LRT.lt
Pasauliui globalėjant, problemos nesuvienodėja, netampa paprastesnės, o išminties joms įveikti reikia ne mažiau, bet daugiau. Tuo pačiu, mokslo metams prasidėjus, netyla kalbos ir apie universitetų reformas. Tad koks turi būti universitetas, kad išleistų sudėtingas gyvenimo problemas spręsti gebančius absolventus?
Štai keletas pamąstymų.
Norėčiau pagrįsti nuomonę, kad tam geriausiai tinka humanitarinio profilio universitetas. Tai ne toks, kuris menkintų ar net atmestų griežtuosius, „sausuosius“, techninius mokslus. Priešingai, „humanitarinis“ reiškia „besirūpinantis žmogumi“, „puoselėjantis tai, ko žmogui reikia“. O žmogui reikia žinoti kuo daugiau, pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, būti visapusiškai išsilavinusiam.
Todėl idealai, kuriuos didele dalimi jau įgyvendina, pavyzdžiui, geriausi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos universitetai, verti mūsų dėmesio, nes siekti vienu kitu atžvilgiu nors kiek prie jų priartėti gali ir Lietuvos universitetai.
Puikus tokios aukštosios mokyklos pavyzdys yra Čikagos universitetas, kurio svetainės straipsniais čia remiamės.
Mums ypač įdomu tai, jog visi į šį universitetą priimami studentai pradeda bakalauro studijas, privalomai išklausydami keletą dalykų iš bendrojo aukštojo švietimo kurso.
Kas tai per kursas ir kam jo reikia?
Tai integruotas, dažnai tarpdisciplininis dalykų ciklas, kurio tikslas – ugdyti tuos protavimo įpročius ir lavinti tuos kritinius, analitinius minčių dėstymo žodžiu ir raštu įgūdžius, be kurių negali apsieiti nė vienas gerai informuotas, apsišvietęs šiuolaikinės visuomenės narys.
Tačiau juk ne visi į universitetą stojantys jaunuoliai yra panašaus išprusimo ir vienodų interesų?
Aišku, kad ne. Todėl svarbu, kad vidurinių mokyklų ar gimnazijų mokytojai kiekvienam abiturientui patartų, į kokį universitetą, kolegiją ar profesinę mokyklą jam tiktų paduoti prašymą įstoti.
Taip pat svarbu, kad ir pati aukštojo ar aukštesniojo švietimo institucija, atsirinkdama studentus, laikytųsi savo priimtų standartų. Nėra būtina, kad kiekvienas moksleivis baigtų aukštąją mokyklą ar net jos tik paragautų.
Kita vertus, labai pageidautinas akademinis lankstumas, kad studentas, išryškėjus nelauktiems jo sugebėjimams ar pasikeitus jo interesams, galėtų be didelio vargo pakeisti savo studijų kryptį.
Kaip tik dėl to svarbu ir tai, jog studentui sėkmingai įstojus į universitetą, jam atsivertų galimybės ne tik užpildyti savo ligtolinio išsilavinimo spragas, bet ir patikslinti savo paties interesus, kurie dažnai išryškėja tik studijas pradėjus ar net įpusėjus.
Užtat Čikagos universitetas, kaip „laisvųjų menų“ (artes liberales) tvirtovė, reikalauja, kad pačią pirmąją („orientacinę“) mokslo savaitę visi į bakalauro programą priimti studentai laikytų egzaminus iš visų mokslo sričių.
Tai apima viską – nuo matematikos ir gamtos mokslų (fizikos, chemijos, biologijos) iki socialinių (sociologijos, politologijos, ekonomikos, psichologijos, antropologijos) ir humanitarinių mokslų (įskaitant lingvistiką, svetimą ir savąją kalbas, menus: literatūrą, dailę, muziką ir kiną, pasaulio bei savo šalies istoriją, filosofiją, net kūno kultūrą).
Šių dalykų egzaminai patikrina, ar studentas pasiekė bent minimalų išsilavinusiam žmogui būtino susigaudymo atitinkamoje srityje lygį. Pagal egzaminų rezultatus studentui pasakoma, kokius tų sričių dalykus jis dar privalo išklausyti, o kokiuose jo žinių jau minimaliai pakanka.
Šios privalomos studijos užima dažniausiai didelę dalį pirmųjų dvejų mokslo metų laiko. Kitą dalį studentas gali skirti jau savo specialybiniams dalykams, bet taip pat jam leidžiama, jei jis to pageidauja, toliau gilintis ir į kitus, nespecialybinius dalykus.
Kiekvienas studentas stodamas pasirenka pagrindinę ir šalutinę (antrinę, gretutinę) specialybes. Jam pagal pasirinktą pagrindinę specialybę paskiriamas ir mentorius (patarėjas). Tiek pagrindinės, tiek šalutinės specialybės pasirinkimą studentas gali per pirmuosius trejus metus pakeisti.
Tačiau jis turi per pirmuosius dvejus metus atsiskaityti dėl visų jam privalomų išlaikyti dalykų. Tuomet trečiuosius ir ketvirtuosius metus studentas jau skiria specialybinėms – visų pirma pagrindinės specialybės, bet mažesniu laipsniu antrinės, o likus laikui dar ir nespecialybinių dalykų – studijoms.
Taip ir pasiekiamas „laisvųjų menų“, „liberaliųjų studijų“, geriausia prasme humanitarinių mokslų tikslas – studentams „ne tik perduoti žinias, bet ir iškelti pamatinius klausimus, juos supažindinti su galingomis mūsų visuomenę formuojančiomis idėjomis“, kaip rašoma Čikagos universiteto svetainėje.
Toks studijų planas paruošia plataus akiračio šviesuolį, kuris ne tik labai daug žino apie porą dalykų, bet ir šiek tiek nusimano apie beveik visa kita, taigi yra ne tik specialistas, bet ir universalistas.
Tokį studijų planą įgyvendinančiame universitete visus studentus jungia tam tikri bendri patyrimai: jie bent iš dalies yra išmokę tuos pačius dalykus, perskaitę tuos pačius tekstus ir susirungę su tomis pačiomis idėjomis, nors, kaip visapusiškai išsilavinusiems žmonėms būdinga, į visa tai jie reaguotų ir labai individualiai bei skirtingai.
Bet dabar kalbėkime gyvenimiškais pavyzdžiais: ar galima šiandienos technikos ir technologijos pasaulyje pritaikyti humanitarinius mokslus, humanistiką, menus? Apie tai skaitome straipsnį Čikagos universiteto žurnale „Tableau“.
Viena buvusi studentė, tik ką apgynusi daktaro disertaciją iš lingvistikos apie kreolų kalbą Suriname, ieškodama darbo nustebo suradusi skelbimą, pagal kurį viena technologijos bendrovė siūlė darbo vietą humanitarui, visų pirma, lingvistui. Tai kompanijai reikėjo žmogaus, kuris sutvarkytų firmos tinklalapius, reiškimąsi elektroninėje komercijoje – sutvarkytų tai, ką bendrovė skelbia savo vardu internete.
„Šis procesas, – sako tam darbui pasamdyta lingvistė, buvusi Čikagos universiteto studentė, – labai man primena tai, ką dariau, rengdama savo daktarinę disertaciją. Gauni begalę duomenų, ir tavo darbas yra per visus tuos faktelius pereiti ir juos surūšiuoti ir suorganizuoti taip, kad jie visi įgautų prasmę, surišti juos į daiktą, kad iš jų išeitų nuoseklus pasakojimas.“
Beje, buvusios studentės viršininkė bendrovėje – tokia pat buvusi studentė, taip pat lingvistė, tik anksčiau apgynusi doktoratą. Jos abidvi ir ragina humanitarus užsimoti plačiai, kai pradeda ieškoti darbo ar nori jį pakeisti. Su jomis sutinka ir kiti buvę Čikagos universiteto studentai, tikinantys, jog technikos pasauliui nereikia vien tik programuotojų ar vadybininkų.
Štai vienas toks menų studijas baigęs sako, kad „tikrai talentingų žmonių trūksta, žiauriai trūksta“. Šiuo metu jis dirba bendrovės „Microsoft“ skyriuje Vašingtono valstijoje ir ten vadovauja bendrovės strategijai ir verslo plėtrai.
„Samdydami žmones mes tikrai neminusuojame to, kad jie baigė, pvz., humanitarinius, o ne kitokius mokslus“, – sako jis.
Kita humanitarė šiuo metu dirba „Google“ kompanijos būstinėje Kalifornijoje ir iš ten vykdo naujų darbuotojų paieškas – ji samdo personalą.
Anot vienos informacijos technologijos tyrinėjimo bendrovės viceprezidento, analitiko Jono Aronoffo, Čikagos universitete baigusio menų studijas, įgūdžiai, kuriuos studentai gauna, tyrinėdami ir rašydami apie kiną ar apie filosofiją, ar apie 18-ojo amžiaus poeziją – iš tiesų technologijos pasaulyje gerai pritaikomi.
„Technologijos industrijos paslaptis ta, kad ji sėkmingai veikia tik tada, kai joje dirba daug netechniškų žmonių“, – sako jis.
„Taip, turime labai daug inžinierių, tačiau jiems prasčiau sekasi spręsti klausimus, kylančius iš žmonių sudėtingumo. Pasauliui, kuriame gyvename, reikia įgūdžių, kuriuos teikia humanitarinis išsilavinimas. O tai reiškia mokėjimą tirti, analizuoti, valdyti žodžius, apsieiti su tekstu, – įkirsti „literas“, kaip seniau sakydavo, vadinasi, rašyti, įtikinti, pristatyti ir įvertinti mintis, idėjas, požiūrius.
Internetinės paslaugos, tokios, kaip, pavyzdžiui, dokumentų saugyklos „Dropbox“ atveju, finansų analitikas įvertintų jos ekonominį našumą, o humanitaras nagrinėtų kultūrinius kontekstus, kuriuose ir kodėl žmonės tokiu dalyku naudotųsi.
„Kai žmonės analizuoja įmones iš verslo mokyklose išmoktos perspektyvos, jie pirmiausia žvelgia į jas finansiniu požiūriu, o mes, humanitarai, į tai atnešame tuos pačius įgūdžius, kaip ir analizuodami poeziją ar kadras po kadro išnarstydami ir aptardami kino filmą“, – sako J. Aronoffas.
Beje, daugelis buvusių studentų prisipažino, jog Čikagos universitete išmoktas ir įdiegtas intelektualumas labai jiems padėjo profesiniame gyvenime, nesusietame su humanitariniais mokslais. Vienas studentas labai džiaugėsi, kad universitete ėmė ir išmoko rašyti esė, beletristinius kūrinius, noveles ir romanus – tai jam išėjo į naudą kuriant video žaidimus bendrovei „Microsoft“.
Kas galioja Čikagos universitetui, manytume, galiotų ir Lietuvos universitetams – ypač (bet ne tik) tam, kuris 1922 m. pradėjo veikti „Lietuvos universiteto“ vardu.