (4 tūkstančiai litų), Panevėžyje rinktas, pats išsikėlęs Povilas Urbšys (3,8 tūkstančio litų), Šilalės-Šilutės apygardai atstovaujantis tvarkietis Remigijus Žemaitaitis (3,4 tūkstančio litų) ir kt.
Vietoj pabaigos – jokios tvarkos
„Tai ne kas kita kaip „administracinių resursų“ naudojimas rinkimų kampanijos tikslais. Iš Seimo narių pusės – taip, jie turi teisę vykdyti visuomenės informavimo veiklą, tačiau dabartinė situacija daugeliu atvejų yra išsigimusi. O vertinant lygias kitų asmenų galimybes konkuruoti – visiška nesąmonė“, – įsitikinęs lietuviškos knygos, skirtos etiškiems ryšiams su visuomene, autorius Liutauras Ulevičius.
Vieša paslaptis, kad kai kurie parlamentarai net ir rinkimų kampanijos metu, prisidengdami „įprastos veiklos“ formule, išvengia pareigos nurodyti, kad apmokėta „informacija“ yra ne kas kita, o rinkimų agitacija.