Artėjant šventėms, norisi kai ko linksmesnio, šviesesnio, tad šioje užsienio spaudos apžvalgoje tokios medžiagos ir pasidairysime. Bet tam pirmiausia reikėjo padaryti šuolį į praeitį – į 2002 m. gruodžio 16-ąją, kada konservatyvios minties amerikiečių politinis žurnalas „National Review“ paskelbė straipsnį „Valio už Lietuvą!“, kurį norėtume pacituoti ištisai.
Jį parašė žurnalistas Johnas Derbyshire‘as. Straipsnį jis pradeda teigdamas, kad „vienas iš tikrai džiaugsmą sukeliančių ir jo vertų dalykų, atsitikusių per pastaruosius 20 metų, yra trijų Baltijos valstybių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nepriklausomybė.
Visos trys buvo nepriklausomos tarpukariu, tada jas pakaitomis ir visapusiškai išprievartavo sovietai ir naciai prieš palikdami jas sovietų kontrolėje. Štai estiškas juokas iš Šaltojo karo laikų: „Mes esame didžiausia pasaulio šalis. Mūsų pakrantę skalauja Baltijos jūra, mūsų sostinė yra Maskva, o mūsų žmonės gyvena Sibire!“
Pats labiausiai vienišas vyras Londone devintojo dešimtmečio viduryje buvo senstantis laisvosios Lietuvos atstovas, kuris kažkaip pusiau oficialiai išsilaikė ir užsiiminėdavo beviltiškų laiškų rašymų laikraščių redakcijoms, gindamas savo šalies laisvės bylą.
Na, dabar tos valstybės vėl laisvos, o jų politika – labai gyva. Dvi iš jų turi prezidentus iš Šiaurės Amerikos – Latvija profesorę iš Kanados, Lietuva – buvusį Jungtinių Amerikos Valstijų federalinį biurokratą“.
Priminsime, kad šis straipsnis rašytas 2002 m. gruodį, todėl autorius toliau aiškina, kad „Lietuva, apklausose nuolatos įvardijama kaip proamerikietiškiausia valstybė Europoje, šį savaitgalį renka prezidentą. Pretenduoja 17 kandidatų, įskaitant jau minėtąjį federalinį biurokratą (šiuo metu apklausose jis pirmauja), vyresniojo KGB pareigūno sūnų, akrobatinį lakūną, du brolius (kandidatuojančius iš skirtingų partijų) ir televizijos juokdarį, apsigynusį ekonomikos daktaratą.
Lietuva tik viena iš dviejų Europos šalių, renkančių prezidentą tiesiogiai, kita yra Prancūzija. Linkiu sėkmės, laimingų rinkimų ir labai linksmų Kalėdų laisvos Lietuvos žmonėms!“ – baigė savo straipsnelį žurnalistas J. Derbyshire‘as 2002 m. gruodžio 16-osios žurnale „National Review“.
Tąsyk, nuo savęs pridursime, rinkimus vis dėlto antrajame rate laimėjo ne tas, kuris apklausose pirmavo, bet lakūnas, tačiau po apkaltos proceso lakūnas buvo pašalintas iš prezidento pareigų, ir po to priešlaikinius rinkimus 2004 m. antrąjį kartą laimėjo buvęs prezidentas ir buvęs Amerikos federalinis pareigūnas.
O šią žiemą Lietuvoje rinkimų nėra, bet jų bus ateinančių metų pavasarį. Gegužės 11-ąją rinksime Prezidentą, o 25 d. – Europos Parlamentą. Tikėkimės, kad bent jau rinkimai į prezidentus 2014-aisiais bus tiek pat įdomūs ir intriguojantys, kaip ir 2004 m. rinkimai. Žinoma, juose nebekandidatuos buvęs prezidentas Valdas Adamkus, juose kausis dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė su dar nevisai aišku kuriais oponentais.
Geriausia, kad ta kova būtų idėjų požiūriu gyva, ir kaip tik šią užsienio spaudos apžvalgą norėčiau baigti, deja, ne linksmu, šviesiu samprotavimu, o kaip tik nerimą išreiškiančiu, tačiau šiuo metu Europai ir Amerikai labai būdingu ir reikalingu idėjų susikirtimu, gyvai atspindinčiu moralines problemas, kurių negalima išvengti ir dėl kurių žmonės nesutaria.
Štai konservatyvusis amerikiečių žurnalistas ir politikas Patrickas Buchananas daugelyje Amerikos laikraščių leido paskelbti savo komentarą, kuriame klausia: „Ar Vladimiras Putinas yra senovinis konservatorius? Ar kultūros kare dėl žmonijos ateities – jis vienas iš mūsų?
Toks klausimas vakarietiškai nusiteikusių bendrijoje gali atrodyti šventvagiškas, tačiau pasižiūrėkime, ką Rusijos prezidentas sakė savo kalboje apie rusų tautos padėtį.
Aiškiai turėdamas omenyje Ameriką, – teigia P. Buchananas, – V. Putinas pareiškė, jog „daugelyje šalių šiandien persvarstomos moralės ir etikos normos. Reikalaujama ne tik deramai pripažinti sąžinės, politinių pažiūrų ir asmeninio gyvenimo laisvę, bet ir privalomai pripažinti gėrio ir blogio lygybę“.
Ką tai reiškia, – klausia P. Buchananas ir V. Putino mintį išverčia taip: „privatumas ir minties, tikėjimo bei žodžio laisvė yra brangintinos teisės, tačiau sulyginti tradicinę santuoką ir tos pačios lyties asmenų santuoką yra sulyginti gėrį ir blogį.
Čia nėra jokio moralinio susipainiojimo, tai moralinis aiškumas – sutinki su juo ar nesutinki“, – rašo P. Buchananas, nepalieka jokių abejonių, kad jis su tokiu moraliniu aiškumu visiškai sutinka, ir tęsia:
„Prezidentas R. Reaganas kartą senąją Sovietų imperija pavadino „blogio židiniu moderniajame pasaulyje“. Prezidentas V. Putinas leidžia suprasti, kad Baracko Obamos Amerika gali nusipelnyti šio epiteto 21-ajame amžiuje.
Ir tam yra pagrindo, kai prisimename, jog Amerika sutinka su abortais pagal pareikalavimą ir priima homoseksualų vedybas, pornografiją, ištvirkavimą ir visą Holivudo vertybių paletę.
Mūsų seneliai nepažintų tos Amerikos, kurioje gyvename mes, – sako P. Buchananas.
Be to, teigia V. Putinas, naujoji nemoralybė primesta nedemokratiškai. „Tradicinių vertybių sunaikinimas“ šiose valstybėse, sako jis, ateina „iš viršaus“ ir yra „savaime nedemokratiškas, kadangi remiasi abstrakčiomis idėjomis ir prieštarauja daugumos žmonių nusistatymui“.
P. Buchananas su tuo sutinka ir toliau dėsto savo nuomonę, kad Amerikoje „nerinkti teisėjai abortą ir homoseksualius veiksmus pareiškė esant Konstitucijos proteguojamomis teisėmis.
Be to, teisėjai buvo varomoji jėga primetant tos pačios lyties asmenų santuokas, o vyriausiasis prokuroras Ericas Holderis atsisakė įgyvendinti Santuokos gynybos įstatymą“, nustatantį, jog santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters.
Amerika teismų įsakais paversta nekrikščioniška antroje 20-ojo amžiaus pusėje prieštaraujant didelei daugumai žmonių šalyje, kuri kadaise buvo dominuojančiai krikščioniška.
O tos pačios lyties asmenų santuoka tikrai „abstrakti“ idėja be šaknų Vakarų istorijoje ar tradicijoje. Iš kur ji atėjo?
Žmonės skersai išilgai pasaulio, teigia V. Putinas, palaiko Rusiją, kai ji „gina tradicines vertybes“ prieš „vadinamąją toleranciją“, kuri yra „belytė ir bevaisė“.
Ir nors jo vaizdavimasis tradicinių vertybių gynėju sulaukė Vakarų žiniasklaidos ir kultūrinių elitų pašaipos, V. Putinas nelabai klysta sakydamas, kad jis gali kalbėti už didelę žmonijos dalį“.
Tada P. Buchananas išvardija daugybę tokių faktų, tarp kurių tas, kad „tik 15 valstybių iš daugiau nei 190 yra pripažinusios tos pačios lyties asmenų santuoką“.
Be to, musulmoniškose šalyse, sudarančiose ketvirtadalį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos ir penktadalį žmonijos, homoseksualų vedybų įteisinimas net nesvarstomas. O popiežius Pranciškus patvirtino katalikų doktrinos galiojimą šiuo klausimu daugiau nei milijardui katalikų“.
Savo ilgo straipsnio gale P. Buchananas teigia: „nors Amerikos elitas gal dabar yra antikonservatyvaus ir antitradicionalaus viesulo epicentre, visa amerikiečių tauta niekada nebuvo daugiau susvetimėjusi ar labiau susiskaldžiusi kultūriškai, visuomeniškai, morališkai nei šiandien. Mes dabar esame dvi šalys.
V. Putinas sako, kad jo motina tyliai leido jį pakrikštyti kaip kūdikį ir jis pats skelbiasi esąs krikščioniu. O tai, ką jis čia kalba, yra ambicinga, netgi drąsu“.
Taip rašo amerikietis žurnalistas P. Buchananas ir dar priduria, kad „savo kalboje V. Putinas citavo rusų filosofą Nikolajų Berdiajevą, kurį A. Solženicynas buvo pasveikinęs dėl drąsos priešinantis bolševikų inkvizitoriams.
O tai ir kelia klausimą – įdomu, kas parašė šią V. Putino kalbą?“ – baigė savo straipsnį, paskelbtą keliuose JAV laikraščiuose, žurnalistas P. Buchananas.
Deja, jis nepakankamai įvertina V. Putino suktumą ir tai, kad net manant, jog homoseksualų vedybos neturi būti įteisinamos, krikščionišku požiūriu yra blogis homoseksualus persekioti ir kankinti, o būtent tokia ir yra V. Putino asmeninė bei valstybinė politika.
