Nieko nauja po saule: gyvas žmogus – gyva problema, nėra žmogaus – nėra ir problemos.
Mergaitė paslėpta užsienyje, Seimo narė Neringa Venckienė priversta slapstytis, Andrius Ūsas ir Drąsius Kedys – mirę. Režimui pavojingi, liudyti galintys žmonės turi keistą „polinkį“ – į nelaimingus atsitikimus, vienaip ar kitaip pradingti. Dar nuo Bražuolės įvykių. O atsakymo, kodėl pedofilus glostanti valstybė tiek lėšų ir energijos skyrė vienai mergaitei ir jos motinai, reikia ieškoti Seime – „Drąsos kelio“ frakcijoje.
Išgąstis ir eižėjantis valdžios monopolis
Režimas akivaizdžiai nesitikėjo, kad iš pažiūros eilinė televizininkų papasakota vaiko istorija taps kibirkštimi, suvienijusia suskaldytą, įbaugintą ir pavargusią tautą. Sistemos išgąstį ir desperaciją parodė Garliavos šturmas.
Tądien suplanuotus interviu teko atidėti. „Negaliu atsigauti, šiandien negaliu dirbti“, – taip į valstybės prievartą reagavo kaunietė valstybės tarnautoja. Ir ne tik ji viena. Tai parodė rinkimų rezultatai. Šie rezultatai tapo nuosprendžiu ir pačiai N. Venckienei.
Į bylos detales tegul gilinasi teisininkai, tačiau pakaunėje užgimęs judėjimas parodė, koks trapus valdžios monopolis. Nors judėjimui jau nuo pradžių nebuvo lemta išsiplėsti po visą šalį: rašiau prieš kelerius metus, esu įsitikinęs ir dabar, jog lemtinga klaida padaryta antrame plane palikus visoje šalyje pedofilų tvirkinamus vaikus. Tai režimui leido sudaryti įspūdį, kad mergaitė yra „kažkokia“ vėliava ar komandos „talismanas“, kurį galima atimti ir paslėpti. Tarsi visi „valstybininkų“ košmarai tuo baigtųsi.
Butaforinis teisingumas
Tai, kad Lietuvoje vaikus sergsti butaforiniai įstatymai, kuriuos butaforiškai vykdo butaforiniai vaikų teisių gynėjai, rodo gyvi, „karšti“ pavyzdžiai.
Vaikų teisių gynėjams „akylai“ saugant vaikus, „valstybininkų“ leidinys išviešino N. Venckienės sūnaus atvaizdą. Norma! Nes tai – N. Venckienės sūnus?
Viena žaginimu vyriškį apkaltinusi mažametė globotinė teisme pripažinta patologiška fantazuotoja, kitą paauglę vyriškos sudėties Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kone apkaltino pačią. Esą pati „prisiprašė“. O kaip dėl lytinių santykių su nepilnamete? Ak, tiesa – dabar tai vadinama santykiais su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. Kada vaikas subręsta, – nuspręs teisėjai.
Beje, pilietinei brandai ir balsavimui rinkimuose kažkodėl paliktas amžiaus cenzas…
Glostomi pedofilai
Peržvelgus pastarųjų metų vaikų tvirkinimo bylas susidaro įspūdis, kad kai kurie teismai glostyte glosto seksualinius iškrypėlius.
Antai Lietuvos apeliacinis teismas mergaitę tvirkinusiam ir prie jos seksualiai priekabiavusiam patėviui devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sutrumpino iki dešimties mėnesių.
Utenos teismas buvusiam politikui skyrė vienerių metų bausmę ją atidėdamas dvejiems metams.
Prienų teismas pedofilą ir zoofilą (iškrypėlis demonstravosi vaikui) nuteisė pusantrų metų, o Raseinių teisėjai apskritai buvo išteisinę pedofilija kaltintą asmenį, tik Šiaulių apygardos teismas susizgribo ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Tačiau kitą išteisinantį nuosprendį paliko galioti, esą negalima pasikliauti mažametės pasakojimu. Be to, „R. K. kaltinamas, kad jis kišo pirštą į mažametės V. G. […] lytinius organus, t. y. atlikęs intervenciją į mažametės lytinius organus, tačiau jis nėra kaltinamas tokiu būdu tenkinęs lytinę aistrą (išskirta autoriaus – red. past.)“.
Bene didžiausia bausmė skirta kauniečiui – devyneri metai nelaisvės.
Klanas ar vertybių krizė?
Kai kas pasakys, kad siautėja pedofilų klanas. Nesiginčysiu. Nežinau. Už rankos nepagavau. Tačiau gailestingumas, artimo meilė, užuojauta ir kitos krikščioniškosios vertybės drauge su valstybės garantuojamu teisingumu ir piliečių laisvėmis išgyvena siaubingą krizę.
Vis dėlto valstybės rūpestis matuojamas ne tik bausmės dydžiu ar dešimttūkstantinėmis kompensacijomis, kurios priteisiamos nukentėjusiesiems iš bedarbių ir asocialių piliečių (ir tai ne visuomet).
Sistema nusprendė paslėpti D. Kedžio dukrą, kuriai, sutikime, Lietuvoje išties būtų sunku gyventi. Tačiau nė dalelės tokio sistemos rūpesčio nesulaukia ir niekada nesulauks provincijoje vargšų šeimose augančios pedofilų aukos. Jos viešos, atpažįstamos, deja, ne be žiniasklaidos pagalbos.
Psichologo pagalba nepasiekiama, o kelioms valandoms per savaitę į rajono centrą atvykstantis psichoterapeutas fiziškai neturi laiko. Nebekalbėsiu, koks aukų gyvenimas bus ateityje – specialistų pakankamai prikalbėta, sistemos prikritikuota.
Kas turėtų pasirūpinti? Politikus šokdinusi vaiko teisių kontrolierė? Pamirškite iliuzijas. Ši tarnyba – akla, bedantė sisteminių biurokratų irštva. Bylos – kriminalinės, ne politinės, todėl nevertos nei vaikų teisių sergėtojų, nei Policijos departamento, nei Seimo, nei kitų „valstybininkų“ klano dėmesio.
Svarbiausia yra tai, kad mergaitė išvežta, liudininkai – kapuose, N. Venckienė bus pasodinta už grotų. Nėra žmogaus, nėra bylos, nėra ir pedofilijos.
Režimas triumfuoja, tačiau pralaimi valstybė. Ypač jos piliečiai: buvusios, esamos ir būsimos pedofilų aukos. Kol kas.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam