Bernardinai.lt
Kad mirties bausmė yra mitas, lengva pamatyti iš vieno pavyzdžio.
Įsivaizduokite savimi patenkintą mafijos žudiką, kuris užsitraukia savo bendrų ar konkurentų, tokių pat kaip jis, nemalonę. Jie nutaria jį nužudyti – švariai ir greitai. Džiovanis nė neįtaria, kad jam paskelbtas „kontraktas“ (mirties nuosprendis), nors jis turi mafijos nariams įprasto nepasitikėjimo kitais ir šiaip jau laikosi perdėto atsargumo. Tik šį kartą jis pamiršta įtarumą, nerūpestingai žengia tiltu, kuriuo važiuoja ir mašinos. Staiga – viena jų sekundei sustoja, iš jos pasipila šūviai, ir Džiovanis sukniubęs ant grindinio čia pat miršta. Jam įvykdyta mirties bausmė.
Bet argi? Ar tai mirties bausmė? Smarkiai abejojame. Abejojame ne todėl, kad ją įvykdė (kiti) mafijozai, o ne teisėsaugos pareigūnai. Abejojame dėl to, kad viskas vyko taip greitai, jog „baudžiamasis“ nė nepajuto, kad jis „baudžiamas“. Vieną akimirką jis linksmas sau žengia šaligatviu džiaugdamasis gražia vasaros diena, kitą – jis nieko nebejaučia, nes jau nebegyvas. Gal vieną sekundę Džiovanis ir pajuto kažką, bet po to – jam netgi ne tamsuma (nes tamsumą irgi galima išgyventi kaip siaubą ar dar kaip nors), o tuštuma – tiesiog jokio išgyvenimo, jokios patirties, nieko. Viskas ABSOLIUČIAI baigta. Net ir pačios baigties kaip tokios jis nepajunta. Numiręs jis jaučiasi lygiai taip pat, kaip jautėsi negimęs ir neužmegztas. NIEKAIP.
Čia, aišku, darome prielaidą, kad pomirtinio gyvenimo nėra. Likime kol kas prie šios (manau, klaidingos) prielaidos. Paskui pažiūrėsime, ką gausime šią prielaidą paneigę. Bet kol kas – gyvenimo po mirties nėra, ir paskutinis dalykas, kurį Džiovanis patiria, yra graži, saulėta vasaros diena, na ir gal neaiškaus pobūdžio sekundėlė prieš mirtį, po kurios jau tikrai NĖRA NIEKO.
Iš to darau išvadą, kad greitai įvykdytas mirties nuosprendis – jokia ne bausmė. Ji tokia tampa tik tuo atveju, jeigu baudžiamasis apie nuosprendį (kaip normaliai pasitaiko) sužino bent truputį iš anksto. Bet tuomet tai bausmė tik tuo atžvilgiu, kad prieš ją taikant (mirties nuosprendį įvykdant) tas, kuris mirties laukia, psichologiškai kankinasi. O jeigu jos nelaukia, nes apie ją nežino, arba jos laukia, bet nesikamuoja, nes, pvz., nebenori gyventi, tai ji išvis ne bausmė. Bet kai ji jau įgyvendinta (nuosprendis įvykdytas), bausmė visais atvejais dingsta savaime.
Tad, klausiu, kas čia per mirties bausmė, kuri bausme geriausiu atveju tampa dar jos neįgyvendinus, o mirčiai įvykus, bausmės nebėra tam, kuriam ji taikyta, bet yra (vėlgi geriausiu atveju) bausmė tik tiems, kuriuos mirusysis paliko ir kurie dėl jo netekties liūdi. Čia ir atsiskleidžia tikroji MIRTIES esmė – tai yra NETEKTIS, bet pirmiausia ne tam žmogui, kuris mirė, o tiems, kuriems jo reikėjo ar kurie jį mylėjo. Būdama netektis, mirtis yra blogis tiems, iš kurių ji atima reikalingą ar brangų žmogų, o ar ji yra blogis pačiam žmogui, tuoj pat pasvarstysime giliau.
Vis dėlto ji yra blogis bent kai kam. Tačiau iš to, kad mirtis kai kam yra blogis, negalime daryti išvados, kad mirtis yra bausmė. Prieš šią išvadą čia ir argumentuojame. Bausmė turi baudžiamajam skaudėti. O jeigu ji neskauda, tai nėra bausmės. Be to, ji turi skaudėti TIK tam, kuris baudžiamas, o ne jo artimiesiems. Jeigu bausmė skausmingai paliečia vien baudžiamojo artimuosius ar tuos, kuriems jis rūpi, ji nukreipta visai ne ten, kur reikia.
Bet net jeigu mirtis būtų blogis pačiam mirusiajam, ji būtų jam bausmė tik tuo atveju, jeigu apie jos numatomą taikymą jis pakankamai anksti žinotų ir dėl šios perspektyvos kamuotųsi. Tačiau tuo atveju jam bausmė būtų ne pati mirtis, o jos laukimas. Kita vertus, jeigu jam didesnė kančia yra pats gyvenimas, kurį jis turi, tai mirties jis lauktų kaip išsivadavimo ir ji jam nebūtų nei blogis, nei bausmė.
Bet ar išvis pati mirtis kada nors yra blogis pačiam mirusiajam? Aišku, kad ne po jo mirties. Jeigu mirtis gali būti blogis pačiam mirusiajam, tai tik prieš jo mirtį, t.y. jai dar neįvykus. Ir jei neskaitysime kankinimosi prieš mirtį (nes čia blogis yra kankinimasis, o ne pati mirtis), tai vis dėlto lieka vienas dalykas, kurio lig šiol dar neužsiminėme.
Būtent, kol kas lyg užmiršome, kad mirtis yra žmogaus gyvenimo – ir kartu visų jame slypinčių galimybių – nutraukimas, neleidžiant jam tų galimybių realizuoti. Kaip tik šį faktą ir turi omenyje tie, kurie teigia, jog mirtis yra blogis pačiam tam, kurį mirtis nukerta. Juk tai yra GYVENIMO NETEKTIS pačiam mirusiajam, kas gi gali būti aiškiau?!
Tik pagalvokim: jeigu mane mirtis nukerta, man dar nespėjus įvykdyti visų savo planų, mirtis man TIKRAI yra ne tik netektis, bet ir BLOGIS. (Bausmė ji man tik tuo atveju, jei man nukertama gyvybė dėl nusikaltimo, kurį padariau. Kitais atvejais ji man tik blogis, bet ne bausmė, arba tik nepelnyta bausmė, jeigu to nusikaltimo nepadariau.)
O vis dėlto neskubėkime: ši netektis man yra blogis tik tuo atveju, jeigu aš ją patiriu kaip blogį. Jeigu, priešingai, dėl kurios nors priežasties aš labiau noriu mirti, negu toliau gyventi, tai man mirtis yra arba mažesnis blogis, arba nėra joks blogis. Arba, jeigu mirtis mane užklumpa, kaip Džiovanį, visiškai netikėtai, – kitaip sakant, jeigu niekada jos nepergyvenu kaip netekties, – ji man taip pat nėra blogis.
Žodžiu, klausiu: netektis, kuri nėra suvokiama, kuri nėra patiriama kaip netektis, nejaugi tai blogis? Aišku, kai kas gali atsakyti, kad vien todėl, kad aš ko nors nepatiriu, dar nereiškia, kad to dalyko nėra. Bet argi?
Daktaras žiūri į mano krūtinės rentgeno nuotrauką ir sako: Jums turi labai skaudėti. Aš sakau: man nieko neskauda, aš nieko nejaučiu. Jis stebisi, kraipo galvą ir sako: negaliu patikėti, Jūsų organizme dedasi labai blogi procesai. Aš sakau: man vis tiek neskauda, o tų blogų dalykų nejaučiu. O daktaras atsako: bet jų yra, jie plėtojasi, ir galite nuo jų mirti. Aš sakau, kad dar gyvenu, kol kas jaučiuosi puikiai, ir, kartodamas Epikūro mintį, pasiguodžiu, kad kol tebesu gyvas, mano mirties dar nėra, o kai mirtis ateis, manęs jau nebebus. Tai kur čia, daktare, problema?
Beje, klausiu, kiek laiko dar turiu? Mėnesį, daugiausia. Ačiū, kad man pasakėte, – baigiu pokalbį su gydytoju.
Aišku, ši istorija nereali bent tuo atžvilgiu, kad panašių ligų atveju prieš mirtį paprastai būna baisūs skausmai. Bet kaip tik tie skausmai ir daro mirtį baisią, o ne pats mirties faktas. (Dėl to protingiau mąstantys mafijozai, jei išvis galima nustatyti mafijozų protingumo laipsnius, savo aukas ne švariai nužudo, bet prieš nužudydami dar ir pakankina ar išvis tiesiog mirtinai nukankina: jie gyvulio gudrumu nujaučia, kad greita mirtis – bausmė per švelni.)
Pats mirties faktas yra baisus tuo atveju, jei mirštantysis palieka artimus, kurie jo netekę labai liūdės, be jo tik sunkiai išsivers ar visai neišsivers. Taip pat ir tuo atveju, jeigu jis pats neatliko visų sumanytųjų savo darbų. Galop, tam tikra abstrakčia prasme mirtis yra blogis ir tuo atžvilgiu, kad atima žmogui ateitį – nesvarbu, turėjo jis tai ateičiai kokių nors konkrečių planų ar ne.
Aišku, ne visų žmonių ir ne visi jų ketinimai ir užmojai yra kažkuria gilia moraline prasme lygiaverčiai. Nereikia būti pasipūtusiu „elitistu“, idant teigtumei, jog mafijinio žudiko planai paprastai mažiau vertingi negu eilinio padoraus žmogaus (ir nebūtinai tik iškilaus menininko ar mokslininko). Todėl doro žmogaus mirtis dažniausiai ir yra kur kas didesnis blogis negu nedoro.
Niekšo mirtis pasaulį padaro netgi geresnį. Ir tai dažnai tampa „mirties bausmės“ pateisinimu. Tik čia smarkiai prašaunama pro šalį, nes tikrą nedorėlį bausti greita ir neskausminga mirtimi yra bausti jį per švelniai. Pvz., būtų nesąmonė A. B. Breivikui tik suleisti mirtiną injekciją. To ir nebus, nes, laimei, Norvegija nepraktikuoja mirties bausmės. Bet tai nereiškia, kad galima jį nukankinti.
Kankinimą draudžia krikščioniškoji ir humanistinė moralė, kuri taip pat draudžia ir žudyti. O žudyti ji draudžia tuo pagrindu, kad atimti gyvybę gali tik Tas, kuris ją davė. Iš to išvestinas ir mirties bausmės nepriimtinumas, tik, deja, daug kas šios reikiamos išvados nepadaro, o ir Katalikų Bažnyčia tik neseniai mirties bausmę pasmerkė.
Dažnai sakoma, jog bausti reikia „akis už akį“, todėl ir už žmogžudystę reikia bausti žudymu. Bet ar už, pvz., lytinį nusikaltimą baudžiame kitu lytiniu nusikaltimu? Ar už išprievartavimą baudžiame išprievartavimu? Dažnas moterų prievartautojas gal ir visai sutiktų, kad jį „už bausmę“ išprievartautų kitos ar tos pačios moterys (o gal net ir vyrai)…
Dažnai sakoma ir tai, kad bausmė turėtų atgrasyti kitus potencialius nusikaltėlius. Tačiau daugelis studijų parodė, kad mirties bausmė to atgrasomojo efekto neturi.
Teisinga bausmė nuožmiam žudikui yra griežtas, tačiau be specialių kankinimų, kalėjimas iki gyvos galvos, be absoliučiai jokios paleidimo galimybės, nebent paaiškėtų, kad tą nusikaltimą padarė kitas. (Mirties bausmė panaikina ir šios klaidos atitaisymo galimybę, todėl ji nemorali.)
Kartais aiškinama, kad valstybei tiesiog per brangu laikyti kalinius iki gyvos galvos. Bet kokia išeitis? „Pigesnės“ mirties bausmės vis tiek negalima grąžinti; paleisti visus kalinius, kad jų nereikėtų išlaikyti, dar blogiau; todėl belieka priimti faktą, jog teisės administravimas kainuoja. O bausmės teisingumas ir tinkamumas neturėtų priklausyti nuo jos finansinės kainos valstybei. Galų gale, galima ir net reikia kaliniams duoti naudingo visuomenei darbo, tai sumažintų spaudimą valstybės biudžetui. O žudikui galima liepti savo menką uždarbį kalėjime perleisti nužudytojo šeimai.
Kartais teigiama, jog net ir įkalinimas iki gyvos galvos, be lygtinio paleidimo galimybės, yra per žiaurus. Girdi, krikščioniškoji pasaulėžiūra neatmeta galimybės, jog blogio apimtas žmogus gali atsiversti į gėrį, todėl ji liepia palikti nusidėjusiam žmogui galimybę atgailauti, atsiteisti ir atsitiesti, tapti doru žmogumi. Ir jeigu jis tokiu tampa, jį galima iš kalėjimo paleisti.
Ne! Kodėl? Ogi todėl, kad, taip, žudikas gali įžvelgti savo poelgio blogumą, iš pagrindų pasitaisyti, tapti geru žmogumi, tačiau jis turi atsiteisti ir visuomenei, jis turi atkentėti paskirtą bausmę iki galo, ir jeigu visuomenė panaikino mirties bausmę, ji turi teisę reikalauti, kad nebūtų panaikintas bent jos humaniškas atitikmuo – absoliutus įkalinimas iki gyvos galvos. O svarbiausia, jeigu žudikas tikrai atsivertė ir praregėjo, jis visa tai supras.
Dabar, prie pabaigos. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo ir viskas baigiasi šioje ašarų pakalnėje, tai mirties bausme iš žmogaus išties atimama VISKAS. Bet jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, tai ir to visko – nedaug. Tačiau jeigu jo esama, jeigu su mirtimi įžengiama į kitą gyvenimą, tai mirties bausmė iš tiesų nereikšminga: tikroji nusikaltėlio kančia dabar tik prasideda – skaistykloje arba iškart pragare (jeigu mirė neatlikęs atgailos). Gal tai skamba kaip viduramžiškos fantazijos. Bet priminsiu, jog gyvenimo po mirties buvimu ne tik tikėjo, bet ir manė galintys jį įrodyti daugelis moderniųjų filosofų, pradedant jos tėvu, matematiku ir mokslininku René Descartes‘u.